Į kuklų medinuką plūsta žmonės iš viso pasaulio: ieško Šv. Faustinos įkvėpimo ir pasaulinio bestselerio

Šią vietą jau aplankė žmonės iš beveik šimto pasaulio valstybių, bet ne visi vietiniai apie ją žino. Tai kuklus Šv. Faustinos namelis sostinėje, kuriame vienuolė apie 80 kartų patyrė mistinius regėjimus, paskatinusius nutapyti „Gailestingojo Jėzaus“ paveikslą, šiandien randamą daugelyje pasaulio bažnyčių. Čia Faustina Kovalska pradėjo rašyti savo dienoraštį, kuris vėliau buvo išspausdintas ir tapo pasauliniu bestseleriu. Tarpukariu iš Lenkijos atvykusi vienuolė Vilniuje praleido vos kelerius metus, bet spėjo daug nuveikti.

Apie Šv. Faustiną Kovalską (1905-1938) ir Šv. Faustinos namelį pasakoja Vilniaus piligrimų centro projektų koordinatorė Vilija Vareikienė ir ilgametis šio namelio darbuotojas Petras Mackela.

Helena Kovalska (1926 m. gavusi vienuolinį Faustinos vardą) gimė 1905 m. rugpjūčio 25 d. Lenkijoje, prie Lodzės, Glogoveco kaime. Augo dešimties vaikų šeimoje. Tėvai vertėsi sunkiai, tad nebuvo galimybių mokslintis ir mergaitė teišlankė nepilnas tris klases. Vėliau šis faktas stebins skaitant jos dienoraštį, kuriame ji rašo taip, lyg būtų baigusi teologijos studijas.

„Ji buvo aukšto intelekto žmogus, turėjo vidinę žinojimo dovaną“, – kalbėjo V. Vareikienė.

Minima, kad F. Kovalska nuo vaikystės buvo pamaldi, būdama septynerių naktį keldavosi melstis. Būsimoji vienuolė buvo labai nuolanki, paprasta, kukli, santūri, tyli, bet kartu ir linksma, drąsi. Vaikystėje slaugydavo sužeistus gyvūnus, turėjo mylinčią, gailestingą širdį.

Sulauksi 16-kos ji apsisprendė stoti į vienuolyną, tačiau tėvai neleido, nes reikėjo padėti išlaikyti jaunesnius brolius ir seseris. Tuomet mergina išvyko dirbti tarnaite į Lodzę. Ten pašaukimas dar sustiprėjo ir F. Kovalska nutarė nebeklausyti tėvų – sukaupė reikiamą kraitį ir prieš 20-ąjį gimtadienį įstojo į Dievo Gailestingumo Motinos kongregaciją Varšuvoje.

Faustina Kovalska kelerius vienuolystės metus praleido Vilniuje: 1929 m. vasarį-birželį pavadavo seserį virtuvėje, o 1933 m. gegužę-1936 m. kovą čia gyveno nuolat ir buvo atsakinga už didžiulį sodą, daržą ir bityną prie vienuolyno.

XIX a. statybos dvarelyje Vilniuje (dab. V. Grybo g. 29A) Dievo Gailestingumo Motinos kongregacijos vienuolės įsikūrė 1908 m., kunigaikštienės Marijos Radzivilovos rūpesčiu. Vienuolės rūpinosi gyvenimo sunkumų turinčiomis merginomis: našlaitėmis, buvusiomis kalinėmis, prostitutėms ir siekė grąžinti jas į doros kelią. Priglaustas mergaites ir moteris jos mokė skaityti, rašyti, siūti, siuvinėti, kitų darbų. Po metų vienuolynas priglaudė apie 20 auklėtinių. Pragyventi stengtasi iš suaukotų lėšų, skalbyklos (rūpintasi ir kariuomenės ligoninės skalbiniais), duonos kepyklos, daržo ir sodo. Ūkyje augo vištos, karvė, arklys, dūzgė bičių aviliai.

F. Kovalska buvo labai gera virėja, itin dailiai dekoruodavo tortus. Viename laiške seseriai ji rašo, kad Velykoms kepė „Mozūrą“ – lenkišką pyragą iš trapios tešlos su įvairiais pertepimais ir šis skanėstas buvęs labai gardus. Sode darbus ji atlikdavo itin kruopščiai, net sulaukė pagyrų iš kunigaikštienės. Įdomu, kad iki šių dienų sode auga tarpukario laikų obelis, vedanti skanius obuolius.

Tarpukariu bendruomenėje gyveno 18 vienuolių, o priglaustų mergaičių ir moterų – iki šimto.

Gyvendama Vilniuje vienuolė F. Kovalska patyrė apie 80 Jėzaus Kristaus apsireiškimų, juose prašyta skleisti Dievo Gailestingumo žinią. Regėjimus matė Vilniaus vienuolyne, savo celėje, koplyčioje, kieme, Aušros Vartuose ir kt. Apie juos pasakoti jauna moteris galėjo ne bet kam – iš dalies žmonių sulaukdavo pasišaipymų, pasakymų, kad tai tėra iliuzijos. Tačiau vieną 1933 m. birželio dieną į vienuolyno koplyčią Vilniuje įžengė Stepono Batoro universiteto (dab. VU) dėstytojas prof. kunigas Mykolas Sopočka (1888-1975), kuris tapo jos dvasios tėvu. Kunigas ja patikėjo ir padėjo įgyvendinti vizijose girdėtus Jėzaus prašymus: nutapyti „Gailestingojo Jėzaus“ paveikslą, išplatinti „Gailestingumo vainikėlio“ maldą, įkurti Gailestingumo šventę ir įsteigti Gailestingojo Jėzaus seserų kongregaciją Vilniuje. Viską pavyko įgyvendinti, o vienuolija įsikūrė paveikslo nutapymo patalpose (Rasų g. 4A). Ji globoja šalia esantį Palaimintojo kun. Mykolo Sopočkos hospisą.

Rašoma, kad iš pradžių kunigas į jaunos vienuolės pasakojimus apie vizijas žiūrėjo atsargiai, nusiuntė pas gydytojus ištirti fizinę ir psichinę sveikatą, atlikti tyrimus pas psichiatrus. Medikai po tyrimų patikino, kad moteris visiškai sveika. Kunigui M. Sopočkai tai buvo patvirtinimas, kad viskas gerai, galima pasitikėti tuo, ką ji sako.

Vienuolė kunigui ėmė pasakoti apie matytas vizijas, o šis paragino viską užrašyti dienoraštyje, mat nebuvo laiko viską nuodugniai išklausyti.

Vienuolė uoliai vykdė dvasios tėvo nurodymus. Tačiau kartą dvasios tėvas išvyko į piligrimystę Šventojoje Žemėje ir dienoraščiui iškilo grėsmė.

„Faustina matė viziją, kurioje angelas jai pasakė, kad ji rašo nesąmones ir liepė viską sudeginti, esą taip bus visiems geriau. Būdama klusnaus charakterio Faustina dienoraštį įmetė į pečių. Netrukus pamatė, kad tas angelas su ragais ir tik tuomet suprato, ką padarė. Kai grįžo kun. M. Sopočka, liepė vienuolei viską užrašyti iš naujo. Ji taip ir padarė. Dienoraštį rašė iki pat mirties – 1938-ųjų spalio, – pasakojo V. Vareikienė.

Vėliau F. Kovalskos asmeniniai užrašai tapo knyga „Dienoraštis“ ir pasklido po pasaulį. Tai viena populiariausių krikščioniškos mistikos knygų.

„Tai pasaulinis bestseleris, amazon.com krikščioniškų leidinių kategorijoje ši knyga visada yra populiariausių dešimtuke, šalia kitų bažnyčios grandų, tokių kaip šv. Augustinas, šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė. Tai viena populiariausių bažnyčios mistikių. Žmones kabina Dievo Gailestingumo žinia, tai dvasiškai sodri knyga, maitinanti dvasią, keičianti gyvenimus, skatinanti atsivertimą“, – teigė V. Vareikienė.

Šv. Faustinos namelyje sukaupta net keliolika kalbų išleistas „Dienoraštis“, vietoje juos galima pavartyti, o taip pat laukiama šios knygos egzempliorių dar neturimomis kalbomis, kolekcijos papildymui.

Įdomi paveikslo sukūrimo istorija. Viename 1931 m. regėjime, dar gyvendama Plocke, Lenkijoje, F. Kovalska viename regėjime sulaukė Jėzaus prašymo nutapyti paveikslą.

„Nutapyk paveikslą pagal piešinį, kurį matai, su užrašu: „Jėzau, pasitikiu Tavimi”. (...) Per šį paveikslą sieloms teiksiu daug malonių, todėl tegul jis bus prieinamas kiekvienai sielai”, – dienoraštyje įrašė ji.

Iš pradžių bandė piešti pati, nesisekė, tai sukėlė nusivylimą, tačiau reikalai pajudėjo atvykus į Vilnių. Jai pagelbėti sutiko kun. M. Sopočka. Jis surado profesionalų dailininką Eugenijų Kazimierovskį, beje, gyvenusį kaimynystėje, Rasų g. 4A, ir paprašė jo nutapyti paveikslą. Kunigas net pozavo dailininkui vilkėdamas albą, kad šis kuo tiksliau perteiktų vaizdą. Vienuolė net pusę metų, dukart per savaitę, keliaudavo į dailininko dirbtuves ir iki mažiausių smulkmenų aiškindavo, kaip pavaizduoti, ką regėjusi. Darbai vyko nuo 1934 m. sausio iki birželio. Galiausiai buvo nutapytas pirmas pasaulyje „Gailestingojo Jėzaus“ paveikslas, vėliau pasklidęs po visus žemynus ir išplatinęs Dievo Gailestingumo kultą.

Paveiksle vaizduojamas prisikėlęs Kristus, žvelgiantis į žmones, dešinę ranką jis laiko pakėlęs laiminimui, o kaire atveria drabužį ir pasimato iš širdies sklindantys raudonas (vaizduojantis kraują) ir baltas (vaizduojantis vandenį) spinduliai. Rankose galima įžiūrėti žaizdas.

„Paveiksle galima matyti, kiek daug meilės ir rūpesčio Jėzaus akyse, gailestingai žvelgiančiose į žmoniją. Jis tarsi ragina pasitikėti Dievo Gailestingumu. Spinduliai primena Vandenį ir Kraują, ištryškusius iš pervertos Kristaus Širdies. Jie simbolizuoja Eucharistiją, kuria Viešpats mus maitina, ir Vandenį, kuriuo nuplauna. Tai Išpažinties ir Krikšto simboliai. Atverdamas širdį Jis teikia visą įmanomą malonę ir tarsi ragina: žmonės, tik ateikite ir semkite!“, – kalbėjo Vilniaus piligrimų centro atstovė V. Vareikienė.

Pirmą kartą paveikslas viešai išstatytas buvo 1935 m. balandžio 26-28 d. Aušros Vartų šoninėje galerijoje, pirmą sekmadienį po Velykų. Kun. M. Sopočka ten pamokslavo apie Gailestingumą, o F. Kovalska žolynais puošė paveikslą.

2000 m. balandžio 30 d. Faustina Kovalska buvo paskelbta šventąja. Gailestingumo šventę bažnyčioje tą pačią dieną oficialiai įsteigė popiežius Jonas Paulius II. Ji minima pirmą sekmadienį po Velykų.

2005 m. paveikslo originalas nuolatiniam saugojimui buvo atgabentas į Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovę (Dominikonų g. 12). Šventovė atvira visą parą. Šv. Faustinos namelyje saugoma paveikslo kopija.

„Įstabu, kad JAV ir Italijos mokslininkai lazeriais nustatė, jog Jėzaus veidas šiame paveiksle ir Turino drobulėje atitinka. Neįtikėtina!“, – kalbėjo ilgametis Šv. Faustinos namelio darbuotojas P. Mackela.

Šis paveikslas yra vienas populiariausių šventųjų atvaizdų pasaulyje. Šįmet birželį Vilniuje vykstant Pasauliniam apaštaliniam Gailestingumo kongresui Šv. Faustinos namelis ir Gailestingumo šventovė sulaukė pasaulio piligrimų antplūdžio. Dažnas pasiimdavo paveiksliukus su šiuo atvaizdu ar įsigydavo drobes.

„Dievo Gailestingumo šventovėje prie šio paveikslo kasmet iškyla daugiau kaip šimtas votų – žmonės dėkoja už išklausytas maldas“, – teigė V. Vareikienė.

1936 m. kovą F. Kovalska išvyko iš Vilniaus sirgdama tuberkulioze. Daug laiko gulėjo Krokuvos Lagevnikų ligoninėje. Mirė 1938 m. spalio 5 d., būdama 33-ejų.

Vienuolynas Vilniuje veikė neilgai, 1940 m. turtas buvo nusavintas ir teritorijoje sovietai įkūrė vaikų namus. 1945 m. vienuolės buvo galutinai išstumtos iš vienuolyno ir išvyko į Lenkiją. 1960-ųjų pradžioje teritorijoje iškilo naujas pastatas, o senieji statiniai buvo nugriauti, išskyrus buvusį medinį vienuolyną – jis išsaugotas rakandams krauti. Sovietmečiu pastatas tapo darbuotojų apgyvendinimo vieta.

Atgavus Nepriklausomybę, Vilniaus arkivyskupija atgavo buvusį vienuolyno namelį, tačiau jis buvo prastos būklės, patyręs gaisrų. Pastatą atkurti padėjo Airijos fondas „H.U.D.T.“ ir 2008 m. jis atvėrė duris kaip Šv. Faustinos namelis – memorialinis maldininkų ir piligrimų centras, taip pat vieta visiems, ieškantiems ramybės, susikaupimo. Kai kuriuose kambariuose išliko originalios sienos, grindys, durys, langai, krosnys. Baldai atkeliavo iš muziejaus.

Namelyje, vietoje, kur buvo vienuolės mistikės celė, saugomos Šv. Faustinos ir palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos relikvijos. Išliko autentiška kunigo stula, rožinis. Kasdien 15 val. prie relikvijų meldžiamasis „Gailestingumo vainikėlis“.

„Kai vainikėlį kalbės užkietėję nusidėjėliai, pripildysiu jų sielas ramybės“, – dienoraštyje rašė Šv. Faustina.

„Žmonės prašo šv. Faustinos užtarimo įvairiuose reikaluose, įvyksta pasveikimai, atsivertimai, šeimų susitaikymai. Žmonės atvyksta su dėkingumu“, – pažymėjo V. Vareikienė.

Nuo 2008 m. Šv. Faustinos namelyje dirbantis Petras Mackela tikino, kad čia darbuotis yra didelė malonė.

„Koks jausmas dirbti vietoje, kur Jėzus apsireiškė daugybę kartų? Pirmiausia čia yra didelė ramybė, nors visai šalia – judri gatvė, skubantis gyvenimas. Užėję žmonės dažnai klausia: kodėl čia taip ramu? Kodėl čia taip gera būti? Gal dėl to, kad čia buvo Jėzus ir paliko mums tą ramybę? Tai vieta, kur gryniniesi, mokaisi ir eini Dievop. Skaitydamas „Dienoraštį“ supratau, kad Šv. Faustina labai didi mokytoja, jos mokymas tinka ir mūsų laikams. Pvz., ji labai daug kalba apie tylą, jos reikšmę, tai ypač aktualu dabar, kai pasaulis pilnas triukšmo, bereikalingo kalbėjimo. Per tylą ateina kitos dorybės: susivaldymas, atsisakymas, nuolankumas – to mums dabar itin stinga“, – kalbėjo P. Mackela ir tęsė:

„Būna, ateina žmogus ir sako: „30 metų gyvenu už kelių namų ir niekaip nesuprantu, ko čia važiuoja tie autobusai. Neištvėriau ir atėjau. Pabuvęs suprantu, kodėl“, – lankytojo istorija pasidalino darbuotojas.

Pašnekovai tikino, kad Šv. Faustinos namelis yra ramybės ir piligrimystės vieta, kur žmonės atvyksta pasimelsti, atrasti sielos ramybę, čia galima pajusti Dievo Gailestingumą ir Šv. Faustinos užtarimą.

Vienoje namelio erdvėje kabo dailininko Vaidoto Kvašio ekspozicija „Perduoti Dievo žinią”, tai grafikos kūriniai sukurti, pagal „Dienoraščio” scenas.

Per visus 18 gyvavimo metų Šv. Faustinos namelį jau aplankė žmonės iš daugiau kaip 90 šalių: Lenkijos, Australijos, Naujosios Zelandijos, Indonezijos, Tobago, Papua Naujosios Gvinėjos, Tanzanijos, Kongo, Filipinų, Italijos, JAV ir kt.

Per metus namelį aplanko žmonės iš maždaug 50-ties valstybių.

Pernai aplankė daugiau kaip 25 tūkst. žmonių. Didžiausia lankytojų grupė – lenkai, po to eina lietuviai ir kiti.

„Vykstame į užsienį aplankyti Marijos apsireiškimų Lurde, Fatimoje, o čia pat, Vilniuje, mediniame namelyje, Jėzus apsireiškė net 80 kartų ir ne visi tą žinome, kokią ypatingą vietą turime! Ir kiek daug čia ramybės, širdis atsigauna“, – kalbėjo V. Vareikienė.

„Pažiūriu į Šv. Faustinos nuotrauką ir ji atrodo tokia laiminga, regis, net šypsosi, kad pasaulis sugrįžta į tą vietą, kur prasidėjo Dievo Gailestingumo žinia“, – sakė P. Mackela.

Pasak jų, šis namelis yra ramybės ir piligrimystės vieta, kur žmonės atvyksta pasimelsti, gali atrasti sielos ramybę. Čia galima jausti Dievo gailestingumą ir Šv. Faustinos užtarimą.

Šv. Faustinos namelis (V. Grybo g. 29A, Vilniuje, netoli Karo akademijos) atviras kasdien 10-17 val., išskyrus valstybines šventes. Kasdien 15 val. kalbamas „Gailestingumo vainikėlis“. Ekskursijos derinamos telefonu: +370674 57966, o pavieniui galima užeiti darbo metu.

Įėjimas laisvas.