Su bendraamžiais kartais juokaujame, kad esame kažkokia tarpinė karta – gimę ir augę sovietmečiu, bet sąmoningą gyvenimą pradėję jau kapitalistinėmis sąlygomis. Esame tikriausiai vieninteliai, kurie kažkiek gali suprasti vyresnių Lietuvos gyventojų požiūrį, tačiau patys jau gyvename labiau šiuolaikiškų, laisvų, vakarietiškų tendencijų gyvenimą. Nepaisant to, „Lidl“ man ir po trijų dienų nuo atidarymo ažiotažo, išlieka labiausiai stebinančiu Lietuvą ištikusiu pastarųjų metų reiškiniu. Labiau sukrečiančiu, nei skandalai, purtantys Liberalų sąjūdį, „MG Baltic“ koncerno viršūnes, Pavilnių ir Verkių regioninius parkus ar drebinantys žemę po Druskininko mero ir kitų socialdemokratų vadukų kojomis. Net „Panama Papers“ nesukėlė man tiek įspūdžio, kaip tai padarė tūkstančių žmonių eilės prie įėjimų į „Lidl“ parduotuves atidarymo dieną ir dar keletą dienų po jo.
Mano tauta per šimtą pastarųjų metų išgyveno pačių dramatiškiausių momentų – du karus, tremtį, pogrindinį pasipriešinimą, dalies piliečių (žydų) sunaikinimą, badą ir didžiulius nepriteklius pokariu, visko (ir maisto) deficitą sovietmečiu ir jau atgavus nepriklausomybę. Pati prisimenu laikus, kuomet vitrinose mėsos skyriuje tebuvo vienintelė ekspozicija – kaulai. Menu ir tas eiles, kurias atstovėjęs su kažkokiais kuponais gaudavai grietinės ir sviesto, kitoje eilėje – dešrelių. Mane, vaiką, tose eilėse palikdavo stovėti po kelias valandas. Esu dar kelis kartus gyvenime patyrusi panašų laukimo eilėje jausmą – prie įėjimo į Vatikano muziejų Italijoje, ir prie patekimo į atrakcionus Legolande Danijoje, (suaugę būtume gal ir nestovėję, bet ko nepadarysi dėl vaikų svajonių).
Tačiau ketvirtadienį nuo ankstaus ryto žmonės stovėjo, kad patektų į vokiečių prekybos centro „Lidl“ parduotuves. Stovėjo ilgai, kantriai ir oriai. Ne prie kokios „Maximos“ gi. Prie vokiečio prekių, mažomis kainomis, prie svajonės, nors kartą „apsipirkti“, kiek geidžia širdis, netaupant – gi čia viskas pigu, todėl jokios nuodėmės pirkti (netaupyti) nebus.
Tyrimų bendrovės skelbia, kad pernai 47 proc. būtiniausių prekių lietuviai prekybos centruose nupirko per akcijas, panašiai buvo ir 2014-aisiais. Pagal šį rodiklį Lietuva kartu su Čekija, Slovakija ir Vengrija pirmauja Europoje. Pirkti ne tai, ko reikia, o kas tą dieną pigiau – vartotojų kraujyje! O „Lidl“, sako, gi viskas čia pigiau.
Nežinau, ar kokie nors ekonomistai bandė racionaliai suskaičiuoti, ar žmonėms pavyksta tokiu būdu ženkliai sutaupyti, tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad per akcijas įsigytos prekės dažnai būna perteklinės. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, juos pasakoja patys pardavėjai. Kad mūsų senjorai laukia specialių nuolaidų, pavyzdžiui, ikrai. Ir nuperka ne vieną dėžutę, o tris. Ir tada laiko šaldytuve išdidžiai, atsidaro per didžiąsias šventes, vaikus pavaišina, gal ir patys kažkiek paragauja, na, jei mėgsta, žinoma.
Nuėjau ir aš pasižiūrėti, ko žmonės stovėjo kilometrinėse eilėse prie „Lidl“. Pasidomėjau, ką pirko, kuo džiaugėsi. Dauguma žavėjosi, kad sumokėjo tiek nedaug, o nusipirko tiek daug – visą vežimėlį prekių prisikrovė! Man priminė vaizdus, kaip lietuviai perka Lenkijoje – neša dėžėmis, maišais, veža bagažinėmis ir priekabomis. Pirkti daug kažkodėl Lietuvoje vis dar yra gero gyvenimo rodiklis. Prisiminkit vestuvinius balius, kai stalai lūžta nuo maisto, nors niekas kąsnio negali praryti.. Pasakojo kolegos, grįžę iš Kinijos, kad ten irgi gero tono ženklas – daug maisto, kurį niekas nesikuklina tiesiog nesuvalgytą išmesti. Primena ir rusų mostus – maisto kalnus ir gėrimų upes.
Mano pakalbintų pirkėjų krepšeliuose buvo labai daug nematytų prekinių ženklų. Tiksliau, vien nematyti. Kokia to maisto ir gėrimų kokybė – nesiimu vertinti. Tik tikrai žinau, kad pasaulyje pagaminama labai daug labai blogo maisto. Europa valosi, vartoja vis mažiau, saikingai ir protingai, vertina kokybę, mažų gamintojų ir ūkių produkciją, ieško švarių, be chemijos užaugintų produktų. Klausimas esminis: kas suvartos visą tą kiekį maisto, kurio Europa nebevalgo?.. Šiuo metu baigiama derinti ir Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės sutartis tarp Europos Sąjungos ir Amerikos, po kurios pasirašymo, tikėtina, Europa bus užversta dar ir pigiais maisto produktais iš JAV. Juos taip pat kažkas turės suvalgyti.
Kartą, prakalbusi apie maisto kokybę nedidelėje draugijoje, kurioje buvo ir vyresnių žmonių, buvau apstulbinta, kaip skirtingai mąsto žmonės. Pasirodo, naminės vištos, kiaušiniai iš ūkininkų ar šviežiai skresto aviuko šlaunis – anokia vertybė. „Vaikeli, kaimas mus, miestiečius, visą gyvenimą rėmė maistu, nes maisto Kaune tuo metu nebuvo arba jis buvo beprotiškai brangus. Užtatai dabar yra. Tai milžiniškas pasiekimas, kad va gali nueiti ir nusipirkti“, – mane kritikavo garbaus amžiaus senolė, nuolatinė PC lankytoja.
Dabar dar yra ir „Lidl“.
Tik priminsiu, kad kai Kaune atsidarė pirmasis McDonald’s jį žmonės jį vadino restoranu. Patikrinau, jie patys savo greito maisto užkandines ir šiandien tebevadina restoranais. 34 tūkst. maitinimo įstaigų visame pasaulyje, kuriuose bandelės neturi galiojimo termino – jos tiesiog niekuomet nesugenda.
