Bylojama, kad vietoje, kur dabar stovi Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia, vadinama Soboru, kuriantis miestui telkšojo mažas Kauko ežeras, į jį iš Žaliakalnio šlaito atitekėdavo Kauko upelis. Dabartinis bažnyčios rektorius kun. Tomas Karklys šias kalbas tik sustiprina remdamasis faktais, kad Soboras 1890 m. pradėtas statyti tiesiog ant pelkės!
Vandens telkinių čia nebeliko, o Soboras tebestovi kaip stovėjęs ir lankantis Kaune kviečia būtinai užsukti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio turistus.
Pradžią skaičiuoja nuo XIX amžiaus
Žvilgtelkime į šio statinio atsiradimo istoriją – dar 1847 m. pradžią davė caras Nikolajus I, patvirtinęs Kauno miesto ir Naujamiesčio planą, nurodęs rytiniame šios zonos pakraštyje statyti katalikų bažnyčią. Didinga neobizantinio stiliaus, bazilikinės šventyklos formos šventovė pastatyta per penkerius metus: 1890-1895 m., carinės Rusijos okupacijos laikotarpiu. Rūsyje dar galima rasti marmurinę lentą, nurodančią statybos darbų datą.
Beje, 1882-1890 m. mieste išdygo pirmasis Kauno tvirtovės fortų žiedas, o Žemuosiuose Šančiuose, Panemunėje ir Fredoje įkurti kariniai miesteliai.
Šventovės projekto autorius ir darbų vykdytojas – karo inžinierius Konstantinas Limarenka, architektas – akademikas D. Grimas, jo pakoreguotą projektą patvirtino Rusijos caras Aleksandras III.
Anot Kauno gidų, vietoje, kur šiandien stovi Kauno šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia, iki pat XIX amžiaus vidurio žaliavo miškas ir laukai, padėtis pasikeitė, kai rusų caras Nikolajaus I suplanavo miestą, parengė miesto projektinį planą ir nutarė statyti Laisvės alėją (tuometis Nikolajaus prospektas), kitas gatves.
Gyventojai kadaise norėjo nugriauti
Kaip anksčiau portalui ,,Kas vyksta Kaune” pasakojo draugijos ,,Gidas” narys, Aleksandro Stulginskio universiteto dėstytojas Eduardas Malevičius, senieji kauniečiai Soborą dar pavadindavo jurta ir kiek pykdavo, kad pastačius jį – uždengta dalis Laisvės alėjos ir Vytauto kalnas.
Gidas Simonas Urba anksčiau yra pastebėjęs, kad tarpukariu visuomenė, ypač inteligentija siekė, jog Soboras būtų nugriautas, nes tai buvo rusiška cerkvė, pastatyta Rusijos imperijos laikais ir simbolizavo carizmo laikotarpį, nesiderinusį su iškovota Nepriklausomybe.
„Visgi, nugalėjo sveikas protas, buvusi cerkvė pritaikyta ir tapo Lietuvos kariuomenės bažnyčia, dabar vadinama tiesiog Įgulos bažnyčia. Ir pati Laisvės alėja šiandien jau neįsivaizduojama be Soboro“, – sakė gidas S. Urba.
Keitė šeimininkus ir paskirtį
Pirmiausiai statinys tarnavo rusų kariuomenės stačiatikių karių poreikiams ir vadintas Šv. apaštalų Petro ir Povilo soboru. Atėjus Pirmajam pasauliniam karui, statinį naudojo vokiečių kariai – pastačius lauko altorių, Sobore vykdavo pamaldos kaizerio kariams.
1919 m. statiniui suteiktas dabartinis vardas – Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) katalikų bažnyčia, 1934 m. ji buvo rekonstruota. 1962 m. LSSR Ministrų taryba Įgulos bažnyčios pastatą perdavė M. K. Čiurlionio memorialiniam muziejui, o dar po trejų metų čia atidaryta Skulptūros ir vitražo galerija, ji sukaupė daugiau kaip tūkstantį eksponatų.
Galiausiai, 1991 m. po Lietuvai Nepriklausomybės atkūrimo, bažnyčia grąžinta Kauno arkivyskupijos kurijai ir iki šiol turi nuolatinį vardą bei paskirtį. 1996 m. rugpjūtį Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius Įgulos bažnyčią skyrė Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos reikmėms.
Nuo 2001 m. šventovė tapo statutinių struktūrų (kariuomenė, policija, gaisrininkai ir kt.) sielovados centru, juo yra iki šiol, čia vyksta šventiniai šių tarnybų minėjimai, rengiamos karių vestuvės, laidotuvės ir kitos ceremonijos.
Varpai skambėdavo už 10 kilometrų
Bažnyčios rektorius, Kauno įgulos kapelionato kapelionas kun. Tomas Karklys akcentuoja, kad Įgulos bažnyčia įrašyta į LR Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
„Čia niekas nėra palaidotas, kapų nėra. Vertingiausia čia – vargonai”, – atskleidžia kunigas. Apie juos pakalbėsime šiek tiek vėliau, o dabar žvilgtelkime į pastato viršų.
Viršuje dėmesį traukia 5 cinko skarda su paauksuotais kraštais apdengti kupolai, vienas didelis net 16,3 m skersmens ir keturi maži.
Kadais Soboro varpinėje kabėjo 12 varpų, gamintų Maskvoje, didžiausias svėrė net 11,5 tonos, vienas jų buvo nulietas 1618 m. Karaliaučiuje. Buvo bylojama, kad jų gaudesys girdėti toliau, nei už 10 varstų (10,67 km), kur pastatyti toliausiai esantys pirmojo žiedo fortai. Teigta, kad juose buvę kariai per šventes girdėdavo šių varpų skambesį.
Dabar sveikų varpų belikęs vos vienas. Anot kunigo T. Karklio, varpai nedažnai sugaudžia, per metus vos keliskart.
Įspūdingas statinys
Šventovė primena kvadratą, jos rytuose yra altorinė dalis su maža lenkta apside, vakaruose – įėjimas. Visi pastato fasadai, išskyrus rytinį, vienodi, simetriški.
Sobore buvo įrengti trys altoriai: didysis – šv. apaštalų Petro ir Povilo garbei, kairysis – šv. Nikolajui stebukladariui, o dešinysis – šv. kankinių Sofijos, Veros, Nadeždos ir Liubovės garbei. Kadaise Soboro viduje buvo 122 paveikslai ikonostasuose ir 10 spec. cinkuotose kaltinėse dėžėse, sienos išpieštos 266 kolonomis.
Pastatui statyti naudotos labai kokybiškos medžiagos: cokoliui ir laiptams – šlifuotas granitas iš Suomijos; grindys klotos metlacho plytelėmis; altoriuose ir choruose naudota dirbtinio marmuro mozaika; paaukštinimas prieš ikonostasą darytas iš pilko poliruoto akmens. Sobore įrengta moderni šildymo sistema, mat rūsyje veikė keturi ketaus kaloriferiai iš Lenkijos. Sraigtiniai laiptai gaminti iš ketaus. Maldos namuose pradžioje tilpdavo 3 tūkst. žmonių. Teigiama, kad statyba atsiėjo 375 tūkst. rublių.
1932 m. liepą Karo butų skyriaus komisija nutarė, kad būtina remontuoti Soboro eksterjerą, sumažinti papuošimus, panaikinti rusiškus užrašus, sutaisyti stogą, perdažyti ir kt. Viduje išardytas ikonostasas, didysis altorius perkeltas prie sienos, jame įkurdintas Prisikėlusio Kristaus paveikslas su auksiniais rėmais. Perdažyta presbiterija, virš didžiojo altoriaus nupieštas Gerasis Ganytojas su avinais. Nupiešta dar 14 Kryžiaus kelio paveikslų (dail. Didžiokas). Beje, 1933 m. pro Soborą praėjo S. Dariaus ir S. Girėno laidotuvių procesija su daugybe miestiečių.
1939 m. dešinėje pusėje sukurtas Viešpaties Jėzaus Širdies altorius (dail. A. Valeška) su Rūpintojėliu (skulpt. M. Menčinskas). Į kairę pusę perkeltas už tikinčiųjų aukas įrengtas altorius su Švč. Motinos Lurdiškės statula. Šiuo metu bažnyčios centrinėje navoje yra didžiojo altoriaus paveikslas „Apokalipsė”.
Remontas įgyvendintas kariuomenės kapeliono V. Mirono rūpesčiu ir atsiėjo apie 63 tūkst. litų.
Po 1943 m. po Soboru esančiame rūsyje įrengta salė, ja repetuoti naudojosi choras, taip pat įrengti du butai bažnyčios tarnautojams ir katilinė. Rūsyje išlikusi autentiška siena, labirintai klaidūs, veda ratais kvadratais.
Karo metu šventovė naudota kaip gyventojų slėptuvė nuo bombardavimų iš oro.
Vertingiausia – vargonai
Didžiausias Soboro pasididžiavimas – bene vieninteliai profesionalūs elektrine įranga valdomi vargonai Lietuvoje, čia atkeliavo 1939 m. liepą, tai E. F. Valkerio (Walcker) firmos Liugdvigsburge gaminti vargonai su elektriniu mechanizmu, jie atsiėjo 60 tūkst. litų. „Vargonai yra vertingiausias Įgulos bažnyčios eksponatas. Jie žinomi pasaulyje, nes 1938 m. „Valker“ firma buvo sukūrusi tik tris tokius instrumentus”, – didžiuodamasis informavo kun. T. Karklys.
Instrumentu anuomet koncertuodavo žymūs to laikmečio vargonininkai: Zigmas Aleksandravičius, Zenonas Nomeika, Jonas Žukas, Konradas Kaveckas, sakralinės muzikos vakaruose pasirodydavo žinomi Tarpukario muzikantai: Juozas Gruodis, Antanas Vaičiūnas ir kiti. 1950 m. istoriniuose dokumentuose rašoma, kad per didžiąsias šventes į bažnyčią atvykdavo net 10-12 tūkst. žmonių.
2009 m. vasario mėn. baigta 2,5 metų trukusi vargonų restauracija, jie aktyviai naudojami.
Rūsiuose – muziejus neregiams
Bažnyčios rūsiuose įrengtas Muziejus neregiams, jis padeda suvokti, ką kasdien patiria matantiesiems pritaikytame pasaulyje gyvenantys aklieji. Pasikliauti čia galima vien savo lytėjimo, klausos, uoslės pojūčiais, beje, informacija lankytojams čia perduodama ir Brailio raštu, ir įprastais užrašais.
Instaliaciją sudaro aštuonios dalys: brasta, landa, sodas, pirmas slenkstis, riba, antras slenkstis, fragmentai, atmintis.
Muziejus duris atvėrė 2005 m. rugsėjį, KTU studentų tarptautinio mainų projekto „XXI amžiaus katakombos“ metu. Jiems vadovavo skulptorius Robertas Antinis.
Muziejus dirba bažnyčios veikimo metu (8-15 val.), mišių metu lankytojai neįleidžiami, (tel.: 22 66 76).
