Kai istorija reikalauja tylos: Kaune atidaryta išskirtinė paroda

Kauno IX forto muziejuje atidaryta nauja paroda „Prikelti iš pelenų. Kaunas“, kviečianti į Holokausto Kaune istoriją pažvelgti per menininko Mindaugo Lukošaičio sukurtą piešinių ciklą. Apie iki spalio 4 d. muziejuje veiksiančią išskirtinę parodą kalbamės su parodos kuratore Egle Pietaryte.

– Parodos koncepcija formuota remiantis Mindaugo Lukošaičio piešinių ciklu „Prikelti iš pelenų. Kauno IX fortas“, sukurtu japonišku tušu. Piešiniai sukurti kaip meninis tyrimas, apimantis istorinius šaltinius, konkrečias vietas ir Holokausto Kaune atminties fragmentus. Jau ruošiantis meniniam tyrimui surinkome daug istorinių šaltinių ir pasakojimų, kas labai nuosekliai suformavo parodos naratyvą ir pasakojimo ašį.

Buvo labai svarbu nuosekliai kone chronologiškai papasakoti Holokausto istorijos vyksmą Kaune per meno kūrinį ir pasirinkti tokią pasakojimo naratyvo eigą, kad menas emociškai atskleistų tai ką, patyrėme tada.

Parodoje svarbus žiūrovo santykis su tuo, ką jis mato. Stebėdamas piešinius ir būdamas konkrečioje istorinėje vietoje, žiūrovas įtraukiamas į patyrimą, kuris siejasi su jo dabartimi. Paroda kelia klausimą apie asmeninį santykį su istorija ir apie tai, kaip ši patirtis atsispindi šiandienos pasirinkimuose.

– Kauno IX forto muziejaus erdvė yra viena iš parodos dalių. Tai istorinė vieta, kurioje vyko masinės egzekucijos. Architektūra, mastelis, šviesa ir medžiagiškumas tiesiogiai veikia kūrinių suvokimą. Parodos dizaino kuratorės Renatos Vinckevičiūtės-Kazlauskienės dėka piešiniai ir parodos architektūriniai sprendimai nėra atskirti nuo erdvės. Jie veikia joje kaip papildomas sluoksnis. Dėl to paroda suvokiama kaip vientisas patyrimas, kuriame susijungia vieta, istorija ir vaizdas.

– Pagrindas yra atsakingas santykis su istorija. Naudojami konkretūs šaltiniai ir faktai. Atsisakoma dramatizavimo ir tiesioginio smurto vaizdavimo. Šiuolaikinė meno kalba parodoje veikia per medžiagą, paviršių ir santūrų vaizdą. Vienas iš labai samoningų pasirinkimų tai japoniškas tušas, gaminamas iš suodžių, siejasi su degimo procesu ir veikia kaip atminties nešėjas.

Mene, kuris perteikia traumines patirtis, svarbus žiūrovo įtraukimas be tiesioginio poveikio priemonių. Santūrus, monochrominis vaizdas ir medžiagiškumas sukuria sąlygas lėtam suvokimui. Tokia meninė kalba veikia per dėmesį ir laiką. Ji leidžia priartėti prie istorijos per asmeninį santykį.

Šis priartėjimas vyksta subtiliai – per stebėjimą, buvimą erdvėje, sąmoningą žiūrėjimą ir istorijos skaitymą. Išlaikomas jautrumas ir tikslumas. Istorinė patirtis suvokiama per dabarties santykį su ja.

– „Lėtas žiūrėjimas“ reiškia išbūti patirtyje tiek laiko, kiek prašo žiūrovo vidinis pajautimas. Tušo potėpis nepaprastai giliai įsigeria į popierių ir atspindi medžiagos energiją – suodžių sluoksnį. Mindaugo Lukošaičio meistriškumas liejant tušą leidžia išgauti emocinį, tarsi metafizinį piešinio sluoksnį. Tai sukuria įspūdį, kad žiūrovas tarsi pasineria į piešinio vidų.

Tam reikia laiko ir ramybės – įsiklausyti į savo vidų ir būti kartu su piešiniu. Parodoje nėra perteklinio teksto ar iliustracinio momento. Lankytojas juda per erdvę ir pats kuria ryšius tarp vaizdo, vietos ir istorinio konteksto. Kviečiame išbūti, kol atsiranda ryšys su kūriniu, tiek, kiek norisi.

– Paroda remiasi konkrečiais istoriniais įvykiais. Ji kalba apie tai, kaip ši istorija suvokiama šiandien. Klausimas yra ne tik kas įvyko, bet ir kaip mes ją skaitome dabar.

Svarbi tampa žiūrovo pozicija. Skaitydamas istoriją jis ją susieja su savo dabartimi, su savo pasirinkimais ir laikysena. Atsiranda labai asmeniškas santykis. Istorija pradeda veikti kaip vidinis klausimas. Ką aš darau šiandien. Kaip reaguoju į tai, kas vyksta aplink. Kokius sprendimus priimu.

Istorinė trauma nėra tik praeities faktas. Ji veikia mūsų dabartį ir asmeninį santykį su ja. Ji formuoja asmeninius moralinius ir etinius orientyrus, santykį su kitu žmogumi ir atsakomybės suvokimą. Ji veikia valstybingumo sampratą, visuomenės jautrumą smurtui ir kasdienius pasirinkimus. Ši patirtis tampa fonu, kuriame formuojasi mūsų asmeninis mąstymas ir laikysena.

Parodoje atsiranda elementai, kurie grąžina žiūrovą į dabartį – garso takeliai, video instaliacija – perkelia į kitą būseną. Pabaigoje žiūrovas patenka į videoinstaliacijos erdvę, kur galima išeiti iš temos, ramiai pabūti dabartyje. Mintys pamažu grįžta. Atsiranda laikas sau. Vėlgi sugrįžimas vyksta savo tempu.

– Trauminių istorijų vaizdavimas mene man yra svarbi tyrimų ir profesinės praktikos sritis. Tokia tema visada reikalauja labai sąmoningo sprendimo – kaip kalbėti, kiek rodyti, kokią formą pasirinkti.

Šioje parodoje man buvo svarbu, kad piešinys veiktų kaip jautri ir apgalvota priemonė kalbėti apie labai sunkią patirtį. Svarbus tampa vaizdas, tai, kaip jis atsiranda, kokia medžiaga naudojama, kur jis rodomas, kaip žiūrovas prie jo prieina. Man atrodo, kad tokiose temose menas gali veikti labai subtiliai. Jis gali priartinti, leisti žmogui pačiam įeiti į santykį su istorija.

Gal todėl man šioje parodoje svarbiausia buvo sukurti erdvę, kurioje būtų galima ir pamatyti tikrai gerą meno kūrinį, tuo pačiu pabūti su tuo, kas pasakojama.