Kai lošėjas siekia pralošti: psichiatrė paaiškino, kas slypi už tokio elgesio

Lošti tam, kad praloštum ir pagaliau galėtum sustoti. Tokį paradoksą, kalbėdama apie pažengusią priklausomybę nuo lošimų, atskleidžia gydytoja psichiatrė, priklausomybių ligų specialistė Vilma Andrejauskienė. Pasak jos, kelias iki šios būsenos prasideda visai kitaip – nuo laimėjimų ir įsitikinimo, kad situaciją kontroliuoji.

Gydytoja pasakoja, kad ankstyvuoju priklausomybės progresavimo etapu sėkmingi lošimo epizodai skatina lošti toliau. Žmogus dar nepatiria kančios ar baimės, kuri galėtų jį sustabdyti, o laimėjimai tampa paskata tęsti.

Šiuo laikotarpiu, anot specialistės, lošėjas nemato priežasties kreiptis pagalbos. Jam sekasi, jis jaučiasi kontroliuojantis savo elgesį, lygina save su kitais ir tiki, kad pats jų klaidų išvengs.

Vėliau nesėkmių daugėja, tačiau ir jos nebūtinai tampa signalu sustoti. Pralaimėjimus žmogus ima laikyti įprasta lošimo dalimi – juk negali sektis kiekvieną kartą.

„Ilgus metus lošėjai, ypač tuose progresijos lygmenyse, jie gyvena ant nesėkmių kaip kuro“, – sako V. Andrejauskienė.

Pasak psichiatrės, ten, kur kitam žmogui suveiktų savisaugos mechanizmai, priklausomo lošėjo apsaugos išsijungia. Galiausiai gali būti pasiekta desperacijos fazė, kai lošiama jau siekiant pralošti – kad nutrūktų pats procesas ir baigtųsi kančia.

„Bet kokia kaina reikia pralošti, nes tik tada kančia baigsis“, – šią būseną apibūdina gydytoja.

Tuomet sustabdyti gali paties žmogaus stiprus išgąstis dėl to, kas įvyko. Tačiau, kaip pažymi specialistė, toks sustojimas gali trukti tik iki kito karto.

V. Andrejauskienė pabrėžia, kad priklausomybė yra gydoma, o pagalba apima skirtingas priemones: medikamentus, terapinius pokalbius, intervencijas ir grupinį darbą. Vis dėlto itin svarbus ir paties žmogaus dalyvavimas – aiškus supratimas, ką sveikdamas turės padaryti jis pats, o ne tik lūkestis, kad viską už jį atliks gydytojas.