2013 metais Kauno kamerinis teatras ir Minsko Naujasis dramos teatras pasirašė ilgalaikio bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią numatyta plati kūrybinių mainų programa. Apie konkrečius šio bendradarbiavimo žingsnius – pokalbis su Kauno kamerinio teatro meno vadovu bei režisieriumi Stanislovu Rubinovu.
Kada ir nuo ko prasidėjo Jūsų draugystė su Minsko Naujuoju dramos teatru?
Rodos, pernai sutikau ilgametį teatro bičiulį Liną Linkevičių, kuris tuo metu buvo paskirtas LR nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Baltarusijos Respublikoje. Linas pasidomėjo, kokie teatro ryšiai su Baltarusijos teatralais. Atsakiau, kad jokių ryšių. Begurkšnodami kavą, nutarėm tuos ryšius kurti. Gavome pasiūlymą draugauti su Minsko Naujuoju dramos teatru, kuris savo istorija bei kūrybiniais principais labai artimas Kauno kameriniam teatrui. Draugystė buvo sutvirtinta sutartimi, ir jau šių metų kovo mėnesį nuvežėme į Minską spektaklį „Koba“. Parodėme du kartus, vieną lietuviškai, kitą rusų kalba. Po pirmojo surengėme susitikimą su vietos lietuvių bendruomene. Susidomėjimas spektakliais tikrai buvo gyvas ir nuoširdus, į juos atėjo daug teatralų – aktorių, režisierių, kritikų. Jautėme, kad esame vieni kitiems įdomūs kaimynai.
Spektaklis „Koba“ pasakoja apie vieną baisiausių diktatorių istorijoje – Staliną. Įdomu, kaip šį pasakojimą priima publika, gyvenanti ne toko mąsto, bet vis dėlto diktatorišku režimu?
Gyvenimas Baltarusijoje vis dėlto turi daugiau sovietinių reliktų, nei Lietuvoje. Todėl diktatoriaus tema jiems yra dar artimesnė ir aktualesnė. Jų santykis į patį Staliną yra aiškus ir vienareikšmis. Rodydami šį spektaklį Rusijoje susidurdavome su įvairiomis nuomonėmis, bet kaip tik Minske sulaukėme ir estetinio ir politinio pritarimo.
Kokius spektaklius parodė minskiečiai ir kuo jie buvo įdomūs lietuviškai publikai?
Balandžio mėnesį Minsko teatras atvyko į Kauną su dviem spektakliais. Vienas – „grynai“ lietuviškas. Jis sukurtas pagal jaunos lietuvių dramaturgės Lauros Sintijos Černiauskaitės pjesę „Blyksnis po vasaros vandeniu“, jo režisierė taip pat lietuvė – Virginija Tarnauskaitė, kuri yra viena iš lietuvių bendruomenės Minske lyderių. Pati spektaklio estetika taip pat lietuviška, būdinga lietuviškam mentalitetui ir dvasiai. Kitas spektaklis – pagal šiuolaikinio airių dramaturgo Martino McDonagh‘o pjesę „Grožio karalienė“(rež. Denis Nupreičik). Tai grynojo realizmo pavyzdys, kurio lietuviškam teatre nedaug belikę ir kuris stebina meistrišku aktorizmu – nuodugniai išvaidintu, išgyventu, detalizuotu, su giliais persikūnijimais.
Kauno kamerinis teatras Minske parodė spektaklį „Diena ir naktis“. Kodėl nutarėte vežti būtent šį vaidinimą?
Pirmiausia todėl, kad tai principinis, etapinis teatro pastatymas, kuris svarbus visai teatro trupei ne tik estetine bet ir etine prasme. Dar todėl, kad tai spektaklis apie mūsų šalies istoriją, juodą jos laikotarpį Antrojo pasaulinio karo metu, žydų bendruomenės sunaikinimą Lietuvoje, o Baltarusijos istorija tuo laikotarpiu taip pat turėjo panašių sąlyčio taškų. Taigi, tai yra mūsų bendra istorija, skausminga ir lietuviams, ir baltarusiams. Specialiai šioms gastrolėms Daivos Čepauskaitės pjesė buvo išversta į rusų kalbą, vertė Georgijus Jefremovas.
Kaip Minsko publika priėmė šį spektaklį?
Spektaklis tikrai sukėlė didelį susidomėjimą ir buvo palydėtas ovacijomis. Jį aplankė ir Lietuvos ambasados darbuotojai, ir Izraelio ambasados atstovai, daug inteligentijos, teatro bendruomenės, žiniasklaidos. Po spektaklio surengtoje diskusijoje dar ilgai dalinomės įspūdžiais, nuomonėmis, problemomis. Beje, tuo pat metu vyko unikali Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus autentiškų Vilniaus geto teatro afišų paroda. Tai bendros „Lietuvos dienų“ Baltarusijoje programos dalis (į šią programą įtrauktas ir mūsų spektaklis). „Lietuvos dienos“ šiais metais rengiamos pirmą kartą, siekiant Baltarusijos visuomenei pristatyti Lietuvos kultūros naujienas, mūsų šalies istorijos, meno ir sporto tradicijas. Tai susiję su Lietuvos pirmininkavimu ES Tarybai.
Ar gastrolių metu teko susidurti su cenzūra?
Ne, mums jokios cenzūros patirti neteko. Nors girdėjom, kad ji egzistuoja – tenykščių spektaklių premjeras tebevertina komisijos, kurios sprendžia, leisti spektakliui gyvuoti ar ne. Tačiau mums jokių problemų nekilo.
Kokie apskritai Jūsų įspūdžiai iš Minsko?
Mano galva, Baltarusija pas mus gerokai apaugusi stereotipais. Mes dažniausiai įsivaizduojam ją tik kaip neturtingą kraštą, valdomą diktatoriaus. Tačiau kainos ten jau seniai pasivijo ar net aplenkė mūsiškes. Minskas be galo švarus, tvarkingas, naktį puikiai apšviestas miestas. Žinoma, ten tebėra dalykų, kurie mums jau praeitis – skambūs lozungai ant pastatų, pasitaiko ir tuščių lentynų parduotuvėse. Tačiau menininkai kritiškai vertina savo vadovybę. Žmonės ten nuoširdžiai domisi menu, nepaisant jokių politinių marazmų. Naujasis dramos teatras yra įsikūręs pramoniniame rajone, tolokai nuo centro, tačiau salės nuolat pilnos žiūrovų. Pas mus turbūt vargiai kas nors rinktųsi į teatrą Petrašiūnuose.
Kokie tolimesni dviejų teatrų bendradarbiavimo žingsniai?
Žinoma, ir toliau keisimės spektakliais. Planuojame nuvežti „Spektaklį po spektaklio“. Yra minčių ir apie bendrą pastatymą. Tuo suinteresuoti abu teatrai.
Daiva Čepauskaitė
