Pagrindinėje Kauno pėsčiųjų arterijoje – Vilniaus gatvėje – vidurkelyje tarp naujojo ir senojo miesto stūksantis apleistas Švč. Sakramento (studentų) bažnyčios pastatas gali būti prikeltas naujam gyvenimui. Ar bus atgaivinta skaudžią istoriją išgyvenusios bažnyčios gyvybė priklauso ir nuo miestiečių įsitraukimo į jos gaivinimą.
Bažnyčios paskirtis – sušaukti bendruomenę
Praeitų metų pabaigoje įvyko susitarimas tarp Kauno senamiesčio draugijos ir Kauno arkivyskupijos kurijos, kad nenaudojamos ir apleistos bažnyčios pastato erdvės galėtų būti atvertos ne tik religinei bendruomenei – čia galėtų vykti koncertai, renginiai, parodos, kita kultūrinė veikla. Šiltuoju sezonu senamiesčio renginiams galėtų būti skirtas ir šalia bažnyčios esantis kiemelis. Mainais už galimybę vystyti pasaulietinę veiklą, bažnyčios valdytojai tikisi platesnio visuomenės įsitraukimo į pastato fasado ir jo vidaus erdvių sutvarkymą.
„Lėšų trūkumas tikrai jaučiamas, tačiau idėja atverti bažnyčios pastatą visuomenei yra susijusi ne tik su finansais“, – pripažįsta Švč. Sakramento (studentų) rektorato vadovas kunigas Gytis Petras Stumbras. Pasak jo, žodis „bažnyčia“ (lot. „ecclesia“, gr. „ekklesia“, kilęs iš veiksmažodžio „ek-kalein“ – „šaukti iš kur“) ir savo sandara reiškia „sušaukimą“. „Žinoma, įprastai mums tai yra religinio pobūdžio susirinkimas, bet pats žodis apima ir visuotinumą“, – įsitikinęs kunigas.
„Mano nuomone, Dievo meilė pasireiškia rūpesčiu kiekvieno žmogaus išmintingoms reikmėms. Bažnyčia visuomet stengiasi atliepti kilnius kiekvieno žmogaus interesus, tačiau atskira visuomenės ląstelė taip pat yra kviečiama eiti į dialogo kultūrą bei padėti šalia esantiems suprasti, jog ir bažnyčios durys yra ir privalo būti atviros visiems“, – sako G. P. Stumbras.
Prisidėti prie iniciatyvos atverti šią Kauno šventovę visuomenės ir kultūros poreikiams galite skambindami arba rašydami žinutę telefonu 1490 – auka 2€.
Apleista bažnyčia gali būti sutvarkyta
Pačiame miesto centre esanti bažnyčia – labai apleista tiek viduje, tiek išorėje. Iš esmės suniokota sovietmečiu pastatą pritaikius kino teatro veiklai, kuomet joje įrengtas antrasis aukštas. Apie būtinybę šią bažnyčią restauruoti kalbama jau ne pirmą dešimtmetį, prieš porą metų pagaliau suskubta bent iš dalies sustabdyti prasidėjusius bažnyčios pastato nykimo procesus. Sutvarkyti lietaus nuvedimo latakai, pakeisti lietvamzdžiai, kurie buvo užžėlę ir supuvę, o nuo jų tekantis lietaus vanduo ardė ir taip sunykusias sienas.
Tačiau bažnyčios būklė ir toliau išlieka sudėtinga. Iš išorės fasadas apsilaupęs, nutrupėjusiu tinku, sienų mūras išplautas nuo stogo tekančiu vandeniu, fasado dažai nusilupę, langai sutrešę ir vietomis išdužę. Ne geresnė situacija ir pastato viduje, kur prieš porą metų buvo pradėti tvarkymo darbai: išgriautos sovietmečiu pastatytos patalpos, esančios II aukšte, atverta visa erdvė, išardytos grindys. Buvo parengtas ir tolimesnis perdangos ir kitų patalpų esančių antrame aukšte griovimo projektas, tačiau jis užstrigo, nes jo vykdymui nebuvo surasta lėšų.
Idėja, kad nelaukiant valstybės ar miesto paramos, galbūt galima šį pastatą pradėti naudoti visuomenės poreikiams ir taip pritraukti jo sutvarkymui reikalingų resursų praeitų metų pabaigoje kilo bendrovės „Nuova“ vadovams Liudai ir Minvydui Znaidauskams, kurių iniciatyva prasidėjo dialogas su šio pastato valdytojais – Kauno arkivyskupijos kurija.
„Kasdien einame pro šią šventovę, nes netoliese įsikūręs mūsų įmonės biuras ir vis pakalbame, kaip būtų smagu, jei pastatas būtų sutvarkytas. Taip kilo mintis užeiti į vidų, susipažinome su rektoriumi, pradėjome drauge galvoti, ką galima būtų naudingo padaryti dėl šio pastato išsaugojimo ir atgaivinimo“,– sako Liuda Znaidauskienė.
Per keletą mėnesių iniciatyva įgavo ir formą, ir turinį. Lėšų pritraukimui ir administravimui įsteigtas Kauno senamiesčio labdaros fondas, įvyko pirmosios akcijos, kurių metu surinkta beveik 2000 eurų. „Pradžia gal ir kukli, bet pačiai bažnyčiai ir projektui dar trūksta žinomumo. Kai daugiau žmonių sužinos, kokia kilni ir prasminga ši idėja, tikime, atsiras ir didesnis skaičius, norinčių prisidėti prie jos įgyvendinimo“, – sako L. Znaidauskienė. Tuo tikslu kitą savaitę Kauno rotušėje bus surengtas šio projekto pristatymo vakaras, kurio metu dalyviai taip pat bus kviečiami aukoti, vyks labdaringa loterija ir aukcionas. Vienas pirmųjų numatytų darbų, kuris galėtų būti atliktas iš privačių lėšų – įrengti sovietmečiu užmūrytas pagrindines pastato duris į Vilniaus gatvę bei sudėti išardytas II-ojo aukšto grindis bei pradėti vykdyti kultūrines veiklas dar šiemet.
Baroko architektūros perlas
Vilniaus gatvėje nebaigta statyti vienanavė bebokštė dominikonų bažnyčia, tituluota Šv. Kazimiero vardu išdygo 1644 m. Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius 1653 m. liepos 14 d. jau leido bažnyčioje aukoti šv. Mišias. XIX a. vizitacijose teigiama, kad statyba baigta 1678 m. Bažnyčia turėjo du bokštus ir barokines formas, pagal kurias ją buvo galima priskirti Vilniaus baroko architektūrinei mokyklai.
Apie 1678 m. šiame sklype imtas kurti dominikonų bažnyčios ir vienuolyno ansamblis. Tai buvo pirmasis barokinis bažnyčios ir vienuolyno statinių kompleksas Kaune, labai puošnus ir tuo metu modernus, išsiskyręs iš visos, labiau gotikinės, senojo miesto architektūros.
Tolimesniems bažnyčios statybos užbaigimo ir barokinio interjero įrengimo darbams vadovavo Pažaislio architektas Pietro Putini. 1682-1690 m. buvo sukurti septyni mūriniai marmuru puošti prabangūs altoriai.
Niokojo Napoleono kariai ir caro pakalikai
Pirmą kartą bažnyčios pastatas smarkiai nukentėjo per 1812 m. prancūzų žygį į Maskvą. Pastate laikinai buvo dislokuota kariuomenės įgula. Tuometinę būklę nusako 1814 m. surašytas inventorius: Bažnyčios belikę tik sienos – be vargonų, be suolų… Tinkas viduj bažnyčios su karnizais daugely vietų nudaužytas… Žodžiu, kas tiktai bažnyčioj medinio, viskas sudeginta. Medinės altorių dalys sudegusios, mūrinės sugriuvusios…“
Vienuolyne buvo įrengta karo ligoninė, o bažnyčioje – grūdų sandėlis.
1817 m. bažnyčia buvo remontuojama, tvarkoma, perdengti bokšteliai, padarytos naujos durys, suolai, sutaisytos altorių mensos, perdengtas zakristijos stogas. 1819 m. jau įrengti nauji 16 balsų vargonai. 1820 m. bažnyčia iš išorės nutinkuota ir pabalinta, o iš vidaus tiktai pabaltinta, grindys išklotos marmuro plokštėmis, atstatyti visi septyni mūriniai altoriai.
1845 m. caro įsakymu bažnyčia ir dominikonų vienuolynas uždaryti. Bažnyčia stovėjo apleista, buvo paversta amunicijos sandėliu, o vienuolyno pastatuose įsikūrė kalėjimas, vėliau gimnazija.
1865 m. buvo nuspręsta bažnyčią paversti cerkve. Būtent tuo laikotarpiu ir nugriauti barokiniai jos bokštai, kurie suniokojo visą bažnyčios grožį. Pritaikant katalikų šventovę cerkvės reikmėms, pastatytas svogūno formos medinis kupolas. Cerkvė pradėjo veikti 1868 m.
Bažnyčia grąžinta katalikams
1919 m. sausio 6 d. šventovę sugrąžinus katalikams, laikinai ji tapo Lietuvos kariuomenės garnizono bažnyčia. 1919 m. bažnyčia dalinai buvo restauruota. Buvo nugriautas stačiatikiškas medinis bokštas, interjere panaikintas ikonostasas, įrengti altoriai, tačiau barokiniai bokštai neatstatyti, fasadai liko nepakeisti. Atšventintai bažnyčiai suteiktas Švč. Sakramento titulas, naudota studentų ir dėstytojų religinėms reikmėms.
1933 m. fasade sukurta Juozo Mikėno ir Boleslovo Motūzos akmeninė Jėzaus Kristaus mozaika, kuri išliko iki šių dienų ir yra vienas esminių nesunaikintos šventovės tapatybės akcentų.
1949 m. bažnyčia uždaryta. 1963 m. paversta kino sale, įrengti laiptai, naujos perdangos, visas vidaus interjeras sunaikintas.
Vienuolyno namas po Antrojo pasaulinio karo buvo Kauno arkivyskupijos kurija ir butai. Šiame pastate 1919 – 1924 m. gyveno kalbininkas Jonas Jablonskis (1860 – 1930) bei 1920 – 1922 m. gyveno rašytojas Vincas Krėvė – Mickevičius (1882-1954).
