Nuo šeštadienio ryto Kauno autobusų stotyje laukiama ne tik išvykstančio ar atvykstančio transporto, bet ir tiesiog laukiama. Būrelis parą truksiančio „Mirštu, kaip noriu gyventi“ performanso dalyvių ramiai stoviniuoja veidu atsisukę į laukimo salės laikrodį. Čia – ir patyrusieji transplantaciją, ir besiruošiantys tapti organų donorais.
Renginį atidarė ir pirmaisiais performanso dalyviais tapo patys organizatoriai – Irenos Matijošaitienės fondo įkūrėjai Visvaldas Matijošaitis bei jo sūnūs Dainius ir Šarūnas Matijošaičiai.
Pristatydamas organų donorystės skatinimo kampanijos šūkį, D. Matijošaitis pabrėžė, jog buvo ieškoma būdų originaliai pateikti šią temą: „savo buityje esame pakankamai nuvalkioję ir sumaterializavę frazę „mirštu, kaip noriu kažko“. Tuomet dažniausiai kalba eina apie atostogas ar kavos puodelį, bet iš tikrųjų šio posakio esmė – kad mes visi, pirmiausia, norime gyventi. Ir tokių, norinčių gyventi bei laukiančių žmonių yra labai daug – siekiame parodyti, jog jų laukimas priklauso nuo to, kaip keičiasi visuomenės požiūris į organų donorystę“.
Paros laukimui nepasiruoši
Iki pat šeštadienio ryto išstovėti pasiryžęs Vaidotas nori paskleisti donorystės žinią, kad žmonės girdėtų apie tai. „Nemanau, kad tokiam iššūkiui kažkaip ypatingai reikia ruoštis – tai labiau valios ir ištvermės reikalas. Tam nelabai ir pasiruoši“, – teigė vaikinas. Tai, kad neapibrėžtas paros laukimas reikalauja didelių susikaupimo, nebyliai patvirtino netoliese stovėjusi mergina, nenorėjusi blaškytis atsakinėdama į klausimus.
Vaidotas jau užpildė anketą ir laukia donoro kortelės. „Nėra abejonės, performansas pastūmėjo apmąstyti donorystės idėją ir priimti sprendimą pačiam tapti donoru. Taip kilniai pasielgti dėl organų laukiančių žmonių yra gražu“, – teigė akcijos dalyvis.
Paskatino susimąstyti ir tapti donorais
4-5 valandas ketinančios laukti Aušros tikslas – gyvybė, kurią siekia visomis priemonėmis išsaugoti. „Viena mergina minėjo, kad laukiant transplantacijos skauda – simboliškas laukimas stotyje, galbūt, labiau primintų belaukiančiųjų donoro skausmą po kokių dviejų ar trijų parų, bet kojų skausmas su gyvybės laukimo kančia, manau, nesulyginamas“, – svarstė Aušra.
Valandą planavusi stovėti Virginija pripažino, kad apie donorystę per daug negalvojo, kol neužtiko informacijos apie renginį stotyje. Jai patiko performanso motyvas – donorystė, tad nusprendė išreikšti palaikymą žmonėms, laukiantiems transplantacijos. Tiek Aušra, tiek Virginija dar neturi donoro kortelės, tačiau planuoja pareikšti sutinkančios nelaimės atveju dovanoti savo organus.
Stovi ir po transplantacijos
Prie performanso prisijungė donoro širdį nešiojantis Vitalijus. „Man pasisekė – širdies transplantacijos laukiau keturis mėnesius. Dalyvaudamas performanse reiškiu palaikymą visiems, kurių laukimas dar tęsiasi. Nežinau, kiek išlauksiu, jau stoviu valandą“, – nedaugžodžiavo susikaupęs vyras.
Lietuvos asociacijai „Gyvastis“, bendradarbiaujančiai su Irenos Matijošaitienės fondu ir vienijančiai transplantacijos laukiančius ar ją patyrusius žmones, atstovavo Irma, 17 metų gyvenanti po transplantacijos. „Ačiū Dievui, turiu mamą – kitu atveju galėjau ir nesulaukti donoro. Buvau jauna, ką tik susilaukusi vaikučio, mane teko greitai gelbėti ir mama tapo mano donore“, savo istoriją prisiminė moteris.
Anot jos, prie tokių iniciatyvų asociacijos nariai visada jungiasi, palaiko bet kokią idėjų apie organų donorystę sklaidą. „Stoviu nuo 9 val. – laukiu draugų iš „Gyvasties“, planuojančių ateiti apie 13 val. – jiems perduosiu estafetę“, – šypsojosi moteris.
Pritarė ir laukiantieji autobuso
Ant laukimo salės suolo įsitaisiusi Stasė, važiuojanti namo į Arlaviškes, nežinojo, koks renginys vyksta stotyje, tačiau supažindinta su jo idėja, įvertino teigiamai. „Visiškai pritariu organų donorystės idėjai. Deja, mano amžius jau neleidžia pačiai prisijungti prie laukiančiųjų“, – kalbėjo moteris.
Į Kryžkalnį vykstanti medicinos studentė Kamilė sakė žiūrinti į čia stovinčiuosius ir galvojanti, kad ši akcija – geras dalykas. „Priverčia susimąstyti, kad yra žmonių, nuolat gyvenančių laukime. Turiu minčių ir pati tapti donore, juolab, kad studijuoju mediciną ir prisižiūriu. Po savo mirties kažkam dovanoti organus ir pratęsti gyvybę yra išties prasmingas žingsnis“, – samprotavo mergina.
Dalyvauja spontaniškai
Prie registracijos stalo dirbantis personalas teigė dalyvių neskaičiuojantis, bet atskleidė, kad daug žmonių nėra iš anksto užsiregistravę internetu, nusprendžia sudalyvauti spontaniškai. Laukimą paros eigoje, beje, galima nutraukti ir vėl kartoti.
Performansas „Mirštu, kaip noriu gyventi“ Kauno autobusų stotyje ir Vilniaus geležinkelio stotyje vyks iki spalio 14 d. 9 val. ryto. Galima ateiti ir stovėti bet kokį laiko tarpą – 30 minučių, 5 valandas, o gal net visą parą ir taip išreikšti savo palaikymą bei pritarimą organų donorystei ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
