Adorantė veteranė L. Truskauskaitė: „Su tvirtu tikėjimu buvome nenugalimi, negąsdino nei paros su žiurkėmis, nei apnuodyti drabužiai”

Petrašiūnuose sovietmečiu aktyviai veikė tikintis jaunimas: adorantės ir ministrantai. Jie patarnaudavo bažnyčioje, vykdavo į piligriminius žygius, švęsdavo Vasario 16-ąją ir kitas valstybines šventes. Už tai nuolat patekdavo į saugumo tarnybų akiratį, buvo gąsdinami, suiminėjami. „Tikintis jaunimas buvo nenugalima jėga, nieko nebijojome, svarbiausia mums buvo Dievas ir tėvynė”, – sako Laimutė Truskauskaitė, save vadinanti adorante veterane. Kaip Kauno šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje pavyko išsaugoti adorančių tradiciją iki šių dienų?

Apie tai pasakoja Laimutė Truskauskaitė, Petrašiūnų parapijoje adorante (liturginės grupės nare) tapusi dar 1974-aisiais, o vėliau ir pati ėmusi ruošti adorantes.

– Po Pirmosios Komunijos praėjus metams, 1974-ųjų velykiniu laikotarpiu, kaimynė pašnekino užsukti į bažnyčią, pasakė, kad ten vyks įdomus dalykas – adoracija. Tada dar tiksliai nežinojau, kas tai yra, bet atėjau, pamačiau ir įsitraukiau į adorančių veiklą. Šioje jaunimo zakristijoje, mažam kambarėly, mūsų tilpdavo 30 ir daugiau. Eiliniais sekmadieniais išsirikiuodavo eilė nuo vienos zakristijos durų iki kitos, berniukai ministrantai irgi dviem eilėm aplink altorių sustodavo, o per atlaidus mūsų susidarydavo net keturios eilės. Kai Sigitui Tamkevičiui valdžia atėmė leidimą kunigauti ir jis atvyko į Kauną, jau žinojo, kad Petrašiūnuose veikia aktyvaus jaunimo grupė. Jaunimas į Petrašiūnus atvykdavo iš toliausių kampelių, net iš Zarasų.

– Aktyviai dalyvaudavome mišiose, adoruodavome, koncentravomės į eucharistinį Jėzų. Buvom aktyvaus Petrašiūnų jaunimo grupės dalis, diena dienon pasikeisdami melsdavomės rožinį. Parlekiam iš mokyklos, ten mus barė, varė, ir einam kartu melstis. Daugybę metų mus telkė išdykėlė eucharistietė (Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos sesuo) Aldona Raižytė, beje, šįmet mininti 50 metų vienuolinės priesaikos jubiliejų. Ji skatino dalintis tuo, kas brangu, būti kaip kumštis. Įsivaizduokite, 14-15 metų jaunimėlis savaitę laiko dalyvauja tylos rekolekcijose: nekalba, klauso konferencijų, meldžiasi, adoruoja. Taip stiprindavome dvasinį raumenį. Mus ruošė aktyviai gyventi kataliko gyvenimą ir būti pilietiškiems. Nieko nebijoti. Kad ir kas benutiktų – visuomet remtis į Dievą.

– Mes buvome visur. Gyvendamas su Jėzumi tu kunkuliuoji, tu tiesiog negali nedaryti!

Tarybiniais metais gerus kunigus nugrūsdavo į atokias, apgriuvusias bažnyčias, kur telikusios dvi bobutės su puse. Tai ką mes darydavome? Daiktus į lagaminą, tautinius kostiumus į lagaminą ir lekiam pas juos į atlaidus! Giedodavome mišiose, melsdavomės rožinį, dalyvaudavome procesijose, o po visko vykdavo lietuvių liaudies šokiai ir žaidimai, rateliai, skambėdavo gražios dainos apie Lietuvą.

Drąsiai palaikydavome už aktyvią veiklą teisiamus kunigus, pvz., kai už jaunimo katechizaciją teisė kunigą Juozą Zdebskį, mes stovėjome prie teismo rūmų. Kodėl tokie drąsūs buvome? Mes neturėjome ko prarasti: kas tikinčiam žmogui yra kančia, mirtis?.. Katalikiškas ugdymas mums davė giluminį suvokimą, į pasaulį žvelgėme vertybiniu žvilgsniu.

Keliaudavome į piligriminius žygius iš Raseinių ar Tytuvėnų į Šiluvą. Gretose stovėdavome pirmi, nors būdavome mažiausi dalyviai. Žmonės sakydavo: „Aldutė atvažiuoja su savo „zacyrka”. Žinojom, kad tokiu elgesiu rašom sau nuosprendį, bet įsitikinimas, kad tai darome dėl Lietuvos, kad Lietuvai to reikia – buvo stipresnis už bet kokias baimes. Menu, kai Šiluvoje paskelbė kiaulių marą ir neįleido į atlaidus, uždarė visus kelius, tai mes kruvinais keliais aplink Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo baziliką ėjome melsdamiesi už Lietuvos laisvę, jaunimo blaivybę ir skaistumą.

Petrašiūnų jaunimas gynė naujai pastatytą Amalių „Taikos ir ramybės” kryžių, kurį valdžia planavo nukasti. Pirmąjį kryžių dar 1944 m. pastatė ūkininkas Kazimieras Grabliauskas, o jam sunykus buvo sumeistrautas ir pastatytas naujas. Išgirdus, kad valdžia ruošiasi jį iškasti, jaunimas su tėvais pasislėpę laukė gyvatvorėje. Naktį atvyko milicininkai, saugumiečiai, darbininkai, nuo jų trenkė alkoholiu. Gyventojai šoko ginti kryžiaus, įvyko apsistumdymas, žmones tampė už plaukų, net mergaites, keikė, mušė. Būrį vaikų išvežė į miliciją. Bičiulis Saulius gavo parų, jo tėvelis – 15 parų arešto.

Visoje Lietuvoje garsėjome patriotinio-religinio turinio vaidinimais, juos rengdavome ir per Kalėdas. 1980-aisiais Trakuose minint Vytauto Didžiojo mirties 550-ąsias metines buvo tiršta saugumo, net iš viso Pabaltijo susirinko, o mes stovim ir drąsiai rėžiam Jono Mačiulio-Maironio eilėraštį „Trakų pilis”. 1987-aisiais minint 600-ąsias krikščionybės metines Lietuvoje statėme spektaklį „Rymanti Lietuva ir šeši jos šimtmečiai”. Aš buvau XX amžius, skausmo kupinas. Vaidinimuose vilkėdavome tautiniais kostiumais, karūnose matydavosi Lietuvos trispalvė.

Pogrindyje brendome prie altoriaus. Saugumo tarnyboms mūsų veikla, žinoma, labai nepatiko.

– Rekolekcijoms traukdavomės į kitus miestus, kad mūsų nesusektų, pvz., į Molėtus, Mindūnuose prie ežero, pas Monikutę, jai ir daržus paravėdavome, ir šieną sunešdavome, ir bulviakasy sudalyvaudavome. Šiaušdavom ir į Žemaičių Kalvariją, Šiluvą, visokias akcijas.

Kai 1988-aisiais tikintiesiems grąžino Vilniaus katedrą, aš pati siuvau vėliavas, Lietuvos trispalvę ir Vatikano. Petrašiūnų jaunimas aktyviai dalyvavo apeigose, nuotraukose matyti, kaip mūsų vaikinukai stovi tarp kolonų, laiko vėliavas.

1991-ųjų sausio 13-ąją Petrašiūnų jaunimėlis dalyvavo Baltijos kelyje, stovėjome šalia „Carito” organizacijos.

– Petrašiūnų klebonas Rapolas Liukas, tarpukariu dirbęs berniukų gimnazijos kapelionu, oficialiai „nieko nežinojo” apie mūsų veiklą, bet nebuvo kovotojas su sistema. Kai per Motinos dieną sveikindavome mamytes, po mišių jis iškart išeidavo, kad paskui valdžia negalėtų prisikabinti. Tas pats ir su Vasario 16-osios minėjimu, tuomet melsdavomės už tėvynę, giedodavome Lietuvos himną. R. Liukas mažesniuosius vadindavo „bronzinukais”, „šratukais”, pasidžiaugdavo, kad darom ir keliaudavo savais keliais.

– Ojej! Mes visi tokiu elgesiu jau buvom pasirašę nuosprendį… Saugumas užvedė atskirą Petrašiūnų jaunimo bylą, joje buvome vadinami „atsiskyrusiais”. Turėjome savo saugumietį, jis mus sekiojo. Kodėl? Jei būtume tyliai tupėję kaip kitose bažnyčiose, kur žmonės tik ateina į mišias ir viskas – būtų buvę viskas gerai, bet mes tikėjime dalyvavome aktyviai, sąmoningai, gyvenome Dievui ir tėvynei.

– Taip. Mane gąsdino, kad pasodins į rūsį ir gal tada, sėdėdama su žiurkėms susimąstysiu apie savo veiklą. Atsakiau, gerai, paganysiu žiurkes.

– Saugumas labai stipriai veikė su švitinimu, radiacija, naudojo pasiklausymo įrangą. Petrašiūnų bažnyčios viršuje tebėra liturginių drabužių spinta, į jos rankeną buvo įmontuota pasiklausymo aparatūra. Tėvelis Juozas Zdebskis surado, išmontavo.

Kitą kartą rengiamės liturginius drabužius, o mums taip bloga, vis alpstam ir alpstam, galvojam, kame reikalas? Atrandame, kad visi drabužiai nupurkšti radioaktyviais milteliais, kad matytų, kur keliaujame, galėtų iš paskos sekioti.

Bet mes neišsigąsdavome. Ant šios zakristijos stalo mes – Petrašiūnų jaunimas – sovietmečiu kiekvienas savo krauju pasirašėme ant rašto, kuriame prašoma tikintiesiems grąžinti Vilniaus arkikatedrą bei šv. Kazimiero bažnyčią ir raštą patys vežėme į Maskvą. Petrašiūnuose prie altoriaus augo labai pilietiški vaikai. Ryšys su Jėzumi buvo be galo gyvas, tai buvo mūsų chebrytė. Vieni kitiems buvome brangūs, svarbūs.

Mama apie mano aktyvią veiklą nieko nesakė, o tėtės nebuvo. 19-kos tapau našlaite.

– Žinoma, tėvelis Juozas Zdebskis, kuris vėliau buvo nužudytas sovietinės sistemos. Jaunimo dvasinių augintojų buvo ir daugiau: kunigai Sigitas Tamkevičius, Vincentas Vėlavičius, Alfonsas Svarinskas, Jonas Kauneckas. Kai katalikų teisėms ginti komitetas susikūrė, mes visi buvom už nugaros.

– Mes negalėjome įstoti į aukštąsias mokyklas, nes buvome aktyvūs katalikai. Mane net buvo išviję iš mokyklos. Visgi baigiau studijas, 1982 m. Kapsuke (dab. Marijampolė) įgijau pradinių klasių mokytojos profesiją. Dėl veiklos bažnyčioje net teko pasitraukti iš pedagoginio darbo. Į jį sugrįžau prasidėjus Atgimimui. 1998 m. baigiau Romos popiežiaus Saleziečių universiteto Edukologijos fakultetą.

– Adorantės turi savo užduotį liturgijoje, yra aktyvios religinių procesijų dalyvės. Mes padedame geriau suvokti mišias.

Sekmadieniais renkamės Petrašiūnų bažnyčioje, dalyvaujame 10 val. mišiose. Skatiname sąmoningumą, prieš tai reikia atlikti išpažintį, kad galėtum priimti šv. Komuniją, priimti Jėzų. Pusvalandį iki mišių vyksta adoracija, tuomet ateiname pasikalbėti su Jėzumi, pasimelsti už artimuosius, draugus, vieni kitus.

– Jėzus yra čia, bažnyčioje, eucharistijoje, bet su adorantėmis Jį išnešame į lauką, su džiaugsmu, gėlių barstymu, maldomis ir giesmėmis, kad ir kiti pamatytų. Adorantės yra ženklas, kad ei, žmonės, Jėzus ateina! Jėzus išeina iš bažnytėlės su visa garbe, kaip Verbų sekmadienį, pagal Bibliją. Nuo neatmenamų laikų parapijoje gėles barsto tik mergaitės, maždaug Pirmosios Komunijos amžiaus vaikai. Kiekvienas žiedų pabėrimas tarsi išeina iš mažosios Teresėlės gyvenimo. Dėkojame už saulytę, už mamytę, brolius ir kt. Tai strėlinės maldos. Gėlės atkeliauja iš adorančių mamų gėlių darželių, žiemos metu apkarpome aplink augančias tujas.

– Gal keliolika. Pandemija mus išbarstė, bet kai mažiau – vienos kitas geriau pažįstame. Po mišių vyksta ir kiti užsiėmimai, yra šeimų grupė, jaunimo choras. Beje, Petrašiūnų bažnytėlė turbūt yra pirmoji, kur suskambo gitara Kūčių vakarą.

– Taip. Aš noriu atiduoti, dalintis. Kai 1998 m. grįžau po studijų į Kauną, darbavausi katechetikos centre, maždaug 2003 m. grįžau gyventi į Petrašiūnus, savo tėviškę. Petrašiūnų bažnyčia man brangi, nes grindys – senelio miško medžiais klotos, atrodo, tarsi vaikščiočiau po savą mišką. Grįžus į savo parapiją sesuo Aldona Raižytė jau buvo pasitraukusi, vietoj jos darbavosi kita eucharistietė, jos dėka buvo atnaujinti liturginiai drabužiai. Po to adorančių ugdymą perėmiau aš.

Adorančių paruošimas trunka beveik 5-6 mėnesius. Kviečiu jungtis! Tiesa, vaikai dabar labai užimti, būreliai, telefonai, o mes jų neturėjome, čia sėdėdavome ir spirgėdavome, mūsų gyvenimas buvo čia. Bažnyčią puošdavom, plaudavom grindis, keliaudavom į ekskursijas, Naujuosius metus švęsdavom taip, kad net batų padus pratrindavome, ir be alkoholio siautėjome.

– Taip! Skirtingu liturginiu laikotarpiu, pvz., per adventą ar gavėnią, mes ruošiame ir nešame atnašas – tai išskirtinis dalykas. Kalėdų laikotarpiu adorantės neša žibintus, šviečia kelią atnašoms. Padedame tikintiesiems giliau suprasti mišias, siekiame, kad jie išsineštų Dievo žodį namo. Prieš adventą ir gavėnią turime dienos stovyklą pas brolius kapucinus, aiškinamės šių laikotarpių ypatumus.

Vasarą turėdavome savaitės stovyklas, važiuodavome į Paberžę. Tikėjimas tai ne tik poterių kalbėjimas. Tai – gyvenimas. Ir tas gyvenimas yra nuostabus!