Šiomis dienomis daugelis iš mūsų apsilankė kapinėse, prisiminė Anapilin išėjusius artimuosius, žvelgė į jų kapavietes ženklinančius paminklinius akmenis ir plokštes, kuriose įspausti vardai, gimimo ir mirties datos, prasmingi žodžiai. Paminklas – tai mūsų atminties ir pagarbos ženklas, ypač įaudrinantis visuomenę, kai kalba pasisuka ne vien apie asmeninę giminės istoriją, o apie tautos atminties įprasminimą, svarbių jausmų, tokių kaip patriotiškumas, meilė tėvynei, pagarba aukoms, padėka žuvusiems, išraišką.
Susimąstyti apie paminklų reikšmę mūsų gyvenime, atidžiau pažvelgti į Kaune esančius mums svarbius paminklus, o drauge ir įsivaizduoti paminklus, kurių galbūt mūsų mieste vis dar trūksta, šiemet kauniečius ir miesto svečius kviečia iki lapkričio pabaigos vykstanti Kauno bienalė.
Kauną savitu, ne stereotipiniu žvilgsniu pamatę menininkai, dauguma jų – užsieniečiai, kurie atvyko į Kauną pirmą, o gal ir paskutinį kartą, iškėlė ne vieną gerą idėją ir priešpriešą tradiciniam paminklui – tokiam, kokį dažnas įsivaizduojame – monumentalų, atkuriantį realų pagarbos nusipelniusio personažo prototipą ar apibūdinantį svarbią idėją (pavyzdžiui, laisvę), veiklą (pavyzdžiui, kovą už nepriklausomybę).
Ekskursija po svarbiausius Kauno bienalės objektus man kaip kaunietei asmeniškai iškėlė ne vieną gilesnio apmąstymo vertą temą, sužadino atmintį, atskleidė detalių apie gimtąjį miestą, kurių anksčiau nebuvau žinojusi, pastebėjusi..
Panašiai man nutiko ir su kitu ne bienalės objektu, kurio anksčiau nė karto nestabtelėjau atidžiau pažvelgti, nors yra jis visai netoli mano vaikystės namų Kampo gatvėje. Žinojau, kad atidengtas ten paminklas, skirtas pagerbti Lietuvos partizanus, tačiau tikrai nebuvau skaičiusi užrašo ant paminklinės lentos, kad būtent šioje vietoje 1956-ųjų spalio 12 d. buvo suimtas Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas – Vanagas su savo žmona Birute Mažeikaite – Ramanauskiene.
Nežinojau šio fakto iki praeitą savaitę Lietuvą sudrebinusios isterijos, kilusios dėl Rūtos Vanagaitės naujos knygos bei jos skandalingų pasisakymų. Nevertinsiu R. Vanagaitės kaip rašytojos ar žurnalistės, kuria ji mėgsta prisistatyti, pakankamai išsamiai ta tema pasisakė daugiau kompetencijų ir žinių turintys asmenys. Geriau įžvelgsiu vieną man pačiai netikėtai teigiamą šios istorijos aspektą. Kontraversiški Rūtos pasisakymai man atvėrė atminties spragą ar duobę, kaip tai bepavadinsi, ko nepadarė visai šalia gimtųjų Žaliakalnio gatvelių stovėjęs paminklas, nes paminklas be istorijos žinojimo – bevertis, jis nejaudina ir tarnauja ne atminčiai, o tiesiog, kaip viešosios erdvės detalė – gražesnė, ar mažiau graži. Ir dėl to taip pat kartais kyla aršių diskusijų.
Pradėjusi domėtis Kauno žydų istorija bei tragišku jų likimu, visai atsitiktinai pastebėjau kuklų paminklinį akmenį Neries krantinėje nužudytoms Kauno geto aukoms pagerbti. Nelabai net žinojau, kur tiksliai tas getas buvo – po apsilankymo šių metų Kauno bienalėje jau žinau. Kaip tuomet, uždegusi prie antkapio žvakę, dar nežinojau, kad judėjai atminčiai ant kapo deda akmenį.
Būtent apie šį paprotį sužinojau drauge su kitais lietuviais pernai sudalyvavusi Molėtų marše, kuris buvo skirtas atminti be kaltės nužudytų 2000 Molėtų žydų atminimui. Simboliška, kad iš miestelio centro į pakraštį, kuriame tiek metų buvo šiukšlynas ir tik praėjus vos ne 7-ioms dešimtims metų sutvarkyta aplinka ir suformuotas masinis mirusiųjų kapas (visai panašiai, kaip nutiko Kauno VII forto teritorijoje, kur taip pat rasta ir sutvarkyta nužudytų žydų masinė kapavietė), mūsų, gyvųjų, žygiavo labai panašiai tiek, kiek tada sušaudyti buvo vedama žydų – vyrų, moterų ir vaikų. Procesija buvo išties įspūdinga, o susidūrimas su praeities tragedija – sunkiai dabarties žmogaus protu suvokiamas, pavaldus tik jausmams – apgalestavimui, užuojautai, atsiprašymui.. Ir padėkai.
Tad nenustebkite, kad nemažai Kauno bienalės performansų veda mus į susitikimą su Kauno žydais ir jų tragedija, kuri įvyko čia – mūsų mieste. Praradimai Kaune tokie dideli, kad menininkai intuityviai ėmėsi temos, kuri vis dar stipriai demonizuojama, apaugusi stereotipais, užgaulumu, nepagarba. Kiekvienas esame laisvas turėti asmeninę nuomonę ir poziciją žydų žudynių tema, tačiau istorijoje amžiams užfiksuota faktų kalba neturi ideologijos ir yra nepavaldi interpretacijoms (pavyzdžiui, tokioms kokių ėmėsi minėtoji Rūta, pareiškusi, kad lietuviams brangus kovotojas už laisvę bendradarbiavo su KGB).
***
Duobėtos, pažliugusios Demokratų aikštės pakraštyje, Vilijampolėje stovi niekuo neišsiskirianti maisto prekių parduotuvė, kurios pirkėjų laukia netikėta patirtis. Įsigytus pirkinius susidėti jiems pasiūlo į plastikinius maišelius, ant vienų užrašyta „Į dešinę“, ant kitų – „Į kairę“.
Man tą lietingą spalio vakarą kliuvo maišelis su užrašu „Į dešinę“. Tapau 1901-ają (įrašas išvedžiotas šalia esančios mokyklos moksleivio ranka) iš 17 tūkst. 412-kos Kauno geto žydų, 1941 spalio mėn. 28 d. išrikiuotų toje pačioje Demokratų aikštės teritorijoje, kuriems po „Didžiosios akcijos“ buvo leista dar kurį laiką pagyventi.
Paskirtieji „Į kairę“ 9 tūkst. 200-ai vyrų, moterų ir vaikų buvo nuvaryti į IX fortą ir visi per vieną dieną sušaudyti.
Per vieną dieną – beveik pilna „Žalgirio“ arena: sušaudyti.
Iš 30 tūkst. Kaune prieš karą gyvenusių žydų, Holokaustą išgyveno 10 proc., t.y. 3 tūkst. Lietuvos piliečių. Skaičiuojama, kad šiuo metu Kaune gyvena apie 150 žydų.
Portalo redaktorė Brigita Sabaliauskaitė
