Abiturientams šiuo metu vienas iš didžiausių galvos skausmų yra stojimai į Lietuvos aukštąsias mokyklas. Vieni svarsto dėl specialybės, kiti dėl pačios aukštosios mokyklos. Nusprendžiau pasidalinti savo asmenine patirtimi, apie Kaune veikiančią privačią kolegiją – V.A. Graičiūno aukštąją vadybos mokyklą. Na pavadinimas skamba viliojančiai, man, stojant į šią įstaigą prieš tris metus, ši kolegija atrodė puiki, ypač iš pateiktos informacijos jų internetiniame puslapyje. Žinoma kiekvienoje mokymosi įstaigoje būna ir nesusipratimų, ir nusivylimų, bet dabar atrodo, jog pasirinkdama šią instituciją suklydau ir net labai. Bet pradėkimeę nuo pradžių.
Įstojusi į šią mokymo įstaigą džiaugiausi, jog paskaitas pavyks derinti su darbu, juo labiau džiaugiausi, jog studijavau valstybės finansuojamoje vietoje. Bet po truputį tas džiaugsmas dingo ne tik iš mano, bet ir iš kurso draugų širdžių. Internetinėje kolegijos svetainėje sektos pasakos apie studijų kokybę bei modernumą palaipsniui pavirto į nusivylimą ir pyktį. Visų pirma nustebino tai, jog studijuojant valstybės finansuojamoje vietoje dar teko sumokėti už studijų kainų skirtumą, kadangi pasirodo valstybė finansuoja ne visą studijų dalį, o studentams per metus dar teko sumokėti po 121 litą.
Vos tik pradėjus studijuoti kolegijos administracija teigė, jog konsultuos ir padės visais iškilusiais klausimais, tačiau susidūriau su visiškai kitokia realybe. Nuolat kreipiantis į administraciją, norint gauti informacijos mums ji tiesiog atsakydavo paprastai – nežinau. Ilgainiui ir viltys, derinti studijas su darbu blėso – sesijos tvarkaraščiai būdavo paskelbiami porą dienų prieš sesijos pradžią, todėl kaip žinia, su darbdaviais sunkiai sekėsi tartis, jog „rytoj man egzaminas ir dirbti negaliu“.
Nuostabos viršūnė buvo tada, kai po vasaros atostogų grįžus į trečią kursą sužinojome, jog studijuojame nebe turizmą, į kurį stojome, o studijų programa patapo „turizmas ir svetingumas“. Studentai apie tai nebuvo informuoti, niekas mūsų neklausė ar sutinkame, tiesiog tai nebuvo niekam įdomu, nes matote tai yra moderniau. Man tas modernumas nebuvo prie širdies.
Laukdama diplomo įteikimo nebuvau užtikrinta, kas mano diplome bus parašyta. Galbūt diplomo įrašas mus dar labiau nustebins, negu stebino visi šie mokslų metai kolegijoje. Galbūt išeisime diplomuoti statybininkai. Negana to, akibrokštas man buvo tai, jog patys turėjome sumokėti už diplomų šventę. Maniau, jog V.A.Graičiūno aukštoji vadybos mokykla studentams bent jau tiek padovanos. Tačiau sužinojus, jog už mums rengiamą šventę dar reikia sumokėti po 90 litų tas džiaugsmas dar labiau blėso. Nežinau, gal tai įprasta ir normalu už tai mokėti, tačiau aš to nesitikėjau. Kurso draugai manau taip pat. Tačiau pats didžiausias pyktis per visus šiuos metus sukilo tada, jog atėję į diplomų įteikimo šventę mes gavome TIK PUSĘ diplomo (t.y. tik patį aukštojo mokslo diplomą, be jokių priedų). Priedų aukštoji mokykla tiesiog nespėjo atspausdinti. Na ir kas čia tokio, ateisime pasiimti kitą kartą.
Žinoma, džiaugiuosi gavusi aukštojo mokslo diplomą, tačiau ne tiek dėl to, jog įgijau aukštąjį išsilavinimą, tačiau dėl to, jog daugiau nebereikės grįžti į šią peklą, kuri vadinama AVM. Esu labai nusivylusi šiomis studijomis, manau suprantama kodėl.
Todėl linkiu dabartiniams abiturientams pasidomėti ne tik studijų kryptimis, tačiau ir pačia aukštojo mokslo įstaiga. Tikiuosi, kad jūsų studijų metai bus daug gražesni ir jums neteks taip skųstis, kaip tenka man šiandien.
