Minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, gegužės 7-ąją, Kaune surengta 25-oji knygos šventė „Laikas gyvena knygose“. Renginį organizavo legendinė XXVII knygos mėgėjų draugija, susikūrusi dar tarpukariu. Šių metų šventė dedikuota kunigui, rašytojui Juozui Tumui-Vaižgantui (1869-1933 m.).
Šventė pradėta Šv. Jurgio bažnyčioje aukotomis šv. Mišiomis už knygnešius, daraktorius, laisvos minties kūrėjus ir skleidėjus. Po to Šv. Jurgio konvento konferencijų salėje surengta tarptautinė konferencija „Lietuvą ir lietuvius mylėjau…“, joje kalbėjo Gytis Vaškelis (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), Ilona Čiužauskaitė (Vaižganto Raštų leidėja), Alfas Pakėnas (Juozo Tumo-Vaižganto memorialinio buto – muziejaus vedėjas), rašytojai Laimonas Inis, Juozas Kundrotas, bibliofilas Gitanas Nausėda, Alvydas Surblys (Kauno apskrities viešoji biblioteka), Sigitas Šamborskis (Kaliningrado lietuvių bendruomenė) ir Sigitas Birgelis (Punsko lietuvių bendruomenė).
Šventei linkėjimus perdavė negalėję atvykti Sankt Peterburgo bibliofilai iš „Nevskij bibliofil“ ir „Bironovskije koniušni“ asociacijų. Susirinkusieji galėjo išvysti ir literatūrinį spektaklį „Vaižgantas kaip Viešpaties diena“, kurį atliko aktoriai Petras Venslovas ir Olita Dautartaitė bei apžiūrėti parodas: „XXVII knygos mėgėjų draugijos ekslibrisai 1930-2018“ (iš Stanislovo Gasiūno rinkinių, Sankt Peterburgas), „Laisvos minties kūrėjai ir skleidėjai“ (iš Domo Akstino rinkinių) ir Draugijos leidinius.
Linksmi epizodai iš Vaižganto gyvenimo
Juozo Tumo Vaižganto memorialinio buto-muziejaus vedėjas Alfas Pakėnas apžvelgė įdomiausius J. Tumo-Vaižganto gyvenimo kelio momentus, o Kauno apskrities viešosios bibliotekos vyresn. bibliotekininkas, istorikas Alvydas Surblys pranešime „Vaižganto asmenybės blyksniai“ akcentavo J. Tumo-Vaižganto 1929-1933 m. laikotarpį: augintinius taksą Kauką ir kanarėles, jo atsakymą į Blaivybės draugijos anketą „Mano girtoji išpažintis“, išėjimo iš darbo VDU istoriją, atsisveikinimą su Vytauto bažnyčia ir savotišką tremtį į Žaliakalnį, vilą „Eglaitė“.
Įdomus faktas, kad Vaižgantas mėgdavo vaikštinėti po miestą basas ir kartą net buvo nuvežtas į nuovadą, dėl tokio viešosios tvarkos pažeidimo. Dauguma kauniečių pas jį keliaudavo skolintis pinigų, o kai Vaižgantas jau viską išskolindavo, ant buto durų užsikabindavo lentelę: „Pinigų neskolinu, pats skolinuosi“. Beje, slapyvardis Vaižgantas – tai senovės lietuvių linų ir kanapių dievas, tarpininkas tarp gamtos ir kultūros, tas, „kuris aprengia nuogus žmones“.
Tumas-Vaižgantas, atsakydamas į Lietuvos katalikų blaivybės draugijos centro valdybos anketą, 1931 m. birželio mėn. rašė: „Ar aš geriąs alkoholinius gėrimus ar negeriąs? Į tai man gana sunku atsakyti. Aš esu perėjęs visas gėrimo stadijas. Iki keliolikos metų nebuvau ragavęs nieko, niekas neduodavo ir tai manęs neviliojo. Sykį nešdamas svečiams butelį buvau pamėginęs, ką gi gero gers, bet nuryt negalėjau, tik nasrus išdegiau. Ir paskui grynos degtinės, spirito visai negėriau. (…) Nuo 1920 m. Kaune ima smarkiai gerti. Gėriau ir aš, dabar tik retkarčiais padaugindamas. Stačiau ir svečiams. Mano Ganytojui tuo pasipiktinus, 1921 m. balandžio m. virtau griežtu abstinentu ir ištvėriau septynerius metus be jokių apžadų. Per paskutinius trejus metus kai kada išgeriu stiklinę alaus (jis man netinka), vaisvynio stiklą, bet ir tas netinka. Tinka silpnieji užsienių vynai: bažnytinis, „soternas“, „mozelis“; daugiausia gi apyrūgštis raudonasis. Nuo vieno kito stiklo per kurias retas iškilmes neatsisakau, bet pats nesu jiems išdavęs nė vieno lito. Mano bute nesti nė kvapo vyno, nebent pasimaišo kitų atsineštinis. Labai retai kam pastatau alaus „bonką“. Nebesu abstinentas absoliutistas, tai aišku. Bet geriančiu mane taip pat nevadina ir Katalikų Blaivybės Draugijoje aš mielai dirbu, Draugiją ir jos veikėjus gerbiu, pilnai įsitikinęs, jog blaivumo idėja naudinga.“
Istorikas A. Surblys priminė dar vieną epizodą iš Vaižganto gyvenimo. „Kunigas K. Žitkus atsiminimuose apie J. Tumą-Vaižgantą aprašė linksmą nutikimą, kai kauniečiai išsigando, kad įbridęs Nemune Vaižgantas esą norįs nusiskandinti. Tokį gandą jis pats palaikęs tikra nesąmone.“
„Užvakar rytą į katedros zakristiją įgriuvo viena moterėlė ir susijaudinusi ėmė pasakoti, kad už Vytauto bažnyčios kažin koks kunigas bandęs sau galą pasidaryti. Jis esąs basas, be kepurės. Bėgioja Nemuno pakrante, pabrenda į vandenį sutaną pasikėlęs ir vėl bėgioja. Norėjo bent du skubiai deleguoti į pakrantę, bet kažin kam toptelėjo į galvą mintis, kad tai tamsta panemunėje savo sveikatą grūdini. Kilo juokas. Moteriškė buvo nuraminta ir visas incidentas baigėsi“, – rašoma kunigo K. Žitkaus atsiminimuose.
Vaižgantas į tai atsakęs: „To dar betrūko! Stebėtina, kaip manęs dar iki šiol vyskupo kurija nepakvietė dėl šio įvykio aiškintis. Ak, ta mūsų laikinoji sostinė – maža ji ir tvanki!“
Savo mylimam šuneliui Kaukui Juozas Tumas-Vaižgantas net parašė nekrologą: „1930 Vytauto Didžiojo metais naktį iš birželio trisdešimtos dienos į liepos pirmą dieną Aleksoto g. 16 namo kieme šunų veselijoje neramų savo amželį pabaigė Kaukas, vos aštuonerius metus tesukakęs. Kauno laikraščiai savo kronikose vis žymėdavos nepaprastą Kauko ištvermę – per dešimtį dienų su kalėmis veselioti. Sulysdavo, sukūsdavo nabagas, bet apetitą gerą turėdamas vėl lengvai atsigaudavo. Juo senyn, juo aiškiau nabašninkas jautė savo pašaukimą tarnauti gražiajai lyčiai, nepraleisti nei vienų veselijų visame priemiestyje. (…) Buvo man geras. Visur sekė. Namie žinojo, kada su manim žaisti, – kai man nusibosdavo prie staliuko sėdėti. Prisivalgė jis už tai geros duonos. Naudojosi viso miesto pagarba. Pavydelninkai sako, net policistai, kanauninko taksą sutikdami „kozyriali“ (atidavinėjo pagarbą, pst.). O garsus buvo visoje Lietuvoje. Ypač pagarsėjo po vienų muštynių, kada nuo kartuvių paleistas, jis tučtuojau sugrįžo atgal į šunų veseliją. Daug pasidarbavęs, pilnas nuopelnų – jo ainių liko daugybė – buvo palaidotas istoriškame Kauno „gojuje“. Laidotuvių ceremoniją atliko Vladas Cibulskas, zakristininkas. Rimtai sakant, Kauko labai gaila. Jūsų nuliūdęs Vaižgantas“, – rašoma knygoje „Neužmirštamas Vaižgantas: atsiminimai, esė, laiškai“ (sudarytojas Alfas Pakėnas, 2009 m.).
Laiške Petronėlei Orintaitei Juozas Tumas-Vaižgantas rašo apie savo vienišumą ir kanarėlę, praskaidrinusią jo ir tarnaitės Agotos, vadinamos ministere, gyvenimą po Kauko mirties: „Katės įkyrėjo, jos – bjaurybės. Taksiukas išdvėsė, jis buvo pernelyg netvarkus lovelasas. Našlių našlaitis likęs, ko gi dabar besigriebsiu? Ilgai svyravau, kas įsitaisyti, kad gyvenimą papildytų: gramofoną ar radijo imtuvą. Nusprendžiau – parodoje nusipirkti kanariuką. Ir neapsirikau. (…) Kanariukas dabar mano dešinėje. Lesa ropių grūdus ir kanarinus, retkarčiais kiaušinį, užkandžiauja upės smėliu. Ir kad žinotumei, Vaidilūte, toks jaunas, o jau pats prausias: galvelę, kaklelį! Nusitaško visas, nutaško viską: mano literatūros šedevrus rankraščius ir jau atmuštus jų nelaimei, Tvardovskio likimui: nei pakartus, nei paleistus. Ir pasikeitė mūsų (mano ir ministerės) gyvenimas geran: jis vėl pilnas. Mes, nors aš nemigęs, ji persimiegojusi, nebe pikti. Kai susitinkame kuriame slenkstyje, pirmas mūsų žodis apie tą mažą mūsų rėksniuką: ar turi ko gerti, ko valgyti. Antai, krauna man kiaušinių ant stalo. Padėdavo du, dabar padėjo tris. – Jam ? – Trumpai paklausiau, pasižiūrėjęs jai per akis gilyn į pat širdį. – Jam, – atsakė patenkinta. Ir abudu paslaptingai nusišypsojom. Suprask: trečias kanariukui. Ir atsirado tarp mūsų kažkas trečia, fokusas, į kurį visi mūsų sielvartai ėmė krypti. Vienas antram mudu nebereikalingi: mudu – trečiam. (…) Ir klausomės katras iš savo kertės kaip tas trečias rėkauja, žiūrime, kaip šokinėja, su šapeliu žaidžia ir visu tuo – įprasmina mūsų gyvenimą.“
Atkūrė veiklą
XXVII knygos mėgėjų draugijos istorija prasidėjo 1930 m. gruodžio 17 d., kai Kauno intelektualai: dailėtyrininkas, muziejininkas ir bibliofilas prof. Paulius Galaunė, karo istorikas, publicistas, knygotyrininkas pulk. Vytautas Steponaitis ir kultūrologė Marija Mašiotaitė–Urbšienė įkūrė XXVII knygos mėgėjų draugiją. Jos branduolį sudarė žymiausi to meto mokslo ir kultūros veikėjai Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, rašytojai Juozas Tumas-Vaižgantas ir Aleksandras Puida, politikai ir visuomenės veikėjai Mykolas Šleževičius, Petras Klimas, Magdalena Avietėnaitė ir kt. Draugija rūpinosi lietuviškos knygos kultūra, jos estetine išvaizda, skaityba, paskatino visuomenę, leidėjus, dailininkus rengiant ir leidžiant aukšto meninio lygio knygas.
1940 m. Draugijos veikla, kaip ir daugelio to meto visuomeninių organizacijų buvo uždrausta.
1993 m. XXVII knygos mėgėjų draugija atkurta Kaune. Jos iniciatoriai: bibliofilas Vidmantas Staniulis, Ričardas Venckus, Kęstutis Morkūnas ir Dalia Poškienė. 1994 m. gegužės 7 d. Kauno kultūros rūmuose surengta pirmoji Knygos šventė „Laikas gyvena knygose“, skirta Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai ir rengiama kasmet.
Atkurta Draugija rengia unikalias parodas iš kolekcininkų rinkinių, bibliofilinius ir tarptautinius ekslibrisų konkursus, organizuoja tarptautines konferencijas, leidžia knygas ir pan. „Draugija jau tapo tarptautinė, turi narių iš Sankt Peterburgo, Kaliningrado lietuvių bendruomenės, Punsko, JAV“, – pažymėjo XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė Dalia Poškienė.
