Karas Ukrainoje / „Babel” nuotr.
Kaunietis Santaros klinikų chirurgas apie karą Ukrainoje: beveik bet kurį mediką gali išmokyti šaudyti, bet kiekvieno šaudančio neišmokysi operuoti
Vytenis Bertašius savo dienas praleidžia operacinėje: jis yra krūtinės ląstos chirurgas Santaros klinikose. Tačiau nuo 2026 m. sausio gydytojas savo laisvalaikį leidžia užsiimdamas savanoriška veikla. Savanoriauja organizacijoje „Blue / Yellow“, su kuria tris kartus buvo išvykęs į Ukrainą, prisijungė prie Šaulių sąjungos, o visai neseniai pradėjo tarnybą ir Karo medicinos tarnyboje. Kaune gimęs ir augęs gydytojas pokalbyje pasakoja, kuo karo medicina skiriasi nuo civilinės, kodėl paprasta priemonė – turniketas, gali ir išgelbėti, ir sužaloti, ir kodėl karas, jo manymu, yra ne tik kareivis apkase.
– Kodėl pasirinkote mediciną?
– Mano šeimoje trys kartos daugiausia medikai. Kai augi tokioje šeimoje, nuo vaikystės net neįsivaizduoji, kad yra kitų profesijų nei gaisrininkas, policininkas ar gydytojas. Viskas susidėliojo savaime: nuėjau ten, ką mačiau nuo mažumės.
– Kaip nusprendėte prisijungti prie organizacijos „Blue/Yellow“ ir padėti Ukrainai?
– 2014 metais buvo Krymo okupacija. Taip, buvo, kažkas lyg neteisingai, bet per daug į tai nesigilinau. Bet 2022-aisiais prasidėjo pilno masto karas, kuris yra, sakykim, 1000–1500 kilometrų nuo mūsų. Mes, lietuviai, gerai žinome, kokia yra karo ideologija, nes beveik kiekvienas girdėjome senelių ar prosenelių istorijų apie okupaciją. Tokioje situacijoje labai sunku sėdėti nieko nedarant: atvirkštinėje situacijoje juk ir pats tikėtumeisi pagalbos. Be to, aš visada buvau linkęs link militarizmo. Taikos metu tai tampa tik laisvalaikio veikla, o kai atsiranda reali grėsmė, supranti, kad tai vėl aktualu.
Tik aš gan ilgai ėjau tą kelią. Nemoku nei rusų, nei ukrainiečių kalbos, mano antra kalba yra anglų. Antra, mano specialybė tokia, kad dažniausiai krūtinės chirurgo nereikia kažkur fronte, jo reikia kažkur toliau, didesnėm operacijom, ilgesniam etapui ir panašiai. 2026 metų sausį išvažiavau į Ekstremalių sveikatai situacijų centro organizuojamą stažuotę medikams. Ten susipažinau su žmonėmis, kurie šia veikla užsiima jau seniai, ir taip atsivėrė visas kelias. Dabar „Blue / Yellow Medical“ organizacijoje savanoriauju, koordinuoju paramos skyrimą ir gavimą, o ne tik medikų misijas.
– Kai į Ukrainą važiavote pirmą kartą, koks buvo jausmas? Ar nebuvo baimės?
– Aš labiau turbūt buvau vedamas stipresnio jausmo, to žingeidumo, noro pamatyt, noro kažką suprast ir gal po to prieiti galimybę tame dalyvauti, prisidėti. Tai man tų baimių nebuvo. Bet tai požiūrio reikalas: kolegos, kurie turi mažų vaikų, jautė baimę, ir tai suprantama. Aš vaikų neturiu. Tai yra ir sėkmės reikalas, bet, nu aišku, jei žaisi su ugnim, tai kažkada nudegsi. Vis tiek pasveri ir save: ar nėra paradoksas, kad man nebaisu, ir ar neturėčiau labiau rūpintis saugumu?
– Ar vykstant į misijas imamasi kokių apsaugos priemonių?
– Aišku imamės apsaugos tam tikrų niuansų: nedarai labai tokių, sakykim, nelogiškų sprendimų. Kai bombarduoja ar kai dronai skraido, neini su žiūronais ar šampano taure pažiūrėt į lauką, kaip tas fejerverkas atrodo. Bet tu važiuoji į tokią vietą, kur, vėlgi, tu visur pagalvių sau nepasidėsi. Tie, kurie važiuoja jau labiau link fronto, ten irgi yra zonos, kur rekomenduojama visada būt su balistinėm apsaugom: šalmu, šarvine liemene.
– O niekas nenustebino? Pavyzdžiui, tos sirenos: ar nesunku prisprasti, kai jos nuolat kaukia dėl oro pavojaus?
– Ne, sirenos gal tiek ne. Pirmas nustebinęs dalykas, kad ta kasdienybė atrodo tokia kaip mūsų kasdienybė. Tarkim, mes buvom pirmąkart žiemą: eini mieste ir prie kiekvieno namo, bet kokio pastato, kavinės stovi generatorius ir burzgia. Apkamšyti, viskas... Ir eini gatve ir krūva burzgiančių generatorių tiesiog gatvėj nei prirakinti, nei ką.
Aš labai dar gerai atsimenu tokią vieną istoriją. Mes vasarą buvom tokioj irgi evakuacijos bazėje labai mažam miestelyje, apie turbūt kokie 40 kilometrų nuo fronto, gal arčiau netgi šiek tiek. Ir tiesiog kolegė važiavo į iškvietimą, tai jai reikėjo nueiti nuo patalpos, kur mes ten miegam apsistoję, į kitą pastatą, kur greitoji ją paims. Ir nuėjom, laukiam tos greitosios. Ir girdim tą specifinį drono zvimbimo garsą. Ir tada supranti, kad jis suka kažkur virš tavęs. Tada greit išsiskirstėm po medžiais, nes tai slopina matymą ir tūnom. Ir tada žiūrim, tiesiog eina per kiemą dvi vietinės ukrainietės. Ir kikena, viena parodė į droną, kita kažką numojo ranka ir toliau eina! Iš tikrųjų tas ir liūdna, bet mane ir žavi, kad žmonės gyvena gyvenimus ir jie kiekvienoj akimirkoj negalvoja, kaip čia ką dabar daryti, kur bėgti slėptis.
– Kuo karo medicina skiriasi nuo mūsiškės civilinės?
– Jie turi karo mediciną kaip atskirą dalyką. Jie taip pat turi ligonines, tose karo ligoninėse gydomi kariai, bet gali būti gydomi ir civiliai. O pats darbas skiriasi pirmiausia sužalojimais. Šiuo metu dominuoja sprogimų padarytos traumos ir įvairūs skeveldriniai sužalojimai. Visų antra, evakuacija. Irako ar Afganistano karuose sužeistasis už valandos–pusantros jau gulėdavo ant operacinio stalo, o Ukrainoje tai gali užtrukti savaitę. Todėl sistema veikia kaip grandinė: pirmoji pagalba karo lauke, tada yra stabilizacijos punktai, kur atliekamos minimalios gyvybę gelbstinčios intervencijos, o tada žmogus siunčiamas vis toliau nuo fronto į didesnes ligonines.
Mes nesusidūrę su tuo. Jei į Santaros klinikas per parą atvežtų 100–200 sunkiai sužalotų žmonių, ligoninė tiesiog užlūžtų.
Ir kas mane žavi ir, kas įdomu išmokti iš jų būtent tai tokių, kaip sakau, „ūkiškų“ sprendimų. Pas mus chirurginiai instrumentai yra rinkiniuose: atsidarai visą rinkinį, po operacijos jis vežamas sterilizuoti ir grįžta tik kitą dieną. Ukrainoje, kur operuoti reikia trigubai daugiau nei yra rinkinių, instrumentai paliekami ant didelio steriliai uždengto stalo, o slaugytoja paima tik tuos, kurių prireikia. Panaudotus instrumentus kartais pamerkia į skruzdžių rūgštį: po minutės viskas nužudoma ir instrumentą galima naudoti vėl. Mūsų higienos normoms tai galbūt keltų klausimų, bet reikia vertinti situaciją.
– Kaip yra organizuojamos misijos?
– Labai įvairių tų misijų yra. Pavyzdžiui, važiuoja misijos, kurios, sakykim, mano akim, turi kaip tik didesnę prasmę padėti: į pafrontės kaimelius, miestus važiuoja odontologai, šeimos gydytojai. Daliai žmonių ten gaut pirminę pagalbą yra labai sunku ir gal net kartais neįmanoma, todėl mūsų medikai padeda ir rūpinasi. Dalis kitų misijų vyksta į stabilizacijos punktą, kas yra jau grynai karinis dalykas, karinis vienetas. Ten labiau savo vietą randa reanimatologai, chirurgai. Tada yra evakuacijos bazės, kur jie būtent užsiima labiau ligonio transportavimu iš vienos vietos į kitą vietą.
– Kiek tos misijos trunka?
– Standartiškai dvi savaitės yra toks optimalus vidurkis. Reikia kokių plius minus keturių dienų kelionei į priekį ir atgal. Ir tada mes liekam su kokiom 10 dienų. Vėlgi, dauguma tai yra dirbantys medikai, tai daugiau negu tas dvi savaites irgi daug kam sunku susiorganizuoti. Ir reikia pripažint tą liūdną tiesą: daug mūsų medikų į misijas važiuoja savo atostogų metu.
– Gal girdėjote kokių paveikių istorijų, kas jus sukrėtė?
– Mane ne tai, kad sukrėtė, bet mano žinutė yra tokia: mūsų visuomenei reikia suprasti, kad karas nėra tiktai tas kareivis su ginklu apkase. Kare ir visoj jo logistikoj, savo vietą rasti gali visi žmonės.
Ukrainoje, prie kelio, vedančio į frontą, stovi iš konteinerių sukurta valgyklėlė. Ją savanoriškai įkūrė vietinės moterys, kurių sūnūs ir vyrai išvyko kariauti. Ji dirba visą parą, ten kiekvienas gali sustoti, gauti šiltų barščių, pavalgyti ir važiuoti toliau. Nemokamai. Tai yra labai geras pavyzdys savanoriškos veiklos, kuri turi labai didelį indėlį po to patiems kariams. Kaip žmonės gali padėti ir tame dalyvauti, aprūpinti. Ta valgyklėlė man yra vienas iš labiausiai palietusių dalykų.
Dalis tų pasakojimų yra ir žiaurių. Pavyzdžiui problema yra turniketai. Atrodo, paprasta priemonė: užsidėjai, sustabdei kraujavimą – liuks. Jei žmogus po valandos patenka ant operacinio stalo ir turniketas nuimamas, jis dėl to beveik nenukenčia. Bet jei turniketas laikomas keturias ar daugiau valandų, tu prarandi tą galūnę visam gyvenimui. Yra ir kitokių istorijų. Karys, kuris nėra medikas, stresinėje situacijoje turniketą uždeda per greitai: sužalojimas mažas, kraujavimas nedidelis, bet „paukšt“ ir užspaudžia, nes taip išmokytas. Girdėjau ir tokią istoriją: bėgo du kariai, vienas buvo sužeistas, o kitą aptaškė jo krauju. Tas, kurį aptaškė, užsidėjo turniketą – sveika galūnė prarasta dėl nieko.
– Kas šauna į galvą pamačius stiprius sužalojimus?
– Mum tai, žinot, iš profesinės pusės visada įdomu. Mano specialybė tam tikra prasme yra siaura. Mūsų kaip ir reik toj srity, nes krūtinės trauma arba yra tokia masyvi, kad žmogus nebegauna pagalbos, nes tiesiog per didelis sužalojimas, per sunkus; arba patirtis rodo, kad karo statistikoj didžioji dalis krūtinės traumų išsprendžiama be kažkokių didžiųjų chirurginių intervencijų. Mes visi dabar labai išsispecializavę. Tai va tą irgi mum reikia prisijaukinti idėją, kad kartais reikia pažiūrėt, ką ir kolega veikia.
Man labai gerais žodžiais vienas medikas yra pasakęs: „Beveik bet kurį mediką gali išmokyti šaudyti, bet kiekvieno šaudančio neišmokysi operuoti.“
– Ar sunku grįžus iš misijos vėl sugrįžti į savo rutiną?
– Viena kolegė gerai yra pasakiusi, kuri ten važiuoja vos ne kas mėnesį: dvi savaites padirba čia, dvi savaites ten. Ir ji sakė: „Aš ten pailsiu nuo čia, čia pailsiu nuo ten! Tai nes, ten truputį kitaip viskas. Vėlgi tu važiuoji kaip per atostogas: bandai kuo daugiau pamatyt, kuo daugiau išnaudot to laiko. Tai va čia turbūt vargina labiau rutina, ten labiau vargina tas aktyvumas didelis.
– Ar planuojate vėl važiuoti į Ukrainą?
– Taip, planuoju. Maniau, kad važiuosiu daugiausia medicininiais tikslais, o dabar daugiausia užsiimu administravimu, skambučiais ir derinimais, ko anksčiau labai nemėgau. Bet supratau, kad čia esu naudingesnis.
Rekomenduojami video
Naujienos iš interneto
Rekomenduojame
Rodyti visus
Populiariausi straipsniai
