Kas moka savais, stengiasi taupyti, o kai svetimais, – dėl drastiškai į aukštumas kopiančių elektros kainų gali nesukti galvos?
Priešpaskutinis vasaros savaitgalis, vėlus šeštadienio vakaras, o tuščiame Jono Laužiko mokyklos (buvusio sovietinio internato) kieme Tunelio gatvėje šviesu tarsi dar saulė nebūtų nusileidusi. Tas pat pasikartoja ir sekmadienio vakarą bei naktį.
Mokyklos languose tamsu. Kaip ir visos švietimo įstaigos ji tebeatostogauja, bet lyg tyčia Lietuvą apėmus energetinei krizei, Tunelio gatvėje mokyklos pastato fasadą, lyg kokią Istorinę Prezidentūrą Senamiestyje, ryškiai apšviečia prie sienų sumontuoti galingi šviestuvai. O gretimuose daugiaaukščiuose gyventojai, žvelgdami pro savo butų langus, stebisi. Nejaugi mokyklai elektra pigesnė, nei jiems, tai kažkas (gal naktinis sargas) gali džiaugtis šviesomis lyg šventinę dieną?
Ne taip seniai į šios mokyklos pastatų (jų erdviame kieme turi ne vieną) bei stadiono atnaujinimą investuoti keli milijonai eurų. Mokyklą išlaiko Lietuvos valstybė, valdo – Kauno miesto savivaldybė. Renovacijai panaudota nemažai ir ES lėšų. Bet dalintis su kaimynystėje gyvenančiais ir iš dalies jų, kaip mokesčių mokėtojų, pinigais sukurtu gėriu įstaiga nėra linkusi. Tuo įsitikino po renovacijos į tuščią mokyklos kiemą vakarop su keturmečiu anūku užsukusi kaimynė. Močiutė sėdėjo ant plastikinės stadiono kėdės, vaikelis vaikštinėjo po kiemą ir viena rankele (nes kita po lūžio buvo sugipsuota) lietė lauko treniruoklius. Tačiau jau po 7 minučių prie jų atbėgo mokyklos budinti darbuotoja ir griežtai pasakė, kad „pašaliniai turi palikti teritoriją“. Dar galima pridurti, kad kitokio šios vietos gyventojams prieinamo „viešo gėrio“ minėtame kvartale nėra.
Minimoje mokykloje ugdomi rimtų sveikatos problemų turintys vaikai. Jiems profesinę pagalbą teikia ir specialieji pedagogai, logopedai, medicinos bei kitų sričių darbuotojai. Internetu mokykla skelbia, jog į ją priimami I-10 klasių specialiųjų ir lavinamųjų bei 1-III socialinių įgūdžių ugdymo metų klasių mokiniai. Skelbiama ir apie vaikų iš karo niokojamos Ukrainos priėmimą. Dalis integruotų pamokų vyksta netradicinėse aplinkose bei lauko klasėse.
Šios ugdymo įstaigos istorija prasidėjo 1931 metais, kai Lietuvoje buvo įkurta pirmoji pagalbinė mokykla intelekto negalių turintiems vaikams. Jonas Laužikas buvo pirmasis šalyje kvalifikuotas specializuoto ugdymo pedagogas. Iš pradžių mokykla turėjo 15 moksleivių, o pokariu – jau 90. Tad 1948-aisiais buvo atidarytas internatas ir dirbtuvės. Netrukus teko ieškoti kitos vietos mokyklai. Tunelio gatvėje ji įsikūrė 1961-aisiais, Jono Laužiko vardu buvo pavadinta 2010-aisiais.
Erdvus šios mokyklos kiemas ribojasi su Adomo Mickevičiaus slėniu. Aplinka sutvarkyta, gražu, miela. Kieme telpa nemažai privačių automobilių, ir tai šiais laikais – išskirtinis privalumas, nes nemokamu parkingu negali kasdien džiaugtis nei eiliniai miesto savivaldybės tarnautojai, nei „Aušros“ ar kitų Kauno miesto gimnazijų bei mokyklų darbuotojai.
Kauno Jono Laužiko mokykla viešai praneša turinti du tarnybinius mikroautobusus, bendrabutį, šiltnamį, valgyklą, relaksacijos kambarį, lauko muzikos instrumentų ir netgi „vabalų viešbutį“. Nebuvus, sunku pasakyti, kuo blogas tiems vabalams gyvenimas gamtoje. Bet jei jie pasitarnauja vaikų ugdymui, – puiku. Tik sunku patikėti, kad prie „vabalų viešbučio“ dabar trūksta mokesčių mokėtojams pigiai negalinčių kainuoti šviesų „atrakcijų“? Tokiu atveju, kodėl miesto savivaldybė gąsdina Kauno gyventojus artėjančia „prieblandos zonos“ perspektyva, žadėdama dėl pabrangusios elektros, taupymo sumetimais, prasčiau apšviesti parkus bei gatves, jeigu jos valdomos švietimo įstaigos tuščiam pastatui elektros negailima?
