Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) galutine ir neskundžiama nutartimi išteisino Laimutę Kedienę dėl valstybės simbolių paniekinimo ir melagingo prokuroro apskundimo.
Kaip antradienį pranešė teismas, buvo pakeistas pagrindas, kuriuo L. Kedienė išteisinta dėl valstybės simbolių išniekinimo: ji išteisinta ne kaip nepadariusi nusikalstamos veikos, bet neįrodžius, jog ją padarė.
„Skirtingi išteisinimo pagrindai sukuria ir skirtingus teisinius padarinius, todėl šios nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalys keistinos, nustatant, jog L. Kedienė išteisinama neįrodžius jos dalyvavimo padarant BK 127 straipsnyje nustatytą veiką“, – konstatavo LAT teisėjų kolegija.
Laimutė Kedienė buvo kaltinama, kad prie Kauno apygardos prokuratūros pastato mitingo metu, pasitelkdama mažamečius asmenis, sugiedojo iškraipytą Lietuvos himną.
LAT skelbia, kad teismų nustatyti duomenys patvirtino pačią L. Kedienę mitinge nedalyvavus. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad galimai mažamečių asmenų veiksmus mitinge koordinavo nenustatyti asmenys, o duomenų, kurie leistų daryti neabejotiną išvadą, jog tokie asmenys veikė L. Kedienės nurodymu, byloje nėra.
Taip pat L. Kedienė kaltinta, jog žinodama savo sūnaus Drąsiaus Kedžio mirties priežastį (uždusimas), melagingai įskundė nekaltą asmenį – prokurorą Kęstutį Betingį, kad neva šis galimai prisidėjo prie jos sūnaus D. Kedžio nužudymo.
Kasacinis teismas dėl šio epizodo nurodė, kad nors buvo žinoma, jog D. Kedys nebuvo nužudytas, L. Kedienės pasisakymus galėjo lemti nepasitikėjimas teisėsauga bei psichologinė trauma netekus sūnaus.
LAT teisėjų kolegija pritarė žemesnių instancijų teismų išvadoms, kuriomis L. Kedienės subjektyvų manymą, jog jos sūnus galėjo būti nužudytas, galėjo skatinti ir visuomenės informavimo priemonėse paskleista informacija apie K. Betingio pareiškimą spaudos konferencijoje.
Jos metu jis atskleidė tam tikrą informaciją, tačiau nenurodė, kuo remdamasis padarė tokias išvadas, tų duomenų šaltinio, gavimo būdo, nepaaiškino priežasčių, dėl kurių jis neatskleidė daugiau informacijos.
Atsižvelgdama į šio pasisakymo pobūdį, kuris buvo aprašytas visuomenės informavimo priemonėse, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad L. Kedienė galėjo kelti nors ir nepagrįstą, tačiau savo klaidingai įsivaizduojamą hipotetinę versiją, kad su jos sūnaus mirtimi kažkaip susijęs konkretų teiginį išsakęs asmuo.
Kasacinis teismas pažymėjo, jog, nustačius asmens sąžiningą elgesį, nėra pagrindo pripažinti asmenį veikus tyčia, kai jis siekė melagingai įskųsti, nes asmuo gali klysti ar būti suklaidintas.
„Teisėsaugos pareigūnų profesinis pasirengimas įpareigoja sugebėti šalinti bręstančias konfliktines situacijas ir netapti konflikto šalimi, todėl atsiradusios įtampos ar kilusio mikrokonflikto metu apie juos pasakyti žodžiai ar institucijai pateiktuose pareiškimuose, prašymuose išdėstyta asmeninė nekorektiška, įžeidžianti proceso dalyvio pozicija turi būti toleruojama daug labiau nei asmenų, kurie nevykdo profesinių funkcijų“, – konstatavo LAT. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
2009 metų spalio 5 dieną Kaune nušautas į darbą vykęs teisėjas Jonas Furmanavičius. Tą pačią dieną prie namų nužudyta Violeta Naruševičienė. Prokurorai nustatė, kad žmogžudystes galbūt įvykdė garliaviškis D. Kedys.
Jis kaltino V. Naruševičienę leidus tvirkinti jo ir Laimutės Stankūnaitės mažametę dukrą bei šios pusseserę, V. Naruševičienės mažametę dukrą. J. Furmanavičių ir Andrių Ūsą kaunietis kaltino pedofilija. Visi teismai A. Ūsą išteisino.
Po žudynių besislapsčiusio D. Kedžio kūnas rastas 2010 metų balandį prie Kauno marių. Vėliau negyvas rastas ir A. Ūsas. Teisėsauga teigia, kad jie mirė nesmurtine mirtimi.
