Trečiadienį jaunasis konservatorius Tadas Langaitis padeda Seimo nario mandatą. Iš nevilties, kaip pats sako, nes jam, tokiam moderniam ir kietam, valstiečiai dirbti neleidžia.
Gabrielius Landsbergis, kuris paprastai būna šmaikštus kalbėdamas apie politinius oponentus, bet netenka oratoriaus sugebėjimų prireikus aiškintis dėl partiečių „zbitkų“, pro sukąstus dantis iškošė, kad jei kas jo klaustų, tai jis nerekomenduotų taip daryti. Agnė Širinskienė iš karto dėjo visą rinkinį „slaptų Langaičio pasitraukimo priežasčių“, bet Agnė jau toks hiperaktyvus vaikas klasėje.
Langaitį pakeis Kupčinskas. Vieną opozicijos konservatorių pakeis kitas – didelio čia daikto, pasakysite.
Yra to daikto. Tadas Langaitis gal net nesupranta, kokią smulkią niekšybę iškrėtė Seimui ir apskritai Lietuvos politiniam laukui.
Juk konservatoriai į 2016 metų rinkimus ėjo su labai aiškia atsinaujinančios politikos linija. Jaunas lyderis. Jauni lyderiukai. Traukitės iš kelio, karšinčiai, duokite mums kelią. Naujos galimybės Lietuvai. Ėjo taip stipriai, kad net pačios partijos veteranai pradėjo už kiekvieno kampo matyti paruoštas rogutes, kuriomis partijos jaunimas juos veš į mišką. Neabejoju, kad panašios strategijos partija planavo laikytis ir 2019 metų savivaldos, ir 2020 metų Seimo rinkimuose.
Ir čia išstoja Langaitis.
Vienas ryškiausių jaunųjų partijos veidų, kuris rinkiminiame plakate įtempęs smakrą ir pasisukęs šiek tiek profiliu drąsiai žvelgė į ateitį ir į vado pažadėtą prizą – ūkio ministro postą. Ir nėrėsi iš kailio mėgindamas įtikinti žmones juo patikėti.
Jis kalbėjo apie permainas, kurias atneša nauja politikų karta. Apie praeities politikus, kurie nesukurs ateities.
Žaidė emocijomis pasakodamas apie draugus, kurie, sužinoję, jog jis renkasi politiko kelią, manė, kad juokauja. Ir tada Tadas dramatiškai paaiškindavo, kad nejuokauja. Dabar matome, kad vis dėlto juokavo.
Ir, dėmesio, ašinė buvusio Seimo nario citata: „Metams bėgant supratau, kad darbas privačiame sektoriuje manęs nebepatenkina. Norėdamas matyti pokytį Lietuvos politikos pelkėje atsakomybę turiu prisiimti pats ir parodyti pavyzdį. Mūsų ateitis per brangi, kad patikėtume ją nekvalifikuotiems politikams.“
Ir žmonės patikėjo. 17 310 žmonių reitingavo Tadą Langaitį ir būtent šitų balsų dėka jis pakilo rinkiminiame sąraše iš 29 į 12 poziciją ir pateko į Seimą.
O ten realybė parodė nagučius – vadas netapo premjeru, nuplaukė ir ūkio ministro postas. Ir kurti ateitį jaunajam politikui pasirodė per sunku.
Kalbėdamas apie tai, jog nemato prasmės dirbti opozicijoje, kai valdantieji elgiasi taip nekonstruktyviai, Tadas Langaitis akivaizdžiai įrodo, kad neturi žalio suvokimo apie tai, kaip funkcionuoja parlamentas, kokios opozicijos ir Seimo nario pareigos.
Net ir būdamas opozicijoje gali nuveikti labai daug, išsirinkti tau artimą sferą, dirbti su ją reguliuojančiais teisės aktais, augintis politinį svorį tiek partijoje, tiek oponentų, tiek rinkėjų akyse, ieškoti kompromiso tais klausimais, dėl kurių sutaria abi Seimo pusės, o tokių klausimų tikrai yra.
Bet reikia dirbti. Kaip paaiškėjo, dirbti jaunasis politikas nenori. Tarnauti taip pat. Jis atėjo valdyti. O jeigu valdyti nepavyksta ir ambicingo posto negauni (nors duodamas interviu susigalvoji fantaziją, kad tau jį siūlė premjeras Skvernelis), tada jau dirbti Lietuvai pasidaro visiškai nebeįdomu.
Oficialiais Seimo duomenimis, Tadas Langaitis per beveik pusantrų metų pateikė vos tris individualius teisės aktų pakeitimus ir šešiolika bendrų, kur reikėjo tik padėti parašą. Savo fantastiškoje pirmųjų metų ataskaitoje kaip svarbius darbus jis mini 135 Feisbuko postus, 2148 naujus draugus ir 3300 „laikų“ surinkusi pranešimą.
Ir štai sprendimas trauktis. Nebeliko drąsios ateities, pavyzdžio rodymo, permainų vėjo. Liko tik miknojimas apie tai, kiek daug žmonių jį sveikina ir robotuko lygio atsakinėjimai nusivylusiems.
„Atsiprašau , kad nuvyliau. Tikiuosi, kad dar nudžiuginsiu prasmingais Lietuvai darbais.“
Gal jau nebedžiuginkit, Tadai, nes kaip sako žinomas filosofas Knysliukas – nebedžiugina balionėlis.
O Tado Langaičio niekšybė yra smulki ir paprasta – jis taps idealiu pavyzdžiu, kaip neveikia „jaunoji politika“, kokie nepatikimi, savanaudžiai ir oportunistai yra į politiką ateinantys jauni žmonės. Ir storu teptuko dryžiu jis perbraukia visus jaunus žmones, visus idealistus, tikinčius skaidria ir moralia politika ir norinčius tarnauti, o ne ūkio ministro aureolės, įtakos ir krėslo, aptraukto kokybiška oda.
Konservatoriams ir kitoms atsinaujinančią politiką propaguojančioms partijoms jis padarė daugiau žalos, negu senųjų socdemų ir valstiečių parėkavimai pakelti kubu.
Ir tą žalą dar pamatysime artėjančiose rinkimų kampanijose, kai Landsbergis, Armonaitė ar Paluckas prasižios apie būtinybę duoti kelią jauniems.
Paluckas su Armonaite dar numos ranka – „taigi čia konservatoriai“, o ką daryti Landsbergiui? Juk čia buvo asmeninis jo favoritas, jo surinktos politinės kaladės čirvų karalius. O realiai liko tik džokeris. Mintis gera, kastingas nekoks.
Visi, kas netingės, primins konservatoriams, kad jau buvo toks jaunas ir perspektyvus, nauja galimybė Lietuvai, kuri pirmai galimybei pasitaikius dėjo į krūmus. Ir galės Tėvynės Sąjunga sukandusi dantis aiškintis, kad čia tik toks vienas, kad visi kiti bus geri, bet patikėti jau bus labai sunku.
Haiku
Dirbsiu Lietuvai
Tik posto reik, nes kitaip
Monkės biznis man
Daugiau naujienų skaitykite čia.
