Netoli Kauno centro, jaukiai įsitaisę Nemuno vingyje ir žaliais šlaitais kylantys virš gamyklų driekiasi Šančiai. „Kas vyksta Kaune“ tęsia straipsnių ciklą apie mikrorajonus, šįkart skaitytojų dėmesiui – viena senųjų miesto dalių, urbanistinį sprogimą patyrusi dar Rusijos imperijos laikais. Ilga istorija ant Šančių veido paliko spalvingų ženklų, tad kauniečių įvardyti dalykai, bet kurių šis mikrorajonas neįsivaizduojamas, labai įvairūs: nuo XIX a. kareivinių iki tarybinių restoranų ir šių dienų plėtros aktualijų.
Šančių seniūnijai, maždaug ribojamai Tunelio gatvės ir Nemuno vingio, priklauso Aukštieji ir Žemieji Šančiai, kurių paprastumo dėlei neatskyrėme, o skaitytojų komentarai parodė, kad dauguma gyventojams reikšmingų vietų dėstosi žemutinėje rajono dalyje. Kauno savivaldybės duomenimis, 7,41 kv. km ploto seniūnijoje iš viso gyvena apie 22 tūkst. gyventojų, tai sudaro apie 6,9 proc. visų miesto gyventojų.
Kaip knygoje „Šančių praeities takais“ rašo urbanistas ir miesto teoretikas Jurgis Vanagas, pirmą kartą Šančių pavadinimas nuskambėjo senuose XVII-XVIII a. kariniuose žemėlapiuose, taip vadintas plotas aukščiau Nemuno intako Girstupio. Anot J. Vanago, manoma, kad tai buvusių sukastų ir neišlikusių lauko įtvirtinimų vieta – tokie įtvirtinimai buvo vadinami šancais, nuo vokiško schance – lauko įtvirtinimas, apkasas.
Šančiai itin išsiplėtė 1843 m. Kaunui tapus gubernijos centru ir nutiesus Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelio atšaką į Virbalį. Carinės Rusijos laikais Šančiai, kaip ir Vilijampolė ar Petrašiūnai, buvo pramoninis Kauno priemiestis, kuriame gyveno čia pat esančių fabrikų ir dirbtuvių darbininkai. XIX a. pabaigoje Kaune pradėjus statyti įtvirtinimus, 1886–1896 m. Šančiuose iškilo tvirtovės kareivinių kompleksas.
Daugiau šia tema
Tarpukariu Šančiai augo toliau, čia įsikūrė didžioji dalis senųjų ir naujų pramonės įmonių: aliejaus ir muilo fabrikas „Ringuva“ (1920 m.), gelumbės fabrikas „Drobė“ (1922 m.), kojinių fabrikas „Cotton“ (1925 m.), saldainių ir šokolado fabrikas „Tilka“ (1929 m.), acetileno-deguonies dirbtuvės LIET-AGA (1934 m.), alaus bravoras, keli malūnai ir kt. Visa tai – vertinga istorijos vadovėlių medžiaga, o „Kas vyksta Kaune“ kviečia susipažinti, su kokiomis egzistuojančiomis ir jau išnykusiomis vietomis miestiečiai tampriausiai saisto Šančius šiandien.
Kranto gatvės ir mediniai namai
Pietvakarinėje Šančių dalyje iš Vokiečių gatvės link Nemuno veda 20 paeiliui sunumeruotų Kranto gatvelių, kuriose neretai ir vienas automobilis sunkiai išsitenka. Kai kurie tankiame gatvių tinkle susispraudę ornamentuoti mediniai namukai mena tarpukario laikus, nors į pakrantę išsiveržę ir keli tarybiniai daugiabučiai.
Apie upės ir miesto santykį šiame mikrorajone poetiškai pasisakė architektas Linas Tuleikis: „Šančiai nebūtų Šančiai, jei jų kūno neraižytų daugybė apstatytų mažais nameliais smulkių gatvelių, kurios galais priartėja prie Nemuno ir, atrodo, paliečia jį kaip pirštų galiukais, tačiau neįsirioglina į krantą jokia gatvė puikuotis, kad ji svarbesnė už upę, tūkstantmečiais skalaujančią šį krantą ir užmaitinančią begalę gyvybės formų. Šančiai nebūtų Šančiai, jei juose nebūtų pagarbos ir meilės gamtai su visomis jos smulkiausiomis formomis, kurioje susiformavo mūsų kultūra.“
Tarp Kranto 3-iosios ir 4-osios gatvių įsiterpęs į Kultūros vertybių registrą 2012 m. įtrauktas Žemųjų Šančių kolektorius – dalis senosios Kauno kanalizacijos sistemos, kuri dalyvaujant aukščiausiems valstybės vadovams pradėta statyti 1924 m. rudenį. Kelių šimtų metrų ilgio kanalo, einančio po Siūlų, Mažeikių gatvėmis ir A. Juozapavičiaus prospektu, gylis siekia 4-9 m, aukštis – 1,25-1,8 m, o plotis – 1,5-2 m.
Kareivinės ir Kopūstų laukas
Nuo 1886 m. per dešimtmetį Žemuosiuose Šančiuose pastatyti net 365 įvairios paskirties kariniai statiniai, tarp jų – ir kareivinės, kuriose taikos metu gyveno keliolikos tūkstančių pėstininkų divizija. Dauguma statinių buvo iš raudonų plytų, susisiekimui nutiestas dabartinis A. Juozapavičiaus prospektas, o kitoje jo pusėje suręsti mediniai vieno aukšto namai puskarininkiams.
Rusų kariuomenė Žemųjų Šančių kariniame miestelyje išbuvo iki 1915 m., kai vokiečių kaizerinės kariuomenės daliniai užėmė Kauno tvirtovę, bet jau 1919 m. čia įžengė atkurtos Lietuvos karinės pajėgos. Sovietų okupacijos metais kareivines pagal paskirtį toliau naudojo tarybinė kariuomenė, o niokoti pastatai pradėti atgavus nepriklausomybę 1990 m. Didžiosios kareivinės ir dalis statinių liko tušti, vietiniai vogdavo plytas.
Apie 2008 m. trys kareivinių pastatai privatizuoti ir pertvarkyti į gyvenamuosius namus su apačioje įkurtomis įmonėmis, privačiomis švietimo ir valstybės įstaigomis. Nuo to laiko rekonstrukcijos sulaukė ir daugiau statinių, bet kai kurie objektai tebežioji tuščiais langais, pro juos veržiasi viduje vešanti augmenija. 2014-ųjų pavasarį ugniagesiai skubėjo gesinti atvira liepsna užsiplieskusio vieno kareivių pastato.
Kol XIX a. menančias trijų aukštų „dėžes“ iš mirusiųjų kelia verslininkai, netoliese esantis Kopūstų laukas tapo Žemųjų Šančių bendruomenės vienybės ir atsinaujinimo simboliu. 13 tūkst. kv. m teritorija vardą gavo nuo čia pastatytų karinių sandėlių, skirtų laikyti raugintiems kopūstams. Nuo 1993 m. prasidėjo nelegalus pastatų ardymas ir prekyba plytomis bei iškasenomis, tačiau 2014 m. laukui kultūrinės ugnies įkvėpė projektas „Draugiška zona“, o 2015 m. teritoriją išvalė ir viešąją erdvę suformavo nauja Žemųjų Šančių bendruomenė.
Kopūstų lauke pernai spalį oficialiai paskelbta apie tarptautinio ir tarpdisciplininio projekto „Genius loci: urbanizacija ir pilietinė bendruomenė“ pradžią. Daugiau apie karinę Žemųjų Šančių istoriją skaitykite čia.
Restoranas „Kastytis“
Tais laikais, kai viena pagrindinių Šančių gatvių vadinosi V. Kapsuko prospektu, 68-u numeriu pažymėtame pastate, kurio pirmame aukšte dabar įsikūrusi „Maxima“, veikė marinistinės temos mitinio lietuvių žvejo vardu pavadintas restoranas. Įstaigos emblemoje puikavosi puošni vėtrungė, pasak tarybinių brošiūrų, tuo metu tai buvo vienintelis restoranas Šančiuose.
Vakarais „Kastytyje“, kuris veikdavo nuo vidurdienio iki vidurnakčio, skambėdavo šokių muzika. Dar prieš kelerius metus čia vykdavo senjorų šokiai, vėliau patalpos buvo menkai naudojamos, kol 2019-ųjų gruodį klubo „Lizdas“ komanda pakėlė medžiu išmuštas „Kastyčio“ lubas čia atvežusi Australijos elektronikos sensaciją Partiboi69.
Kaip matote, į restoraną šokiai sugrįžo pačia karščiausia reinkarnacija. Nors Panerių gatvėje veikusi žymiojo žvejo mylimoji „Jūratė“ seniai paskendo urbanistinio kismo sūkuriuose, dar galite pamėginti užsisakyti staliuką „Kastytyje“, numeris – 4 03 82.
Senoji medinė spurginė
Ypatingoji Laisvės alėjos spurginė neabejotinai šlovės nusipelnė ir dėl to, kad praktiškai nepakitusi išgyveno laukinius Lietuvos perėjimo prie kapitalizmo laikus, tačiau „Kas vyksta Kaune“ skaitytojai teigia, kad net skanesnės (ypač varškinės) spurgos buvo A. Juozapavičiaus prospekte, prieš polikliniką gyvavusioje spurginėje.
Tipinio sovietinio įrengimo maitinimo įstaigoje šančiškiai užsukdavo sušilti, įmesti į skrandį nuodėmės vertų cukraus pudra barstytų spurgų tiesiai iš virtuvės ir išgerti kakavos. Klasikinio skonio ieškantiems smaližiams dabar tenka traukti iki Kauno centro, bet juk džiugu, kad to skonio Kaune dar išvis galima paragauti?
„Taikos“ kino teatras
Kino teatras „Taika“, į kurį kauniečiai prisimena eidavę už 10 kapeikų, pastatytas 1953 m. vietoje sudegusio kino „Lyra“ pagal masinės gamybos neoklasicistinį projektą. Pirmo aukšto fojė taip pat vykdavo parodos ir renginiai, antrame aukšte veikė bufetas. Kaip projekto „Atminties vietos“ portale vardija Gintaras Vitulksis, „Taikoje“ matytas „Tarzanas“, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Johnny Weissmulleris, „Spartakas“ su Kirku Douglasu ir „Kleopatra“ su Elizabeth Taylor, publika čia leipdavo juokais ekrane sušvitus rusų bei prancūzų komedijos klasikai.
Po privatizacijos, pasikeitus savininkams, „Taikos“ pastatas 1998 m. buvo nugriautas. Analogiškas kino teatras „Tėvynė“ Vilniuje stovi ir šiandien – jame vėliau veikė klubas „New York“, „Legendos“, o šiuo metu statinys parduodamas už milijoną eurų.
Nemuno pakrantė ir gulbės
Šančiškiai vakarinę mikrorajono dalį vertina dėl menkai urbanizacijos paliesto Nemuno kranto, kuriam sužaliavus nesunku užsimiršti esant vidury nemažo miesto. Be to, čia peri ir žiemoja įvairių rūšių paukščiai – 2015-ųjų sausį gulbes Kauno rajono ūkininkai nuo bado gelbėjo į pakrantę atvežę 2 tonas grūdų.
Žemuosiuose Šančiuose prie Nemuno stebimi didieji dančiasnapiai, mažosios gulbės, gulbės nebylės, gulbės giesmininkės, klykuolės, kanadinės berniklės, ausytieji kragai, žąsys, kuoduotosios antys, baltieji garniai. Nė viena minėtų paukščių rūšių neįtraukta į saugomų sąrašą, tačiau biologai nurodo, kad pakrantė yra svarbi paukščių žiemavietė, o per migracijas Šančiuose pastebėta Lietuvos raudonosios knygos rūšis – juodakaklis naras.
Žemųjų Šančių bendruomenė
Mikrorajoną tam tikra spalva nudažo ne tik pastatai, vietos, bet ir žmonės. Itin ryškių vienijančio originalumo kreidelių kišenėje turi Žemųjų Šančių bendruomenė, dėl kurios ši miesto dalis neįsivaizduojama „be smagių iniciatyvų ir geros kaimynystės su pyragais ir saulės atokaitoje snaudžiančiom močiutėm, šunimis bei katinukais…“
Kaip juridinis vienetas „Žemųjų Šančių bendruomenė“ įregistruota 2015 m., kai imtasi tvarkyti Kopūstų lauką. Iki tol smagiai pasišnekučiuoti ir parduoti kvietė Šančių kioskas, kiek vėliau surengta rajono šventė – Šančinės, o A. Juozapavičiaus prospektu žygiavo spalvingi paradai su milžniška kėde.
Aštresnį protesto toną iniciatyvos įgavo Kauno savivaldybei prieš dvejus metus pranešus, kad pakrantę planuojama pertvarkyti iš esmės rekonstravus Nemuno krantinės gatvę. Šiemet bendruomenė jau surengė kelias pasipriešinimo akcijas prie upės ir po savivaldybės langais, nors kauniečiai taip pat tvirtina, kad aktyviai besireiškiantys gyventojai atstovauja ne visų šančiškių pozicijai, o sutvarkyti „šabakštynus ir baigiančius sugriūti namus“ yra reikalinga (valdžios siūlomu būdu).
Marozai ir čigonai
Nors atsidūrę greta kaip nebūtinai pageidaujamų socialinių sluoksnių atstovai iš Šančių, šie asmenys yra visai skirtingų istorinių svorio kategorijų. Izolina Paukštienė „Architektūros fondo“ svetainėje prisimena, kaip tarpukariu prie Napoleono kalno įsikurdavęs vežimais suvažiavusių čigonų taboras. Čia vakarais vykdavo šokiai, prie kurių persikėlę per upę jungdavosi ir šančiškiai.
2006 m. dienraštis „15min“ rašė, kad Kaune gali būti įsikūrę keli šimtai romų tautybės žmonių, kurių bendruomenės iš keliolikos ar keliasdešimt šeimų telkėsi Žemuosiuose Šančiuose, Panemunėje, Senamiestyje ir Šilainiuose. Tuo metu Kauno įvairių tautų kultūrų centre veikė savaitgalinė mokyklėlė, kurioje romų vaikai galėjo mokyti rašybos ir kompiuterinio raštingumo.
Kaip su marozais? Na, jei kas nors Šančiuose be jokios priežasties pasiūlys į galvą, tiesiog atsisakykite. Tačiau tikimybė susidurti su piktai nusiteikusiais piliečiais šiame mikrorajone pastaraisiais metais palaipsniui mažėja.
Duobės
Dar prieš dešimtmetį Kaunas tituluotas Lietuvos duobių sostine, o dėmesio vertų egzempliorių buvo ir Šančiuose. Vienas tokių – „Uošvės liežuviu“ praminta Aukštuosius Šančius su Žemaisiais jungianti Švenčionių gatvė, vingiuotoje trasoje pasiūlydavusi slalomą tarp gilių kraterių.
Papildomų problemų žiemą sukeldavo netvarkinga nuotekų sistema – užšalus šlaitais tekančiam vandeniui, gatvėje susidarydavo dar smarkiau automobilius laužantys ledo luitai. Situacija kaip ir daugelyje Kauno vietų pasikeitė 2015 m. atėjus naujai valdžiai – nors rekonstrukcija užtruko dėl drenažo sistemos įrengimo, Švenčionių gatvė buvo kapitališkai sutvarkyta.
Trikojis A. Juozapavičiaus prospekte
Dar anksčiau šviežią asfaltą paklojus vienoje pagrindinių Šančių gatvių, vairuotojai čia pamėgo spustelėti greičiau nei leidžia ženklai. Dėl to įvyko ne viena skaudi nelaimė, kurių bene paskutinė – 2018-ųjų vasarą pėsčiųjų perėjoje partrenktas ir mirtinai sužalotas 16-metis.
Kauno policijai tik gavus naujus mobilius greičio matuoklius, pareigūnai greičio viršytojus ėmė intensyviai tramdyti A. Juozapavičiaus prospekte. Įvairiose gatvės vietose tykantys „trikojai“ tapo Žemųjų Šančių eismo kasdienybe – samarietiškieji kauniečiai kartą net pasirūpino įspėti vairuotojus apie stovintį radarą, mat patys pareigūnai šiais įrenginiais stebimų ruožų žymėti neprivalo.
