Sidabras žėri ryškiai, bet auksas – visų puošniausias. Trečiadienio naktį jį į tėvynę tik antrą kartą šalies merginų krepšinio istorijoje pargabeno Lietuvos jaunių (iki 18 metų) rinktinė su Juste Jocyte priešakyje.
Gausiame artimųjų būryje Vilniaus oro uosto atvykimo salėje atsirado net būgnas – uoliai jį tvatinant iš Graikijos sugrįžusios Europos čempionės pasitiktos gėlių puokštėmis, o treneriams teko paragauti ir šampano.
Veikiausiai jau ne pirmą sykį po sekmadienio triumfo finale – visą kitą dieną komanda praleido užkariautame Heraklione, įsiliejusi tarp tūkstančių Kretos grožybių suviliotų turistų.
„Po finalo rungtynių treneriai nuėjo savais reikalais, o žaidėjos šventė atskirai. Bet kitą dieną visi kartu, su atvykusiais tėveliais nerealiai praleidome laiką“, – šypsojosi J. Jocytė.
Naudingiausia čempionato krepšininkė buvo pirma visame turnyre tiek pagal rezultatyvumą (19,1 taško), tiek pagal naudingumo balų vidurkį (22,9). Per rungtynes ji vidutiniškai atkovodavo po 7,1 atšokusio kamuolio ir atlikdavo 6,9 rezultatyvaus perdavimo.
Lemiamas J. Jocytės indėlis buvo ir finale su Ispanija (78:75): 28 taškai, 9 atkovoti kamuoliai, 7 rezultatyvūs perdavimai ir 38 naudingumo balai.
Nors ir jaunesnė už daugumą konkurenčių, 16-metė buvo tikras Lietuvos rinktinės branduolinis ginklas, tykojęs varžovių tarsi Minotauras Knoso labirinte.
„Po to, kai prieš trejus metus Europoje užėmėme antrą vietą, kažkokių kitokių minčių ir nebuvo – važiavome laimėti. Ypač turint Justę savo komandoje. Ji – tikra kapitonė ir aikštėje, ir už jos ribų: ne tik pati gera, bet ir kitas padaro geresnėmis.
Žinojome, ką gali panelės. Minimalus planas buvo stipriausių penketas ir kelialapis į pasaulio čempionatą, bet visi tikrai galvojome apie medalius ir pirmąją vietą“, – neslėpė ekipos strategas Vilius Stanišauskas.
Daugiau šia tema
Bet nors ir lauktas, auksas net praėjus kelioms dienoms tebeplėšo kišenes – progų užlipti ant nugalėtojų pjedestalo lietuvėms pasitaiko kur kas rečiau nei tautiečiams krepšininkams.
„Emocijų jūra buvo tokia, kad net sunku apsakyti. Stovime ant apdovanojimų pakylos, vienoje pusėje – prancūzės, kitoje – ispanės, o mes per vidurį su savo vėliava… Dar reikės laiko suprasti, ką padarėme“, – džiūgavo V. Stanišauskas.
34-erių specialistas iš Klaipėdos taip pat pabrėžė, jog J. Jocytė viena aukso nelaimėjo – jis neabejoja ir šviesiomis kitų čempionių perspektyvomis profesionaliame krepšinyje. Nors kantrybės prireiks, o viena kregždė – dar ne moterų krepšinio pavasaris.
„Po praėjusio mūsų sidabro kažkiek dėmesio moterų krepšinis gavo, bet praėjo keli mėnesiai, ir visi pamiršo. Ką gi, normalu. Labai tikiuosi, kad ir pasaulio čempionate kažką parodysime, neužriesime nosių. Reikėtų tęstinumo. Bet tikrai ne viena iš šios komandos ateityje bus ir moterų rinktinėje – juk Justė viena nelaimėjo šių medalių, visas starto penketas buvo mūsų didžioji stiprybė“, – pažymėjo V. Stanišauskas.
Viena J. Jocytė čempionato išties nelaimėjo, bet suprantama ir tai, jog be jos Lietuvos rinktinei medaliai būtų sunkiai įkandamas uždavinys.
Pirmose turnyro rungtynėse komandos lyderė buksavo, ir lietuvės pralaimėjo Suomijai (61:70).
Pačios žaidėjos teigia iš karto gavusios dozę skepticizmo.
„Jautėsi šioks toks nuvertinimas, ir iš tos pačios Lietuvos. Gal dėl to ir labiau norėjome laimėti už kitas. Kita vertus, mes pačios visada tikėjome savo komanda“, – sakė J. Jocytė.
Tai įrodo dainos ir nuotraukos, kuriomis komandos atstovės čempionato metu dalinosi socialiniuose tinkluose.
Sekmadienį lietuvės jau tribūnų akivaizdoje pozavo kopijuodamos NBA čempionų „Golden State Warriors“ snaiperio Stepheno Curry pamėgtą gestą.
Trečiadienio naktį jos dar sykį migdė Vilniaus oro uostą.
„Kaip suprantu, S. Curry tuo gestu norėjo pasakyti – laimėjai ir viskas, galima eiti ramiai miegoti, – paaiškino J. Jocytė. – Vidinė komandos atmosfera apskritai daug reiškia. Ir trenerių štabas su mumis bendrauja labai laisvai, kaip su draugais. Gal iš čia ir tas laisvumas aikštėje.“
Jai pačiai laisvės ir įgaliojimų rinktinės žaidime tikrai netrūko – kapitonė prisiėmė išsyk trijų pozicijų funkcijas: nuo įžaidėjos iki lengvosios krašto puolėjos.
„Kalbėjomės apie tai: jai pačiai labiausiai patinka trečia pozicija, ji nori mažiau žaisti su kamuoliu. Bet jei reikia, daro ir tai, nematau didelės problemos“, – atsiliepė V. Stanišauskas.
Nuo 2019 metų J. Jocytė tobulėja Liono ASVEL akademijoje, tačiau pagrindinėje Prancūzijos vicečempionių komandoje vis dar apsiriboja epizodiniu vaidmeniu.
Nacionalinėse pirmenybėse lietuvė praėjusiame sezone per rungtynes vidutiniškai žaisdavo po 10 min. ir fiksuodavo 3 taškų, 1,5 atkovoto kamuolio bei 1 rezultatyvaus perdavimo statistiką. Europos taurės turnyre jos vidurkiai buvo kiek aukštesni: 14 min., 3,9 taško, 2,4 atkovoto kamuolio, 0,8 rezultatyvaus perdavimo.
„Žaidimas su moterimis prideda pasitikėjimo. O jau nuo trenerio priklauso, duoda laisvės ar ne. Bet nereikia pamiršti, kad dar esu jauna, negaliu norėti kažkokio svarbaus vaidmens. Mane tenkina tai, kad kasmet žaidimo minučių skaičius auga – belieka pačiai įrodinėti, jog esu verta didesnio pasitikėjimo“, – dėstė krepšininkė, kurios ilgalaikė sutartis su ASVEL galios dar tris sezonus.
2019-aisiais ji su 16-mečių rinktine tapo Europos vicečempione. Šią vasarą sidabrinės komandos keliai išsiskyrė. Kartu su J. Jocyte pirmenybėse Heraklione dalyvavo Neda Pliatkutė, Viltė Andrunavičiūtė, Ugnė Sirtautaitė, Gerda Raulušaitytė, Rusnė Augustinaitė ir Gabrielė Sederavičiūtė.
Tuo tarpu 19-metės Audronė Zdanevičiūtė ir Urtė Čižauskaitė liepą kankinosi su šalies jaunimo (iki 20 metų) ekipa, kuri Vengrijoje vykusiame Europos čempionate liko 12-a.
Bandyti apžioti dvigubą kąsnį J. Jocytė nenorėjo dėl traumų rizikos.
„Manęs paklausė, kurioje rinktinėje norėčiau žaisti, ir pati pasirinkau 18-metes. Tiesiog ten buvo ankstesnės mūsų komandos pagrindas – kaip sakant, prie savos chebros. O žaisti du turnyrus per vieną vasarą būtų daugoka – po ilgo sezono nesinori sveikatos gadintis“, – komentavo palangiškė.
Pergalė Kretoje jai su komandos draugėmis suteiks progą po metų išbandyti jėgas ir pasaulio jaunimo (iki 19 metų) čempionate Madride (Ispanija). 2020-aisiais lietuvės jau turėjo pasirodyti 17-mečių planetos pirmenybėse, bet šios buvo atšauktos dėl pandemijos.
Du V. Stanišausko auklėtinių medaliai sudaro lygiai pusę per visą istoriją sukaupto Lietuvos merginų kraičio jaunimo krepšinio pirmenybėse.
2008-aisiais naudingiausia turnyro žaidėja pripažintos Aurimės Rinkevičiūtės vedamos lietuvės taip pat tapo Europos 18-mečių čempionėmis, o 2006-aisiais ta pati komanda pasipuošė bronza 16-mečių pirmenybėse.
Apskritai aukščiausią tašką Lietuvos moterų krepšinis buvo pasiekęs 1997 metais, kai šalies suaugusiųjų nacionalinė komanda vienintelį kartą triumfavo žemyno čempionate Vengrijoje.
2001 ir 2005 metais lietuvės dar liko apdovanojimų pakylos pašonėje, užėmusios ketvirtą vietą, bet pastaruosius septynerius metus jos apskritai nebeprasimuša į elitinius turnyrus.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
