Demokratinėje visuomenėje viena iš vertybių yra nuomonių įvairovė. Bet ji nėra beribė, ypač tada, jei kieno nors teisės uzurpuojamos ar pažeidžiamos. Taigi, kartais reikia pasakyti – taip elgtis negalima!
Toks pasakymas yra išraiška kitos demokratijos vertybės, t. y. demokratijos gynimo. Abi vertybės reiškiasi ir vietos savivaldoje. Žinome, kad vietos savivaldą reikia ginti nuo centrinės valdžios noro uzurpuoti vietos savivaldos ir piliečių teises, bet dažni atvejai, kai pačioje vietos savivaldoje gimsta „drakonas“, kuris iš vidaus bando naikinti savivaldą.
Argi ne „drakoniškai“ elgiasi mūsų išrinkti merai ar savivaldybių tarybų nariai menkindami savivaldybių tarybų vaidmenį ar tariamai atstovaudami gyventojams, bet su jais nesitardami? Deja, taip stiprėja merų vienvaldystė ir kai kur jie visai pagrįstai vadinami „kunigaikštukais“ (tiesa, vienas meras pats save pavadino caru). Kartais tai net patinka rinkėjams, bet šiuolaikinėje demokratinėje savivaldoje vadovai turi elgtis visai kitaip.
Kitką matome Skandinavijos valstybėse, kurių gyvenimą laikome pavyzdžiu, nes ten svarbu yra lyderystė, kai telkiami atskirų savivaldybės grandžių darbuotojai, siekiant vieno tikslo, arba įtraukiami aktyvūs piliečiai į sprendimų priėmimą. Ir iš esmės tai nėra nepažinta naujovė, nes klasikiniais vadinami tokio veikimo pavyzdžiai yra buvę graikiškuose poliuose arba romėniškoje respublikoje.
O vėlesniais laikais susiformavo ir kai kur gana ilgai išsilaikė mūsų laikmečiui nepriimtinos elgesio formos, t. y. kai uzurpuojama valdžia vienose rankose, valdoma kuriant baimės atmosferą, vyrauja vienintelė teisinga (pirmojo asmens) nuomonė, prievartinis savivaldybės administracijos darbuotojų politizavimas reikalaujant, kad jie stotų ar palaikytų „vienintelę teisingą“ valdžioje esančią partiją ar judėjimą.
Šį ekskursą į praeitį ir vadybos pagrinduose pateikiamus elementarius dalykus paskatino padaryti dabartinis Kauno meras televizijos laidoje (Delfi, 2019 09 11) teigęs, kad dabar ne „žagrės“ laikai ir reik suprasti, kad jis elgiasi kitaip. Ar tikrai?
Dažni atvejai, kai gyventojai, žurnalistai, politikos apžvalgininkai vykstant rinkimams kalba apie administracinių resursų panaudojimą esančių valdžioje naudai. Tai tiesa, tačiau tai jau pasekmė, nes administraciniai resursai pradedami naudoti gerokai anksčiau, dažniausiai atėjus į valdžią.
Sunku protu suvokti, kad Lietuvos demokratinėje valstybėje, o ne kokiame Tadžikistane ar Turkmėnistane prievarta būtų reikalaujama, kad administracijos darbuotojai pakeistų savo politines pažiūras ir stotų į mero partiją ar judėjimą. Deja, tokie masiniai seniūnų partijų keitimai vyko Kėdainiuose Uspaskicho-Muntiano laikais, vėliau stebėjome Druskininkų „trilerį“, kuris vadinosi „vsio zakonno“ druskininkiečių labui, o dabar stebime dalies Kauno rajono prijungimo prie Kauno epopėją.
Ar panašių apraiškų nėra kitose savivaldybėse? Atrodo, kad gana daug. Spaudoje plačiai buvo aprašyta, kai praeitos kadencijos Anykščių mero K. Tubio autokratinio valdymo stiliaus neapsikentę atsistatydino net mero bendrapartiečiai (administracijos direktorė su pavaduotoju ir mero patarėjas) ar mažiau žinoma Merkinės seniūno istorija, kai jis iš mero A. Kašėtos išgirdo reikalavimą išstoti iš „priešų“ socialdemokratų partijos, o kadangi nesutiko, tai nuolat patiria spaudimą darbe.
Kaip sveiku protu galima paaiškinti šių dienų Panevėžio miesto ir Širvintų rajono savivaldybės tarybų daugumos veiksmus, kai netvirtinami opozicijos siūlomi Etikos komisijos pirmininkai, nors tai privalu pagal įstatymą? Šie atvejai rodo, kad formuojasi ydinga sistema savivaldybėse, kuri panaši į „žagrės“ laikų valdymą.
Nuodugnesnio nagrinėjimo prašosi įvykiai Kauno miesto savivaldybės taryboje (noras prisijungi kito savivaldaus administracinio darinio dalį). Pirmiausia, tiesiog gaila Kauno, nes būtent Kaune 1 respublikos laikais buvo dedami modernios savivaldos pagrindai (J. Vileišio darbas), o atkūrus Nepriklausomybę, būtent iš Kauno sklido pažangi savivaldybiška mintis, nes mokslininkas R. Stačiokas (1991) nagrinėjo savivaldos raidą ir principus ir visos Lietuvos savivaldybininkus mokė, kad „savivalda reiškia savęs valdymą, o kai kalbame apie miestą ar rajoną, tai jau ne vien juridinis aspektas, bet ekonominiai, dvasiniai, visuomeniniai interesai.
Savivaldoje aktyviai veikiant visiems doriems žmonėms, visuomeninėms ir politinės organizacijoms, mokslui, atrandamos ir plėtojamos įvairios formos ir metodai.“ Aišku, to gali nežinoti iš policinės „klausau ir vykdau“ sistemos ir verslo į savivaldybę patekęs V. Matijošaitis, bet juk mero pavaduotoja dirba mokslų daktarė R. Šnapštienė, kuri dar neseniai viešojo administravimo studentams dėstė naujosios viešosios vadybos teorijas ir jų taikymą Lietuvos viešajame administravime. Nejaugi socialinių mokslų daktarė Rasa šiandien dirbdama savivaldybėje to netaiko?
Matyt ne, nes Kaune vyksta akivaizdus vietos savivaldos griovimas ir tokių pokyčių, kurie vyksta demokratinių šalių savivaldybėse, kai valdymas keičiamas į valdyseną (J. Bučaitė-Vilkė, 2019) nieko panašaus nėra. Tai rodo šie faktai:
1. Opozicija skundžiasi, kad klausimai į posėdžio darbotvarkę įtraukiami staiga, posėdžio išvakarėse ir todėl neįmanoma rimtai pasiruošti. Akivaizdu, kad tai daroma savivaldybės vadovų, nes aiškinamajame sprendimo projekto rašte Nr. 56-5-387 Teisės ir konsultavimo skyriaus vedėja R. Kudarauskė teigia, kad „projektą inicijavo Kauno miesto savivaldybės vadovybė“. Tad aišku, kad taip elgiantis į svarstymus dėl ruošiamo sprendimo neįtraukiami nei administracijos specialistai (jiems tik nurodoma, kokį sprendimo projektą paruošti), bet ir savivaldybės tarybos komitetai ir aktyvūs Kauno piliečiai. Minėtame rašte tai fiksuota įrašu „specialistų vertinimų ir išvadų negauta“.
2. Savivaldybės tarybos narių dauguma („Vieningas Kaunas“) svarstydami klausimą apie dalies Kauno rajono savivaldybės teritorijų prijungimą pažeidė Kauno miesto savivaldybės tarybos reglamentą, kurį patys priėmė, o juk reglamento laikymasis ir būtų savęs valdymas. Bet klausimą svarstymui pateikiant skubotai nesilaikoma to, kas sakoma reglamento 30.1 punkte, kad „Komitetai svarsto Tarybai pateiktų sprendimų projektus, nagrinėja kitus klausimus, pateiktus Komitetams svarstyti, ir teikia išvadas“, o 74.2. punkte sakoma, kad „Tarybos sekretorius, susipažinęs su sprendimo projektu, nurodo rengėjui, kuriuose Komitetuose (ne mažiau kaip trijuose) šis sprendimo projektas turi būti svarstomas. Kiti Komitetai gali svarstyti sprendimo projektą savo iniciatyva“.
3. Sprendžiamas klausimas, susijęs su tūkstančių gyventojų viešuoju administravimu, bet jis yra sąmoningai sumenkinamas. Minėtame protokole atsakant į teiginį, „ar numatoma kokių nors neigiamų pasekmių“, rašoma, kad „neigiamų pasekmių nenumatoma, kadangi tai procedūrinio pobūdžio sprendimas“. Panašiai televizijos laidoje (Delfi, 2019 09 11) kalbėjo ir meras V. Matijošaitis sakydamas, kad „šiek tiek apkarpysime Kauno rajoną“. Deja, Lietuvių kalbos žodynas žodį procedūrinis aiškina visai kitaip – nustatyta nuosekli veiksmų eilė tvarkant kokį nors sudėtingą reikalą.
4. Svarstomas klausimas susijęs su gretimos Kauno rajono savivaldybės (savivaldaus juridinio darinio) egzistencija pastarųjų neinformavus, o be to remiamasi kažkokia gyventojų neva buvusia apklausa, kuri jei ir buvo, buvo atliekama slapta nuo Kauno rajono savivaldybės vadovų.
5. Neteisingai teigiama, kad tai „natūralūs procesai, vykstantys pasaulyje“ (Matijošaitis, Delfi, 2019 09 11), kadangi yra kaip tik atvirkščiai, nes Kauno savivaldybės tarybos sprendimas dėl dalies Kauno rajono savivaldybės teritorijų prijungimo prie Kauno yra savivaldybių stambinimas, kai tuo tarpu tai nėra visuotiniai reiškiniai demokratiniame pasaulyje. Anot mokslininko V. Pauliko (2013), „visose iš sovietinės okupacijos išsivadavusiose Baltijos, Rytų bei vidurio Europos valstybėse, išskyrus Lietuvą, vyko vietos savivaldos administracinių teritorinių padalinių smulkinimo procesas.“
Lietuvos savivaldybių teritorijos dydis (1088 km²) daugiau kaip 22 kartus viršija vidutinį 27 ES valstybių narių savivaldybių (municipalitetų) teritorijų (48,6 km²) dydį. Matyt, minėtoje laidoje V. Matijošaičiui „visas pasaulis“ tai tik Rusija, nes išties, pasak minėto mokslininko, „Rusijos Federacijos europinės dalies septynių sričių vidutinis vietos savivaldos (rajono) teritorijos dydis niekuo nesiskiria nuo Lietuvos rajonų savivaldybių teritorijų dydžių ir labai skiriasi nuo 27 ES valstybių narių vietos savivaldos teritorijų dydžio vidurkio.“
6. Vietos savivalda griaunama ir tada, kai Kauno miesto meras pagrindiniu būdu paveikiant žmonių nuomonę renkasi „nupirkti“ (ELTA 2019 m. rugsėjo 10 d.) ir net negirdi kolegos V. Makūno argumentų apie susitarimus, bendradarbiavimą dėl paslaugų teikimo gyventojams tarp dviejų administracinių subjektų. Matyt, V. Matijošaitis yra įtikėjęs, kad ir sprendžiant savivaldos klausimus reikia elgtis taip pat kaip parduotuvėje, kai atpiginus krabų lazdeles galima jas parduoti pirkėjui. Deja, yra įrodyta, kad įmonės valdymas dažnai skiriasi nuo viešojo subjekto valdymo, o jei Kaune būtų taip pat, tai kodėl renkant seniūnaičius „neperkamas“ žmonių dalyvavimas, nes pastarieji rinkimai parodė tragišką aktyvumą – 0,5 procento – tik tiek Kauno gyventojų balsavo tik ką vykusiuose seniūnaičių rinkimuose (L. rytas 2019-09-22).
Bet, matyt, Kauno mero interesų čia nėra, o žmonės neina todėl, kad žino, kad tai nieko nepakeis, o tai ne savivalda, o savi valdo. Savivalda Kaune būtų tada, jei realiai būtų daroma tai, ką Delfi laidoje daugiau kaip 10 kartų pakartojo V. Matijošaitis – „turi nuspręsti rajono žmonės“. Su tuo negalima nesutikti, bet kodėl nelaikomi žmonėmis dabartiniai kauniečiai, jei jiems nebuvo leidžiama spręsti dėl medžių A. Smetonos alėjoje, ar Šančių gyventojai, kurie labai aiškiai išreiškė bendruomenės valią dėl kelio palei Nemuną, ir kitais atvejais?!
Ką daryti, kai susiduriama su tokiu brutaliu savivaldos ir demokratijos griovimu? Gintis demokratinėmis priemonėmis, o tai pirmiausia turi daryti Lietuvos savivaldybių asociacija, kurios įstatų pirmame punkte yra nuostata, kad ginti „kitus Asociacijos narių viešuosius interesus”. Ar nereikia ginti Kauno rajono, kai kitas asociacijos narys kėsinasi į kito nario suverenias teises? LR seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas turi įvertinti, kaip tai dera su Europos vietos savivaldos chartija. Nedviprasmišką nuomonę turi pareikšti prezidentas, mokslininkai, aktyvūs piliečiai.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
