Daliai žmonių namai tampa pragaru: sugrįžus čia laukia šeimos narys prievartautojas. Anot specialistų, seksualinė prievarta šeimoje Kaune – opi problema, prie kurios sprendimo gali aktyviai prisidėti visuomenė. Patyrus ar sužinojus apie seksualinį smurtą reikia kreiptis pagalbos visą parą veikiančiu tel. nr.: 8679 61 617 (Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras) arba 112.
Prievartauja metų metus
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė varto paskutinę organizacijos laimėtą bylą: patėvis nuo vaikystės iki paauglystės – net 7 metus prievartavo podukrą.
Kauno apskrities moterų krizių centro pirmininkė Naura Daukšienė remdamasi darbine praktika pažymi, kad seksualinė prievarta šeimoje tęsiasi metų metus – žmona prievartaujama, nes „tai“ esą „žmonos pareiga“. Ši klaidinga nuostata tąsoma viešojoje erdvėje, diskusijose, socialiniuose tinkluose.
„Reiškia, jei žmogus turi pareigas ir jų nevykdo, kokia laukia pasekmė? Bausmė. Galbūt tai bus psichologinis smurtas, kai moteris bus terorizuojama, gal fizinis, o gal seksualinis smurtas, nes jis turi „pasiimti“ tai, kas yra „jos pareiga“. Po menkos frazės „moters/žmonos pareiga“ – slypi tai, ko visuomenė turbūt nelabai suvokia“, – rimtai susimąstyti ragino Kauno apskr. moterų krizių centro pirmininkė N. Daukšienė.
Artimieji mato, bet tyli
„Vaikas žino, kad aplinkiniai supranta kas čia vyko, kad tai negerai, bet niekas nepadėjo, neištiesė pagalbos rankos, nepranešė pareigūnams, kitoms tarnyboms. Tada vaikas ima klaidingai svarstyti: gal tai buvo normalu, gal taip reikėjo, gal taip vyksta šeimose?“, – skaudžias tvirkinamų mažamečių patirtis perpasakojo KOPŽI vadovė K. Mišinienė.
Ji pridūrė, kad nukentėję mažamečiai į institucijas patys retai kreipiasi pagalbos, kartais praneša jų artimieji: mama, močiutė, teta, pusseserė. Kodėl tik kartais?
„Kaip tvarkinga, pavyzdinga šeima visuomenės, bendruomenės akyse pasakys, kad aukštas pareigas užimantis tėvelis tvirkina dukrą? Tai baisi gėda, negarbė. Deja, artimieji pasirenka tylėti“, – sunkiai suvokiamą tiesą atskleidė K. Mišinienė.
Ji pridūrė, kad būna, jog mergaitės pastoja nuo giminaičių prievartautojų, pagimdo vaikus.
„Prievartautojai kaip vampyrai nepalieka savo aukų. Išsunkia iš jų gyvastį“, – pažymėjo K. Mišinienė.
Pasak jos, žiauriausia, kad visuomenė prievartautoją bando savotiškai toleruoti: „Na, vyrai yra tokie, jie turi keistų fantazijų, ką padarysi, bet žiūrėkit, tai žmogus, kuris daug pasiekė gyvenime“, – visuomenės balsą atkartojo pašnekovė.
Aplinkiniai – nusikaltimo bendrininkai
Anot KOPŽI vadovės, žmonės, kurie žino apie šalia tvirkinamą artimąjį, bet tyli, yra nusikaltimo bendrininkai.
„Vienareikšmiškai. Jūs, tie, kurie tylit, įstumiate prievartautoją į vaiko kambarį ir dar užrakinate duris: daryk su juo ką nori. Aš tik šitaip suprantu motinos tylėjimą, močiutės tylėjimą, tetos tylėjimą, auklėtojos nesikišimą „aj, čia ne mano reikalas“. Deja, šių žmonių mes niekada nematome teisiamųjų suole, tai būna tik liudytojai, kurie pasakoja: taip, mačiau, žinojau, bet ką aš galiu padaryti?“, – kalbėjo KOPŽI vadovė ir tęsė: „Kaip gali 7 metus trukti seksualinė prievarta šeimoje ir mes teisiamųjų suole matome tik vieną mekenantį prievartautoją? Ką tuo metu veikė artimieji, kodėl auka nebuvo gelbėjama?“, – klausė K. Mišinienė.
Ji teigė, kad per mažai atsakomybės prisiima ir bendruomenės, apie vaiko situaciją nesiteiraujama mokyklose, nekalbinami socialiniai darbuotojai, auklėtojai, kiti šeimos nariai.
„Ne kartą teko girdėti riksmus teismų salėse, kai auka šaukia teisiamam prievartautojui: „Tu sužlugdei mano gyvenimą, aš tavęs prašiau pasigailėti, kodėl nepasigailėjai?!“, – perpasakojo K. Mišinienė.
Vaikai bėga iš namų po 30 ar 100 kartų
Kaip atpažinti, kad prieš vaiką yra smurtaujama? Anot K. Mišinienės, vaikas pastebimai keičiasi, kinta jo psichologinė būsena. Prievartaujami vaikai dažnai ima maištingai elgtis, save žaloti, kiti apsileidžia, gali priaugti svorio, nesirūpina savo išore, tampa apatiški, paaugliai, jauni žmonės gali mestis į rizikingą seksualinį elgesį ir dažnai keisti partnerius – tai savotiškas savęs naikinimas.
Skriaudžiami vaikai dažnai bėga iš namų.
„Pilni laikraščiai skelbimų, kad pabėgo vaikas. Galbūt nėra noro pažiūrėti giliau, o kas už to bėgimo slypi, kodėl iš tų pačių namų per metus vaikas pabėga 30 kartų? Arba iš globos įstaigos, kodėl šimtais skaičiuojami pabėgimai? Yra etatiniai bėgliai, ką tai reiškia?“, – retoriškai klausė KOPŽI vadovė.
Ji ragino būti budresnėms ir aktyvesnėms vietos bendruomenėms.
„5-7 metai prievartos čia pat, šalia mūsų – bendruomenė turi blogai jaustis. Turime jaustis labai kalti, kad kasdieną matėm šitą vaiką, matėm mėlynes po akim, matėm nelaimingą mergaitę, gal ir kažką girdėjom, bet mes nesikišom“, – sakė K. Mišinienė.
Nusikaltimas ir bausmė
LR generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyr. specialistės Tautvilės Merkevičiūtės duomenimis, Kauno apygardoje 2020 m. buvo gautos 102 bylos dėl žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, o 2021 metais – 105.
2020 m. Kauno apygardos prokuratūra į teismą perdavė 38 bylas susijusias su seksualiniais nusikaltimais, 2021 m. – 54 bylas.
Pagal Baudžiamąjį kodeksą mažiausia bausmė už nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui yra areštas arba laisvės atėmimas iki 3 metų (BK 151 str. 1 d.), didžiausia bausmė – laisvės atėmimas iki 10 metų (BK 149 str. 2 d.). Kai nukentėjusysis yra mažametis skiriamas laisvės atėmimas nuo 5 iki 15 metų (BK 149 str. 4 d.).
Su mažamečiais susijusiose seksualinių nusikaltimų bylose, jeigu apie tai žinojo ir nieko nedarė vaiko tėvai arba globėjai – juos galima laikyti nusikaltimo bendrininkais ir už tai taikoma baudžiamoji atsakomybė.
Nėra seksualinių nusikaltėlių registro
Lietuvoje nėra seksualinių nusikaltėlių registro, toks jau gyvuoja Lenkijoje, kitose šalyse. Lenkijoje šis registras yra pusiau atviras visuomenei, tad gyvenantieji šalia teisto pedofilo, prievartautojo gali suklusti ir būti budresni šalia augindami savo vaikus, pasisaugoti gali ir patys suaugusieji.
„Lenkijoje visi gali pažiūrėti į šį registrą, jame – tūkstančiai vyrų ir moterų, kunigų, profesorių, muzikantų, mokytojų, gydytojų, bedarbių, tvirkinusių vaikus. Matot, kaip tai aktualu?“, – teigė K. Mišinienė.
Ji svarsto, kad jei žmogus 6-7 m. prievartavo vaiką, paauglę, ką įkalinimo įstaiga gali jame pakeisti?
„Gali izoliuoti tam tikram laikui, bet jo mąstymo nepakeisi. Pedofilija yra sutrikimas. Seksualinių nusikaltėlių registras leistų bendruomenei žinoti, kad jų teritorijoje gyvena žmogus, teistas už seksualinius nusikaltimus, būtų galima stebėti ar asmuo vėl neieško aukų, būtų galima to rajono vaikus bei suaugusius įspėti prevencinėmis priemonėmis, stengtis apsaugoti“, – sakė K. Mišinienė.
Ji siūlo, kad teismas įpareigotų atlikus įkalinimo bausmę kažkiek metų registruotis prievartautoją seksualinių nusikaltėlių registre ir pranešti savo gyvenamąją vietą.
Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Darius Valkavičius turi kitą nuomonę. Jis teigė, kad teisėsaugos institucijų pareigūnai turi sistemas, kuriose yra informacija apie asmenų teistumus, todėl seksualinių nusikaltimų registras galimai būtų informacijos dubliavimas.
„Manome, kad prioritetą turime skirti nukentėjusiųjų apsaugai, o viešai prieinama tokio pobūdžio informacija nukentėjusiesiems neabejotinai padarytų neigiamą įtaką. Viešoje erdvėje aptarinėjami įvykiai anksčiau ar vėliau leistų identifikuoti asmenį, taip pat turime įvertinti ir visuomenės pasmerkimo riziką – dėl nusikaltimo kaltinant pačią auką. Būtent dėl siekio apsaugoti nukentėjusiuosius teismo posėdžiai taip pat rengiami nevieši. Todėl manome, kad dabartiniais teisės aktais numatyta tvarka neturėtų keistis“, – teigė D. Valkavičius.
Pasak jo, prevencija ir atitinkamai griežtos bausmės turėtų būti pagrindinės priemonės užkirsti kelią tokiems nusikaltimams.
Keisti smurtinį elgesį
Kauno apskrities moterų krizių centro vadovė N. Daukšienė darbinėje praktikoje pastebi, kad kai ištrauki auką iš smurtinės aplinkos, smurtautojas negyvena vienas, netrukus jis ieško naujos aukos.
„Krizių centrų praktika rodo, kad smurtautojas būna tas pats, keičiasi tik partnerės. Vieną ištrauki iš tos aplinkos, po kiek laiko atsiranda kita. Bet smurtautojas savo elgsenos nekeičia, jo elgsenos niekas nekoreguoja. Tiesa, yra smurtinio elgesio keitimo programos, tačiau kiek vyrų jas lanko ir kiek jos efektyvios – kitas klausimas“, – pastebėjo N. Daukšienė.
Pasaulinė statistika rodo, kad iš tų, kuriems siūloma smurtinio elgesio keitimo programa tik 30 proc. norėtų ją lankyti. Norvegai skaičiuoja, kad tik 5-7 proc. iš programos dalyvių pakeitė savo smurtinį elgesį.
„Įsivaizduojate, koks tai mažas skaičius? Lašas jūroje. Labai sunkus psichologo darbas pakeisti, kas yra žmogaus galvoje. Bet įmanoma“, – vilties nepraranda N. Daukšienė.
Ragina steigti Išprievartavimo krizių centrą
Islandijos sostinės Reikjaviko ligoninėje jau 33 metus veikia Išprievartavimo krizių centras. Į visą parą dirbantį centrą patekusi seksualinę prievartą patyrusi moteris vienoje vietoje gauna visų specialistų paslaugas. Žmogus apžiūrimas, esant asmens valiai kviečiami pareigūnai, teisininkas, psichologas.
Lietuvoje tokio centro nėra.
„Nėra vieningos sistemos kaip elgtis su nukentėjusiu asmeniu, kokias sąlygas jam sudaryti, nėra specializuotos pagalbos centrų, kur žmogus gautų ir psichologo pagalbą, ir apžiūrą, kad viskas būtų diskretiška ir nežeminant, nepažeidžiant žmogaus, kuris ir taip yra sutryptas psichologiškai, jau nekalbant apie fizinę būseną“, – sakė N. Daukšienė.
Tiesa, vaikams Lietuvoje panašias paslaugas teikia Vilniuje esantis centras „Užuovėja“.
„Išprievartavimo krizių centrai labai reikalingi. Šiandien matome pasekmes to, kad neturime tokių centrų. Aukai reikia važinėti pas ginekologą, ten priėmė, nepriėmė, paskui pas pareigūnus, socialinius darbuotojus ir pan. Specialiame centre būtų galima viską atlikti vienoje vietoje“, – aiškino K. Mišinienė.
Visuomenei – nesmerkti aukų
Visgi, Kauno apskrities moterų krizių centro pirmininkė N. Daukšienė pastebi, kad Išprievartavimo krizių centrai yra kova jau su pasekmėmis. Anot jos, būtina ugdyti vertybių sistemą mokyklose, jaunimo bendruomenėse, aiškinti, kaip turi būti elgiamasi su partneriais, kas yra žmogaus asmenybė ir kur yra ribos, kurių jokiais būdais negalima peržengti.
N. Daukšienė kelia klausimą policijos struktūrai: kodėl taip nenoriai seksualinis smurtas yra fiksuojamas ir kodėl tokie maži skaičiai?
„Tai parodo pačios sistemos nejautrą, kai kreipiasi išprievartauta moteris. Nes jeigu viskas būtų gerai – moteris išdrįstų kalbėti. Bet pirmiausiai ji patiria institucinį smurtą dėl požiūrio į ją, pradedant kas ji tokia ir ko ten „prisidirbo“, kad su ja taip pasielgė, tyrėjų replikų ir baigiant visuomenės smerkimu. Juk dar vienas paplitęs posakis: „gerų žmonų nemuša“, kaip ir „gerų moterų neprievartauja“, – kalbėjo N. Daukšienė.
Atlaikyti šį spaudimą daugeliui moterų pernelyg sunku ir jos prievartavimo faktą neretai nuslepia, į policiją kreipiasi mažai nukentėjusiųjų. Be to, nemažai seksualinio pobūdžio nusikalstamų veikų ikiteisminių tyrimų yra nutraukiama (pernai Kaune – 25 proc.).
D. Valkavičiaus teigimu, aukas kreiptis į teisėsaugos institucijas atgraso visuomenės pasmerkimas, nukentėję asmenys dažnai net bijo apie tai papasakoti savo artimiesiems. Tai klaidinga nuostata, kurią būtina keisti.
„Aukoms neturi būti gėda kreiptis dėl seksualinio smurto arba dėl smurto artimoje aplinkoje. Tačiau šiandien galime matyti atvejų, kai aukos visuomenėje yra smerkiamos, neigiamai komentuojamos ir susiduria su patyčiomis. (…) Turėtume daugiau kalbėti apie būdus kaip šviesti visuomenę, kad ji galėtų identifikuoti galimai kenčiančius ar nukentėjusius asmenis ir sugebėtų jiems padėti. Taip pat būtina skirti prioritetą nukentėjusių asmenų apsaugai ir imtis tokių priemonių, kurios jiems neturėtų rizikos“, – teigė D. Valkavičius.
Teikia nemokamą pagalbą
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centre (KOPŽI) seksualinę prievartą patyrusiems vaikams, moterims ir vyrams teikiama nemokama teisinė, psichologinė, socialinė, saugaus būsto pagalba. Pagalba – konfidenciali. Darbuotojai būna šalia aukos nuo pat pareiškimo parašymo iki teismo procesų pabaigos, padeda skųsti nepatikusius teismo nuosprendžius, ieško patyrusių advokatų. Skambinti visą parą veikiančiu SOS numeriu: 8679 61617.
„Iš darbinės patirties galiu pasakyti, kad Kauno mieste teisėsauga į pranešimus apie seksualinius nusikaltimus reaguoja žaibiškai. Užtenka pakelti ragelį, pasakyti, kad noriu pranešti apie išžaginimą ir tuoj pat prisistato pareigūnai, vyksta apklausos“, – kreiptis drąsino K. Mišinienė.
Kauno apskrities moterų krizių centre teikiama nemokama psichologo, teisininko ir kt. pagalba. Skambinti: 8679 31930 (darbo dienomis).
Apie nusikaltimą galima tiesiogiai pranešti bendruoju pagalbos telefonu 112.
Jei straipsnį skaito skriaudžiami vaikai, kurie nedrįsta kreiptis į instancijas, patariama papasakoti apie smurtą suaugusiajam, kuriuo pasitiki: gal tai auklėtoja, kaimynė, mokytoja, treneris ar kt.
„Bet privalai kreiptis! Tikrai yra suaugęs žmogus šalia, kuris tau padės. Tau tik atrodo, kad esi vienas. Kreipkis į suaugusį žmogų ir papasakok, kas tau atsitiko, o jis perduos atsakingoms institucijoms”, – į vaikus kreipėsi KOPŽI vadovė.
