Lapkričio mėnesį dar galima apžiūrėti Kaune stovinčius netradicinius paminklus

Kauno bienalės nuotr.
NAUJAUSIOS ŽINIOS

Nestereotipiškai į paminklų temą pažvelgę Kauno bienalės kūrėjai pritraukė būrius lankytojų į didžiausio susidomėjimo sulaukusius objektus – iš arti apžiūrėti J. Zikaro Laisvės skulptūros ar Lenino paminklo nuomojamame bute, taip pat pasėdėti ant grojančių kėdžių „Sodros“ laukiamajame ar pasiklausyti trimis kalbomis kalbančių ir dainuojančių pašto dėžučių senamiestyje. Tačiau nemažai dėmesio vertų kūrinių liko tarsi „už kadro“, aplankyti juos dar galite iki lapkričio pabaigos. Kita Kauno bienalė vyks tik po dviejų metų.

Šių metų Kauno bienalės tema „Yra ir nėra“. Visi projektai skirti nagrinėti paminklo temą: jo formą, reikšmę, prasmę, turinį, poveikį, išliekamąją vertę etc. Ar svarbūs mums paminklai, ar vis dar reikalingi, prasmingi, o ką daryti su nebereikšmingais, buvusiais ideologiniais, propagandiniais, skleidžiančiais dvejopą ar net trejopą prasmę, atgyvenusią idėją ar formą? Klausimai aktualūs, keliantys diskusiją, provokuojantys, tačiau – labai reikalingi.

Žeminanti Vytauto Didžiojo paminklo simbolika

Kad išvystumėte paminklų temą Kauno bienalės dalyvių akimis reiktų pradėti nuo apsilankymo Kauno paveikslų galerijoje (Donelaičio g. 16), kur menininkai iš skirtingų šalių, taip pat postsovietinių, analizuoja itin jautrią temą – ideologinius režimų sukurtus paminklus, jų poveikį žmonių sąmonei bei siūlo sprendimus, kaip tęsti tokių paminklų istorijas, transformuojant juos į kitą idėją, bet ne atsikratant, lyg „šlamšto“, kaip įvyko su kontraversiškai vertinamomis Žaliojo tilto skulptūromis Vilniuje. Juk paminklas – tai savotiška to momento visuomenės sąmonės išraiška, tam tikra simbolika, žinutė iš praeities ateičiai.

Šioje vietoje itin aktualiai Kauno kontekstą nagrinėja menininkas Vytenis Jakas jau ne pirmi metai keliantis Vytauto Didžiojo paminklo Kaune atstatymui parinktos vietos tinkamumą. Po LDK valdovo kojomis pavergtas ir pažemintas lenkų, vokiečių, rusų ir totorių tautas vaizduojantis paminklas, menininko teigimu, neturėtų puošti pagrindinės Kauno miesto pėsčiųjų gatvės, nes tai rodo tam tikrą kauniečių požiūrį į istoriją, tam tikrą ideologiją, kuri galbūt buvo skatinta, aktuali tarpukariu, tačiau XXI amžiuje – ne visai tinkama ir priimtina, o ir žeidžianti žmonių orumą.

Atsispyrę nuo tarpukario lietuvių šovinizmą demonstruojančio Kauno Laisvės alėjoje Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradžioje atstatyto paminklo idėjos, bienalės lankytojai kviečiami ir toliau vaduotis iš stereotipinio požiūrio į savo miesto, tautos istoriją bei ją įprasminančius objektus. Sukrėtimų šįvakar bus ir daugiau.

Lietuviams tremtis, žydams – išsigelbėjimas

Jei senokai buvote Kauno geležinkelio stotyje, tikrai vertėtų užsukti ir stabtelėti I-ajame perone, kur per garsiakalbį monotonišku balsu skaičiuojama: dvidešimt vienas tūkstantis šimtas keturiolika, dvidešimt vienas tūkstantis šimtas penkiolika, dvidešimt vienas tūkstantis šimtas šešiolika.. Ir taip be perstojo jau antras mėnuo. Spėjama, kad per visą bienalės laikotarpį bus tris kartus suskaičiuota iki 300 tūkst. Tai skaičius Lietuvos gyventojų, kuriuos sovietų režimas ištrėmė į Sibirą. Kūrinio autorius Kostas Bogdanas apskaičiavo, kad tam, kad pats balsu suskaičiuotų iki 300 tūkst. jam būtų užtrukę 200 valandų, todėl šiek tiek trumpino laiko sąnaudas ir įskaitė skaičių junginius, kuriuos sumontavo kompiuteris. Paaiškėjo, kad viso skaitymas užtrunka kur kas ilgiau – net 600 valandų. Skaičiuojant po vieną ištremtą žmogų nepertraukiamai kas kelias sekundes 25-ias dienas iš eilės.

Tremties tema atveria ir dar vieną istorijos klodą. Jei lietuviams – tai buvo žiauriausias išbandymas, tai į tremtį patekusiems žydams – išsigelbėjimas. Nes kartu su lietuviais į Sibirą ištremti Lietuvos piliečiai žydai tokiu būdu išvengė sunaikinimo. Kaune Holokausto aukų skaičius itin didelis, tad natūraliai apie aukų atminties mūsų mieste įamžinimo temą prabyla ir ne vienas šios bienalės dalyvis.

Kaune tarpukariu gyveno 30 tūkst. žydų

Šių metų Kauno bienalės menininkai net keliais rakursais nagrinėja žydišką Kauno temą. „Mano vardas Adina. Mano tėvo vardas Samuelis. Jis gyveno Kaune, Ugniagesių g. 12. Bet vieną 1941-ųjų dieną jo tiesiog nebebuvo. Jo nebebuvo niekur, niekada..“ Taip savo kūrinį pristato Kaune 1932 m. gimusi nežinoma menininkė litvakė Adina, kviečianti prie Ugniagesių gatvės 12-ojo namo durų padėti akmenį nužudyto tėvo atminimui. Taip pat ji žydų kapinių Radvilėnų plente aklinoje betoninėje tvoroje rado skylę, kurią kažkas „užtaisė “ kastuvo lopeta – tai tapo jos antruoju kūriniu – interpretacija tarp čia tebevykstančio kasdienio ir anapus tvoros užbaigto gyvenimo pusių.

Žydiškas bienalės maršrutas veda ir į Demokratų aikštę Vilijampolėje, kur kasdien 12 val. buvusioje Kauno geto teritorijos pakraštyje esančioje aikštėje VDU Muzikos akademijos studentai atlieka dvi širdį veriančias dainas jidiš kalba. Šioje aikštėje 1941 m. spalio mėn. 28 d. įvyko masinė geto gyventojų atranka – „Didžioji akcija“, kurios metu iš beveik 30 tūkst. gete gyvenusių žydų, 9 200 tą pačią dieną pasmerkti mirčiai ir nuvaryti į Kauno IX fortą sušaudyti.

Šią protu sunkiai suvokiamą istoriją įamžina kitas gyvas paminklas – šalia esančios parduotuvės „Aibė“ pirkėjų pirkiniams susidėti siūlomi plastikiniai maišeliai, kurie komunikuoja sukrečiančią šios tragiškos dienos istoriją. Planuojama, jog šioje parduotuvėje per visą bienalės laikotarpį apsilankys 30 tūkst. pirkėjų, visiems jiems bus įteikti maišeliai, simbolizuojantys gyvenimą arba mirtį. Simboliška, kad pirkėjų bus tiek, kiek Kauno gete gyveno žydų.

Holokaustą išgyveno apie 3 tūkst. (10 proc.) Kaune gyvenusių žydų. Šiuo metu Kaune gyvenančių žydų – vos 150.

Klajonių po Kauno getą pabaiga – apleistoje teritorijoje

Sėkmingai ne vienerius metus dirbantis menininkų Horst Hoheisel (Lenkija) ir Andreas Knitz (Vokietija) tandemas siūlo originalią dar vieno Kauno paminklo, esančio buvusioje Kauno geto teritorijoje, transformaciją. Sąjungos aikštėje Vilijampolėje iki šių dienų išlikęs apleistas statinys – buvęs sovietinis memorialas komjaunuoliams, kovojusiems už tarybų valdžią. 1979 m. atidengto paminklo bronziniai reljefai, atgavus Lietuvos nepriklausomybę 1991 metais, buvo išmontuoti ir išvežti. Nuo tada po truputį niokojama ir naikinama šio tarybinio monumento architektūrinė dalis, teritorija apleista, jau daugelį metų netvarkoma. Tad joje itin organiškai pritapo milžiniškos kitų griuvėsių nuotraukos –  vokiečių iki pamatų sugriauto ir sudeginto Kauno geto.

Savitai sovietinę temą Kauno bienalėje interpretuoja ir menininkas Tatzu Nishi (Japonija). Pastebėtina, kad aštrios visuomenės diskusijos sulaukęs jo kūrinys „Laisvė“ turėtų būti vertinamas drauge su kitu jo sukurtu bienalės projektu „Butas nuomai“.

Du kūriniai – viena tema

Kauno bienalė kauniečiams ir miesto svečiams siūlo išskirtinę galimybę – iš arti pažvelgti į įprastai 12, 35 m aukštyje esančią Juozo Zikaro sukurtą Laisvės skulptūrą. Rugsėjo pradžioje šį paminklą apjuosė aukšti pastoliai, kuriais galima pakilti į viršų prie pat paminklo. Įdomu, kad užlipus į viršų patenkame į sovietmetį primenančią ankštą virtuvę, kurioje Laisvė atrodo itin milžiniška, tačiau ji sukomponuota taip, kad virtuvėje galima laisvai judėti, išsivirti arbatos, gaminti maistą, sėdėti prie stalo. Menininko siekia parodyti, kad sovietinio režimo metu žmonės apie laisvės idėjas galėjo kalbėti tik virtuvėje, tačiau – priešingai nei sovietinė ideologija – jos netrukdė žmonėms gyventi.

Visai kitas jausmas apima patekus į vieno Laisvės alėjos kiemo pirmajame aukšte esantį vieno kambario butą, per kurio visą plotą sumontuota butaforinė Lenino skulptūra. Statulos kojos remiasi į drabužių spintą, o galva – į sofą, kūnas užima beveik visą lovą. Akivaizdu, kad gyventi tokiame bute beveik nėra galimybių, nes visą jo perimetrą užima nepajudinamas paminklas. Tai atskleidžia ir kitą ideologinę sovietizmo ir jo paminklų potekstę – jie buvo tokie dideli ir slegiantys, kad beveik išstūmė žmones iš jų erdvės, naikino ne tik jų asmenybes, bet ir trikdė kasdienį, įprastą gyvenimą.

Pasiklydęs Adomas Mickevičius

Kad pajusti senojo Kauno tarptautiškumą, čia gyvenusių tautų, jų papročių, religijų įvairovę, užbaigti ekskursiją galima A. Mickevičiaus gatvėje, kur ant 56-ojo namo fasado vakare įsižiebia daugeliui žmonių pažįstamas „Google“ vietos nustatymo ženklas ir lenkų kalba suformuluotas klausimas „Gdziež jestem?“ („Kur aš?“). Šią trumputę citatą iš žymaus lenkų ir lietuvių poeto veikalo „Konradas Valenrodas“ ir originalią jos iliustraciją bienalei pasiūlė Jonas Oškinis ir Raimundas Krukonis.

Savo mintį autoriai suformulavo toje vietoje, kur praeito amžiaus pradžioje stovėjo nedidelis medinis namukas, kuriame kambarį nuomojosi keletą metų tarpukariu Kaune gyvenęs poetas A. Mickevičius. Tarybiniais laikais medinis namukas buvo nugriautas, o vietoje jo pastatytas pagerinto išplanavimo socialistinis gyvenamasis namas.

10 KOMENTARŲ
Komentuoti

Komentuoti

*

Naujausios žinios

Sekmadienį patvirtinta dar viena mirtis nuo koronaviruso infekcijos

„Kas vyksta Kaune“ skaitytojas Vilijampolėje užfiksavo neadekvačius dviratininko veiksmus

Daugiau nei 4 tonų grybų vagystės kriminalas baigtas

Nuo koronaviruso Lietuvoje mirė dvyliktas žmogus

Ateina šilto oro banga: termometrų stulpeliai šoks iki 19 laipsnių

Profesijos, kurioms žadamas aukso amžius: didžiuliai atlyginimai ir neribotas darbo vietų pasirinkimas

Prie Kauno marių įrengtos trys naujos stovėjimo aikštelės ir valčių nuleidimo vietos

Dėl karantino pažeidimų per šeštadienį nubausti 69 žmonės

Jubiliejinę Sausio 13-ąją siūloma paskelbti nedarbo diena

Tragiškas savaitgalis Eiguliuose: žuvo pro balkoną iškritęs jaunuolis