Spalio mėnesį VDU Didžiojoje auloje kauniečio obojininko Ugniaus Dičiūno ir pianistės Anastasijos Avdejevos duetas pradėjo rečitalių ciklą pavadinimu „N-40“. „Tai tartum šio keisto laikotarpio atspindys: tiek iš kompozicinės, tiek iš atlikimo pusės“, – sako A. Avdejeva, pasitaisydama vieno iš kūrinių akcentą – juodą kaukę.
Suskambęs kalendoriaus lapelis
„N-40“ – vienas iš kūrinių, labiausiai apibendrinančių bendrą programos nuotaiką, būtent todėl apsigyvenęs ir jos pavadinime. Tačiau prieš išgirstant kūrinį, labai svarbu sužinoti jo istoriją – dar per pirmąją pandemijos bangą viskas gimė taip pat kaunietės kompozitorės Zitos Bružaitės namuose, kuriant su tuo, kas įkvėpimo akimirką buvo po ranka: pieštukai, tušinukai, natų popierius, trintukas, liniuotė.
„Prasidėjus karantinui, pradėjau kūrinį „Nerimas“. Kiekvieną dieną, nors po 10 minučių, nors po pusvalandį natų rašymui… Taip atsirado 41 lapas. Kadangi kaip ir daugumą apniko įvairiausios mintys, norėjau atspindėti skirtingas nuotaikas, būsenas, patirtas kiekvieną karantino dieną. Vadinu tai „pandemociniu dienoraščiu“. Gyvenimą jau pradėjo 22-as, 23-ias, 31-as ir 40-as kalendoriaus lapeliai (kiti dar guli ir laukia). Kiekvienas lapelis vis kitai sudėčiai, na o būtent 40-as lapelis – fortepijonui“, – pasakoja Z. Bružaitė.
Kūrinio premjerą Kaune atlikusi A. Avdejeva pastebi, kad šis fortepijono solo tikrai puikiai atspindi laikotarpio pojūčius, kas savaime jį išskiria iš kitų kompozicijų.
„Kaip ir minėjo pati kompozitorė – tai tik nuotaikos fragmentas, laikotarpio iškarpa, neturinti tokios ryškios pradžios, pabaigos, kulminacijos. Tačiau to siekta ir sąmoningai: juk būtent tokia – ištįsusi bei neapibrėžta – ir buvo pandeminio sustojusio laiko nuotaika. Kaip bebūtų, kaip atlikėja pastebėjau, kad pasąmoningai, grynai technine prasme kūrinyje vis tiek norisi ieškoti įprastinių taisyklių, pasiekti bent minimalią kulminaciją, todėl teko pamąstyti, kaip prie jos priartėti kitokiais būdais. Šitos paieškos, be abejo, buvo labai įdomios“, – apie kūrybinį procesą pasakoja A. Avdejeva.
Lietuviška melancholija ir prancūziška viltis
Nors kiti A. Avdejevos ir U. Dičiūno prakalbinti kūriniai nėra parašyti būtent pandemijos tematikai, su ja kiekvienas iš muzikantų vis tiek siejasi įvairiomis jungtimis: nuotaikos, būsenos, panašaus konteksto.
„Pirmojoje programos dalyje skamba lietuviški kūriniai: ji šiek tiek melancholiškesnė, tamsesnė. Antrojoje dalyje kartu su prancūzų, vengrų kompozitoriais atsiranda žiupsnelis vilties, laukimo, palengvėjimo, tačiau ir naujo nerimo. Panašiai, kaip ir mūsų gyvenimuose pastaraisiais metais“, – pasakoja obojininkas U. Dičiūnas.
Antrojoje dalyje taip pat skamba pirmą kartą Lietuvoje atliekamas garsaus vengrų kompozitoriaus Antal Dorati kūrinys.
„Kadangi nežinomybė dar nesibaigė, programą simboliškai užveriame įtemptu bei sudėtingu kūriniu „Duo concertante“. Dėl tipinių vengriškų motyvų jis vadinamas moderniąja vengrų rapsodija, tačiau tuo pačiu yra ir labai netipinis, nes parašytas ne vengrų mėgstamam klarnetui, o obojui. Būtent obojus leidžia kūrinyje įgarsinti itin plačias emocijų variacijas, užauginti minėtą įtampą, kuri paradoksaliai įkvepia kovai. Su tuo susijęs ir įdomus faktas: kūrinyje skamba vengriški motyvai, dar XIX amžiuje šaukę vengrų jaunuolius jungtis į karo tarnybą“, – paaiškina Ugnius.
A. Avdejeva pastebi, kad kiekvieną koncertą kuria ne tik atlikėjas, bet ir publika, todėl šis koncertų ciklas bus trigubai ypatingas. „Dėl sugrįžimo į sceną po ilgo laiko, dėl pasiilgusių žiūrovų, dėl tos keistos tylos, kuri galbūt dar iš inercijos tęsiasi salėse“, – šypsosi Anastasija, o ją papildo Ugnius: „Panašu, kad šis laikotarpis dar nesibaigė, todėl nesibaigė ir mūsų ieškojimai: kiekvienas ciklo koncertas kažkuo nustebins vis iš naujo.“
U. Dičiūno ir A. Avdejevos atliekamą programą bus galima išgirsti ir kituose Lietuvos miestuose, o likusius kūrinio „Nerimas“ lapelius kaip pandemijos eksponatus jau saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.
