Muzikinio ir Dramos teatrų kūrimasis Kaune: puoselėjo lietuvybę ir tautos unikalumą

R. Tenio nuotr.
NAUJAUSIOS ŽINIOS

Domimės kaip Kaune formavosi teatrai ir kokiais būdais jie puoselėjo lietuvybę, valstybingumą bei savo tautos unikalumą. Kalbiname Kauno valstybinio muzikinio ir Nacionalinio Kauno dramos teatrų atstovus, būtent šie teatrai padėjo pamatus profesionalaus teatro kūrimuisi Lietuvoje.

Muzikinio teatro pastatas, esantis Laisvės al. nr. 91 yra esminis, kuriame pradėjo formuotis profesionalus šalies dramos, operos ir baleto teatras, tad į jį pasižvalgyti kviečiame nuotraukų galerijoje.

Apie Kauno valstybinį muzikinį teatrą pasakojo šio teatro Reklamos ir informacijos skyriaus vadovė Lina Stankevičiūtė, Nacionalinį Kauno dramos teatrą pristatė archyvaras Adas Pliopa.

Teatrų kūrimosi pradžia Kaune

Tarpukariu (1918-1939 m.) Kaune veikė vienas Valstybės teatras ir keliolika nevalstybinių scenų. Kaunui būnant laikinąja sostine, jame susiformavo profesionalus Lietuvos teatras. Pirmąjį profesionalaus lietuvių dramos teatro spektaklį 1920 m. gruodžio 19 d. suvaidino „Dramos vaidykla“, jie atliko Hermano Sudermano spektaklį „Joninės“. Spektaklis vaidintas pirmajame Kaune atsiradusiame teatre – Miesto, beje, jame vaidinti pirmiau pradėjo rusai, o ne lietuviai, mat teatras dar 1892 m. pastatytas rusų carinės administracijos liepimu (arch. Justinas Golinevičius). Lietuviai tuomet būrėsi į slaptus, nelegalius susibūrimus ir juose puoselėjo lietuvybę.

Svarbūs lietuviams 1904-ieji, kai atšauktas 40 m. trukęs spaudos draudimas, pagrindinė to meto tautinė kultūrinė veikla – lietuviški vakarai su vaidinimu ir choro pasirodymu. 1905 m. Miesto teatre, pirmo lietuviško teatro vakaro Kaune metu publikai pademonstruota garsioji drama – komedija Keturakio „Amerika pirtyje“, o J. Naujalio vedamas choras atliko keliolika liaudies dainų.

1922 m. „Dramos vaidykla“ su operos, o nuo 1925 m. ir baleto trupėmis – tapo Valstybės teatru, veikiančiu viename pastate Laisvės al. nr. 91 (tuometinis Nikolajaus pr.). Vėliau šie žanrai atsiskyrė ir išsiskirstė po atskirus teatrus.

Tarpukariu Valstybės teatre įvyko 170 dramos premjerų. Dramos rinktos pagal tris kriterijus: aukštos meninės vertės dramaturgija; lietuvių autorių kūrybos populiarinimas bei įvairovės gausa.

Po Antrojo pasaulinio karo, 1948 m., opera ir baletas perkelti į Vilnių. Muzikinė trupė iki šių dienų liko tame pačiame pastate – Laisvės al. nr. 91, o Dramos teatras į dabartines patalpas Laisvės alėjoje nr. 71 atsikėlė tik 1959 m.

Kauno valstybinis muzikinis teatras

Beveik 100 metų Naujuosius pasitinka su „Traviata“

Kauno valstybinio muzikinio teatro Reklamos ir informacijos skyriaus vadovė Lina Stankevičiūtė pasakojo, kad Muzikinis teatras įkurtas 1920 m. (Operos vaidykla), kai tų metų gruodžio 31 d. atlikta pirmoji lietuvių profesionalų pastatyta G. Verdi opera „Traviata“. Dabar su šia opera pasitinkami kiekvieni Naujieji metai Kaune.

„Po kelerių metų – 2019-aisiais, bus šimtas metų, kai Naujuosius pasitinkame su „Traviata“!“, – džiaugėsi L. Stankevičiūtė.

1925 m. gruodžio 4 d. Valstybės teatre parodytas pirmasis baleto spektaklis: L. Delibes „Kopelija“.

Šiame teatre opera, baletas ir drama gyvavo iki 1944 m., kai drama atsiskyrė ir tapo savarankišku teatru, 1948 m. teatras perkeltas į Vilnių ir vadinasi Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatru.

Lietuviškumo puoselėjimas Muzikiniame teatre

Pašnekovė akcentavo, kad profesionalusis teatras Kaune įsikūrė, nes Kaunas tapo laikinąja sostine. „Tarpukariu čia mėgo lankytis visas vyriausybės, kultūros, meno elitas, čia vyko svarbiausi valstybiniai įvykiai, pastatas naudotas reprezentuoti šalį. Prezidentas Antanas Smetona labai mėgo eiti į teatrą, ypač jo žmona Sofija, vieta šiai porai buvo skirta pati garbingiausia – centrinė ložė, dar vadinama prezidentine ar VIP lože. Šiandien joje bilietą nusipirkti gali kiekvienas norintysis“, – pasakojo L. Stankevičiūtė.

Kauno valstybinis muzikinis teatras

Muzikinis teatras neatsiejamas nuo valstybės reikalų, 1920 m. gegužės 15 d. pastate vyko pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis, kur Lietuva paskelbta Nepriklausoma demokratine respublika. 1940 m. liepos mėn. SSRS Liaudies Seimas Lietuvą šiame pastate paskelbė socialistine sovietų respublika ir parengė deklaraciją dėl įjungimo į SSRS. 1972 m. protestuodamas prieš sovietų okupaciją teatro sodelyje susidegino Romas Kalanta.

L. Stankevičiūtė pažymėjo, kad Lietuvių kompozitorių mokykla labai jauna, ji pradėjo formuotis tuo pat metu kaip ir  teatras, tad ką naujo sukurdavo – teatro scenoje iškart ir pastatydavo, paminėtini autoriai: Juozas Gruodis, Vytautas Bacevičiaus, Balys Dvarionas.

Lietuvybės šakos Dramos teatre

Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvaras Adas Pliopa taip pat antrino, kad Tarpukario Lietuvos kultūriniame gyvenime teatrui buvo skiriamas ypatingas dėmesys. „Teatras buvo matomas ne tik kaip pramoga, bet ir kaip viena svarbiausių priemonių visuomenės kultūrinimui ir auklėjimui, tautiškumo ugdymui. Tam tikslui buvo skiriamas, palyginti, didelis finansavimas ir tai puikiai atspindėjo to meto valstybės kultūros politiką. Naujai atsikūrusios valstybės politikoje vyravo patriotiškos nuotaikos, o tai atsispindėjo ir teatre“, – teigė A. Pliopa.

Kauno dramos teatre pristatytas spektaklis neįgaliesiems

Jis pastebėjo, kad po 1926 m. gruodžio 17 d. įvykusio valstybės perversmo, teatre dar labiau sustiprėjo tautiškos nuotaikos. Tarpukariu buvo pastatyti tokie patriotiniai spektakliai kaip: Adamo Asnyko „Kęstutis“, Juliuszo Slovackio „Mindaugas – Lietuvos karalius“, Maironio „Kęstučio mirtis“ ir „Vytautas Didysis – Karalius“, V. Krėvės „Šarūnas“, Kazio Inčiūros „Vincas Kudirka“.

„Dėl jau minėtų priežasčių poreikis statyti spektaklius pagal lietuvių autorių parašytas dramas buvo didelis, o tai skatino lietuvių rašytojus kurti daugiau teatro scenai pritaikytų veikalų“, – pažymėjo A. Pliopa.

Anot jo, pradžioje lietuvių dramaturgija buvo skurdoka, todėl spektakliai buvo statomi ir pagal užsienio autorių parašytas pjeses. Tuo tarpu sovietmečiu teatras tapo tyliosios rezistencijos simboliu. Anot archyvaro, viena ryškiausių šio pasipriešinimo asmenybių buvo Jonas Jurašas. „Sovietinės okupacijos laikotarpiu teatras buvo viena iš nedaugelio vietų kur buvo galima garsiai, nors ir „tarp eilučių“, išreikšti, deklaruoti savo patriotinius jausmus ir priminti apie prarastą valstybingumą“, – teigė A. Pliopa.

Būtent Kaune pirmasis profesionalus stacionarus dramos teatras Lietuvoje atidarytas, dėl nepriklausomybės kovos ir Vilniaus krašto praradimo. Dėl to Kaune susitelkė išimtinai didelis talentingų kūrėjų ratas, o tai lėmė jau minėtų A. Sutkaus, K. Glinskio ir J. Vaičkaus trupių atsiradimą Kaune.

„Reikėtų nepamiršti ir to, kad Kaunas visada turėjo išskirtinę teatro mylėtojų publiką, kuri tiek anksčiau buvo, tiek dabar yra reikšmingas paskatinimas kurti“, – akcentavo A. Pliopa.

Kodėl Dramos teatras išaugo į Nacionalinį?

Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvaras Adas Pliopa šio teatro pradžia laiko trijų skirtingų trupių kūrybinio potencialo suvienijimą: 1917 m. Juozo Vaičkaus Sankt Peterburge įkurto Skrajojamojo teatro, kuris 1918 m. su dalimi aktorių grįžo į Vilnių, Konstantino Glinskio 1919 m. įkurtos Vilniaus lietuvių teatro studijos ir Antano Sutkaus 1919 m. Kaune įkurto Tautos teatro.

Teatrų fiesta

A. Pliopa pažymėjo, kad Kaunui tapus laikinąja Lietuvos sostine vyriausybei atsirado akstinas Kaune įkurti profesionalų dramos teatrą. Trims skirtingoms trupėms sunkiai randant bendrą kalbą, teatro steigimo ėmėsi 1920 m. sausio 29 d. įkurta Lietuvių meno kūrėjų draugija. Jos iniciatyva buvo nuspręsta įkurti Dramos vaidyklą, o kaip jau minėta, pirmasis teatro spektaklis buvo 1920 m. gruodžio 19 d. režisieriaus J. Vaičkaus pastatytas spektaklis „Joninės“. Todėl kiekvienų metų gruodžio 19 d. Nacionalinis Kauno dramos teatras švenčia savo gimtadienį.

A. Pliopos pasiteiravus, kodėl dramos teatras tapo nacionaliniu, jis komentavo, kad teatras visada plėtojosi atsidavusių ir talentingų kūrėjų dėka – režisierių, aktorių ir kitų menininkų, kurie prisidėjo prie spektaklių kūrimo ir teatro augimo. Kaip ryškiausias asmenybės teatro istorijoje jis paminėjo režisierius Konstantiną Glinskį, Antaną Sutkų, Borisą Dauguvietį, Andrių Oleką-Žilinską, Henriką Vancevičių, Joną Jurašą, Joną Vaitkų, Gytį Padegimą ir Gintarą Varną, kurie skirtingais laikotarpiais formavo teatro veidą, taip pat aktorius: Petrą Kubertavičių, Antaniną Vainiūnaitę, Oną Kurmytę, Juozą Laucių, Oną Rymaitę, Henriką Kačinską, Antaną Mackevičių, Kęstutį Genį, Birutę Raubaitę, Reginą Varnaitę, Leonardą Zelčių, Algimantą Masiulį, Rūtą Staliliūnaitę, Gražiną Balandytę.

„Tai buvo pirmasis profesionalus teatras Lietuvoje. Dėl neabejotinai svaraus jo indėlio į Lietuvos kultūros augimo procesą, teatrui buvo suteiktas Nacionalinio statusas“, – pastebėjo A. Pliopa.

Tarpukariu kultūros manierų mokėsi iš Europos

Muzikinio teatro atstovė L. Stankevičiūtė priminė, kad elgesio manieros vystėsi kartu su miesto augimu, juk iš provincijos per Tarpukarį Kaunas išaugo į didžiulį europinį miestą. „Penkerius metus iki Antrojo pasaulinio karo, Kaune matėme paskutinę Europos madą, aukščiausias elgesio manieras, čia lankėsi užsieniečiai, gyveno diplomatai, svečius visi į teatrą vesdavo“, – pasakojo L. Stankevičiūtė.

Kauno valstybinis muzikinis teatras

Seniau į M. K. Čiurlionio dailės muziejų lankytojai atsinešdavo persiauti batus, rūbinėje palikdavo kaliošus, mat gatvės buvo negrįstos, anot L. Stankevičiūtės, taip galėjo būti elgiamasi ir teatre. „Gatvės tikrai nebuvo puikiai grįstos, o teatre ir sąlygos persirengti sudarytos, tad taip elgtis galėjo ir šiame teatre, juolab, kad teatras buvo vieta, skirta save parodyti ir į kitus pasižiūrėti“, – komentavo pašnekovė.

Kauniečiai turėtų didžiuotis

Kauno valstybinio muzikinio teatro indėlis Kaunui – čia gimė ir vystėsi Lietuvos teatras: drama, opera, baletas. „Kauniečiai turėtų didžiuotis, kad pasaulyje šiandien žinomas Lietuvos teatras gimė būtent Kaune“, – sakė L. Stankevičiūtė.

Ypač geros kokybės opera Kaune reikia didžiuotis, pašnekovė priminė, kad čia atvažiuodavo muzikantai iš užsienio gastroliuoti, tarkim Fiodoras Šaliapinas – pasaulinio lygio bosas, atvyko į Kauną, taip pat italai, prancūzai, latviai, taip pat patys kauniečiai muzikantai gastroliavo po Europą.

Tai ketvirtas straipsnis iš portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklo „Kaunas: istoriniais valstybingumo pėdsakais“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

0 KOMENTARŲ
Komentuoti

Komentuoti

*

Naujausios žinios

Masinės vagystės Kauno ligoninėse: įtarimai krenta ne tik ant pacientų

Epidemiologė papasakojo, kada koronaviruso plitimas Lietuvoje gali pasiekti piką

„Sodros“ vadovė: atleidžiama daugiau nei priimama į darbą

Kauno klinikinėje ligoninėje – išskirtinis koronaviruso atvejis: infekcija nustatyta Urologijos skyriaus pacientui

Nuspręsta: kitų metų „Eurovizijos“ nacionalinės atrankos finale dalyvaus „The Roop“

Koronaviruso atvejų skaičius tarp Ukmergės ligoninės medikų perkopė 20

Žadama supaprastinti algoritmą, kada asmenį laikyti pasveikusiu nuo koronaviruso

M. Kvietkauskas: kultūros sektoriaus nuostoliams dėl koronaviruso bus skirta 4,5 mln. eurų

Trys Lietuvos kurortai apriboja apgyvendinimo paslaugas: atšaukiamos rezervacijos viešbučiuose

Šalyje rengiami reidai ne tik dėl karantino laikymosi: ugniagesiai pradeda vykdyti žolės gaisrų prevenciją