Prie H. Vaitiekūno kapo – širdį spaudžianti V. Mačiulio kalba: visi iš jo mokėmės

Henrikas Vaitiekūnas buvo žmogus, iš kurio mokėsi ištisos žurnalistų kartos, o jo paprastumas, žodžio meistrystė ir gebėjimas pelnyti nuoširdžią žmonių pagarbą paliko ryškų pėdsaką kolegų bei jį pažinojusiųjų širdyse. Atsisveikindamas su ilgamečiu bendražygiu, žurnalistas Vidas Mačiulis pabrėžė, kad net ir šiandien, išlydint Henriką į paskutinę kelionę, jo dvasia lieka gyva, o jo įtaka – tiesiog nepamirštama.

Atvykęs atsisveikinti su J. Vaitiekūnu ir išlydėjęs jį į paskutinę kelionę, prie kapo ketvirtadienį žodį tarti panoro žurnalistas V. Mačiulis. Pačią jautriausią akimirką, artimiausių Henriko bendražygių akivaizdoje, jis prisipažino apie kolegą galintis pasakoti valandų valandas.

„Henrikas Kaune dirbo, ko gero, tik 4 metus, bet jis paliko tokį ryškų pėdsaką visų kauniečių, kuriems teko su Henriku susitikti, širdyse“, – kalbėjo V. Mačiulis.

Jis pastebėjo, kad jautrią reakciją į šią netektį parodė ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos žmonės. Viešojoje erdvėje netrūko pagarbos kupinų atsisveikinimo žodžių, kuriuose žmonės dalijosi prisiminimais ir išreiškė pagarbą išėjusiam žurnalistui.

„Tai viską pasako apie tai, koks buvo mūsų Henrikas“, – jautriai sakė V. Mačiulis.

Prisimindamas asmeninį ryšį su H. Vaitiekūnu, jis pasakojo, kad, nors abu buvo gana skirtingi, visuomet puikiai sutarė, jų nuomonės dažnai sutapdavo, o ginčytis dėl ko nors neteko.

Pasak V. Mačiulio, Henrikas su žmonėmis bendravo itin atvirai ir nuoširdžiai, o jo paprastumas buvo viena ryškiausių savybių.

„Nežinau, iš kur pas jį buvo toks paprastumas, toks žodžio meistriškumas, iš kur ta jo tokia elgsena... Jis niekada nesijautė viršesnis už kitus, net kai buvo vadovas. Matyt, jo tokia buvo prigimtis“, – kalbėjo V. Mačiulis.

Žurnalistas taip pat prisiminė, kokią didelę įtaką H. Vaitiekūnas darė anuomet dar jauniems kolegoms. Jo pavyzdys padėjo jiems augti ir mokytis iš vyresnio bendražygio.

„Jam nemokant, mes visi iš jo mokėmės“, – sakė V. Mačiulis.

Jis taip pat pabrėžė, kad net ir išėjus tokiam gerbiamam žmogui jo dvasia lieka gyva artimųjų bei jį pažinojusių žmonių širdyse – to esą svarbu nepamiršti mums visiems.

„Net jei šiandien su juo atsisveikiname, jo dvasia, kaip ir kitų mūsų išėjusių amžinybėn, liko amžinai gyva. Ji čia pat – su mumis, su Ieva, su Maryte, su vaikaičiais ir turbūt su visais, kurį jie mylėjo, gerbė ir šiandieną atiduoda savo pagarbą“, – kalbėjo jis.