Ekranai ir fizinė sveikata: laikas pokyčiams

Lietuvoje, kaip ir visame išsivysčiusiame pasaulyje, normaliu fiziniu aktyvumu pasižymi vos 10-15 proc. vaikų. Pažymėtina tai, kad fizinį aktyvumą iš vaikų gyvenimo dažniausiai atima ekranai, prie kurių vaikai praleidžia vis daugiau laiko.

Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos universitetų profesorius, sporto mokslininkas, knygų sveikatos temomis autorius Albertas Skurvydas įsitikinęs: bandydami vaikus atitraukti nuo ekranų, nieko nepasieksime, jei patys nerodysime jiems tinkamo pavyzdžio; jei į šią visuomenės bėdą pro pirštus žiūrės pedagogai; jei reikiamo dėmesio ir pakankamai lėšų neskirs vietos ir nacionalinio lygmens politikai.

Profesoriaus teigimu, kuo daugiau laiko vaikas praleidžia prie ekrano, tuo mažiau jo lieka (jei išvis lieka) fiziniam aktyvumui.

„Statistikos duomenimis, Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje bei išsivysčiusiame pasaulyje, normaliu fiziniu aktyvumu pasižymi tik apie 10-15 proc. vaikų, – teigė prof. A. Skurvydas. – Vadinasi, labai trūksta normalaus judėjimo, paprasto fizinio aktyvumo. O, trūkstant fizinio aktyvumo, kyla gausybė problemų sveikatai – tiek fizinei, tiek psichinei, tiek emocinei“.

Ekranai šiais laikais, anot prof. A. Skurvydo, neišvengiami, niekur nuo jų nepabėgsime. Vaikams tai pirmiausia susiję su mokslais, užduotimis, namų darbais – be interneto šiandien sunku įsivaizduoti pasiruošimą pamokoms ir sėkmingą mokymąsi, aukštus pažangumo rezultatus. Bet bėda ta, kad vaikai ekranuose dažnai ieško visai ne mokslams skirtos informacijos.

„Didžiulę žalą vaikas patiria, kai jis ilgiau kaip valandą telefone ar kompiuteryje žaidžia įvairius greitus žaidimus ar naršo po socialinius tinklus, „Instagram“, žiūrinėja nuotraukas, filmukus, – vardijo profesorius. – Kodėl blogai? Nes, remiantis mokslo išvadomis, būtent tai yra susiję su poveikiu dėmesiui. Kai per didelis ir užsitesęs vaiko dėmesys ekranui, blogėja dėmesio koncentracija, vaikas ima nesugebėti net kelioms sekundėms susikaupti, koncentruotis į kokį nors žodį, teiginį, skaičių ar formulę. Dėl to jam pradeda blogiau sektis pirmiausia tokie mokomieji dalykai, kaip matematika, fizika, chemija.“

Su pertekliniu naudojimusi ekranais susijusi bėda, kurią, kaip pabrėžė profesorius, įvardija mokslininkai, yra prastėjanti darbinė atmintis.

„Tai, kad mes mintinai skaičiuojame, mintinai prisimename formules, rodo, kad mūsų darbinė atmintis yra gera, – kalbėjo jis. – Tuo tarpu naršant internete, žaidžiant kompiuterinius žaidimus ar žiūrint filmukus, kur greitai viskas keičiasi, išsijungia dėmesio ir koncentracijos mechanizmai, darbinės atminties mechanizmai, ir vaikas pradeda nesugebėti susikoncentruoti“.

Profesorius atkreipė dėmesį, kad galvos smegenys yra labai plastiškos.

„Iš prigimties smegenyse turime beveik 100 milijardų neuronų, kurie mums reikalingi džiaugtis, juoktis, valdyti organizmą, mąstyti, siekti karjeros, tai yra gyventi, – kalbėjo mokslininkas. – Ir tų neuronų skaičius, metams bėgant, mąžta, nes jie po truputį žūsta.“

Vienas iš pavojingiausių smegenų neuronų žudikų, anot profesoriaus, yra patiriami stresai. Būtent stresas dažniausiai pasireiškia, kai vaikas nebesugeba susikoncentruoti, susikaupti. Tada jis ima nervintis, pykti, blaškytis, prašo tėvų pagalbos, nes jam nesiseka mokytis, sunku išlaikyti dėmesį, ir panašiai. Taip nutinka, nes nebedirba protingoji, prefrontalinė, galvos smegenų žievės dalis, atsakinga už aukščiausio lygio kognityvines funkcijas, valią, emocijų valdymą ir racionalų sprendimų priėmimą.

„Smegenys, kaip ir visas organizmas, dirba biologiniu principu: nenaudoji – prarandi, – pabrėžė mokslininkas. – Kai vaikas neišlaiko dėmesio, nesusikaupia, negali mintinai skaičiuoti, mokslininkai tai įvardija kaip darbinės atminties neturėjimą“.

Štai esą ir šiuolaikinis paveikslas, kodėl reikia visiems, ne tik vaikams, stengtis nepakliūti į šiuos spąstus.

„Kuo daugiau greitų žaidimų, spontaniškumo, netikėtumų, garsų ir vaizdų, kartais net ir žiaurumo, tuo daugiau dopamino, – aiškino profesorius. – O dopaminas – tai tarsi savęs apdovanojimas. Ką kalbėti apie mažesnius vaikus, jei ir suaugusieji labai džiaugiasi tokiomis „dovanomis“. Štai todėl šiandien ir matome, kas aplinkui dedasi, koks yra tarpusavio bendravimas: ne su sutiktu draugu ar drauge kalbamasi, ne su šalia esančiuoju bendraujama, o su... telefonu! Nes būtent iš šio įrenginio gaunama labai daug dopamino“.

Negana to, naujosios technologijos sparčiai vystomos, kad iškovotų kuo daugiau vartotojų dėmesio, suteiktų jiems dar daugiau „narkotiko“ – dopamino. O tai tiesiogiai susiję ir su pavojais smegenims.

Kaip vaiką atpratinti nuo ekrano, o pripratinti prie sveikatai ypač palankaus pomėgio – didesnio fizinio aktyvumo, pasitelkiant paprastas, tačiau veiksmingas priemones?

„Pasaulio mastu išleidžiami didžiuliai pinigai vaikų sveikatai gerinti, deja, rezultatais kol kas nelabai galima pasigirti, – apgailestavo sporto mokslininkas. – Taip yra dėl to, kad šioje srityje, kaip jau minėjau, turime didžiulius konkurentus – internetą, telefonus, kompiuterius. Vaikai, užuot lėkę į kiemą pažaisti ar pasivažinėti dviračiais, kaip būdavo mano vaikystės laikais, vos radę galimybę, stveria į rankas telefoną, įsijungia planšetę ar kompiuterį. Milžiniška konkurencija, su kuria nėra lengva kovoti. Bet jokiu būdu negalima nuleisti rankų“.

Tad ką daryti? Anot prof. A. Skurvydo, siekiant teigiamų pokyčių, pirmiausia veiksmų turėtų imtis vaikų tėvai. Ir jiems reikėtų pradėti nuo... savęs!

„Man nesuprantama, kokio rezultato gali tikėtis tėvai, jeigu jie vaikus ragina vietoj naršymo telefone ar žaidimų komputerio bėgti į lauką pažaisti, pasportuoti, o patys elgiasi priešingai. Pavyzdžiui, guli ant sofos ir naršo telefone ar žiūri televizorių, – stebėjosi profesorius A. Skurvydas. – Būtent tėvai savo pavyzdžiu turi rodyti, kaip reikia sveikai gyventi. Nes vaikai mokosi pirmiausia iš savo tėvų. Norite, kad jūsų vaikai ne telefonuose lindėtų, o sportuotų, žaistų, darytų mankštas – patys tą darykite. Kartu su vaikais. Neatidėliodami rytdienai ar savaitgaliui, tuojau pat imkite vaiką už rankos ir – į krepšinio ar futbolo aikštę. Ar į gamtą. Į žygį. Ar tiesiog darykite pratimus, bėgiokite, vaikščiokite“.

Deja, kaip esą liudija statistika, tik apie 2-3 proc. vaikų savo tėvus mato sportuojančius, fiziškai aktyvius, darančius mankštą. Dauguma tėvelių tik vaikus ragina būti kuo aktyvesnius, nors patys fiziniam aktyvumui yra abejingi. Tai, profesoriaus teigimu, yra didelė tėvų klaida.

Tą patį profesorius pasakė ir apie nesikeičiančias mokyklos tradicijas. Kaip jis pastebėjęs, mokytojai dažniausiai apsiriboja nurodinėjimais vaikams – mankštinkitės, judėkite, sportuokite. O kad patys imtųsi iniciatyvos, organizuotų aktyvų laiko praleidimą, patys būtų fiziškai aktyvūs ir skatintų vaikus pasekti savo pavyzdžiu – ne...

Dabar – vasaros metas, tad vaikai poilsiauja. Daug jų laiką leidžia namuose ir, tikėtina, prie telefono ar kompiuterio. Profesorius A. Skurvydas tvirtina, kad būtent vasaros atostogų metas yra puiki galimybė, gera proga tėvams su vaikais šią problemą aptarti ir pagaliau visiems nusiteikti rimtiems gyvensenos pokyčiams.

„Vasara – pats geriausias laikas tėveliams ir vaikams pasiryžti pokyčiams, kurie visų sveikatai atneš labai daug naudos, – tvirtino profesorius. – Gamta, saulė, judėjimas, mityba – įsitraukime į naują ritmą, pradėkime „čia ir dabar“ gyventi kitaip. Tegul kiekvieno šeimos nario fizinis aktyvumas, nors ir pamažu, tampa kasdiene rutina – kaip išsivalyti dantis ar pavalgyti. Ne šūkiai, ne raginimai čia svarbiausia. Palaipsniui turi būti ugdoma sporto kultūra, auginamas noras sveikai gyventi. Tada nereikės galvoti, kiek daug prireiks tam pastangų. Ne. Kai didesnis visų šeimos narių fizinis aktyvumas taps rutina, kai fizinė veikla bus priimama kaip gėris, viskas vyks natūraliai, o organizmas tokius pokyčius netrukus pajaus ir už tai padėkos.“

Profesorius A. Skurvydas akcentavo dar vieną labai svarbų dalyką: kad ir kaip tėvai rūpinasi savo atžalomis, kad ir kiek dėl jų stengiasi, reikėtų nepamiršti, jog begalinė globa kartais gali atsigręžti kitu lazdos galu.

„Jau daug metų stebiu įsivyravusią praktiką, kai tėvai vaikus nuveža į mokyklą, pristato vos ne iki suolo, o po pamokų laukia prie mokyklos vartų, – apgailestavo sporto mokslininkas. – Arba mamos parašo atleidimo raštelius, kad vaikui nereikėtų eiti į kūno kultūros pamoką, nes joje gi pervargs. Arba po pamokų tėvai meta savo darbus ir vežioja atžalas į būrelius ar kitus užsiėmimus. Jei toji mokykla ar būreliai toli – kitas reikalas. Bet dažniausiai iki jos būna vos keli šimtai metrų. Tėvai galvoja, kad tai rūpinimasis vaikais, jų saugumo užtikrinimas, bet iš tiesų vaikams tik kenkia. Reikia daryti priešingai: tegul vaikas kad ir kilometrą ar du pats žingsniuoja į mokyklą ir grįžta iš jos atgal. Pats nueina į sporto, meno būrelius ar kitur. Tada vaikas ne tik fiziškai tvirtės, bet ir gerės jo psichinė ir emocinė būsena, ir įgis daugiau savarankiškumo, išmoks ir žinos, ko gatvėje ar kelyje saugotis, kaip pačiam savimi pasirūpinti“.

Profesorius A. Skurvydas įsitikinęs: kad vaikai kuo mažiau sėdėtų prie ekranų, būtina juos sudominti kitais dalykais. Kitaip sakant, rasti ekranams patrauklią alternatyvą.

„Išsivysčiusiose Europos šalyse daug dėmesio skiriama aktyvios fizinės veiklos infrastruktūros vystymui, – pabrėžė sporto mokslininkas. – Mat kai vaikams pasiūloma patraukli, smagi alternatyva, pavyzdžiui, treniruoklių kompleksai, aktyvių žaidimų erdvės, kai įrengiami modernūs ir saugūs dviračių takai, žaliuoja parkai pasivaikščiojimams, veikia baseinai, tikrai daug vaikų, kaip ir suaugusiųjų, tuo susigundys. Gerai išvystyta infrastruktūra reikalauja nemažai lėšų, bet ji laikui bėgant atsiperka su kaupu, nes visuomenė tampa sveikesnė. Tereikia, kad tokios ir panašios sveikatinimo paslaugos būtų greitai pasiekiamos ir, labai svarbu, nebrangios“.

Daugelyje išsivysčiusių užsienio šalių, anot profesoriaus, taip ir yra. Lietuvoje einama ta linkme, bet dar daug ko trūksta. Juk jei, pavyzdžiui, apsilankymas baseine su visa šeima atsieis nemenką sumą, vargu, ar jis sudomins, ypač jei šeima gyvena nepasiturinčiai.

„Todėl politikai, pradedant vietos savivalda ir baigiant nacionaliniu lygmeniu, visiems prieinamos sveikatinimo infrastruktūros klausimą turėtų spręsti nenukeldami jo į ateitį ir jokiu būdu nesvarstydami, kiek čia būtų galima sutaupyti“, – įsitikinęs profesorius.

Kartu jis akcentavo ir mokyklų, universitetų, kolegijų, visų pedagogų didesnių pastangų, mokant moksleivius ir studentus sveikatinimo raštingumo, būtinybę. Ir svarbiausia – ne kalbomis, ne šūkiais, raginimais ar reikalavimais tą esą reikėtų daryti, o savo pavyzdžiu.

„Vyresnio amžiaus profesorius, chirurgas ar politikas, kaip paaiškėja, nieko nėra girdėjęs, kaip reikia taikyti fizines rekomendacijas, galvoja, kad fiziniai pratimai reikalingi tik jauniems, nežino naujosios medicinos atradimų, – vardijo profesorius A. Skurvydas. – O juk kiekvienas turime atminti, kad fiziškai judant raumenys prigamina natūralių hormonų, kurie atnaujina, stimuliuoja, suteikia gyvybės smegenims, kūnui, imuninei sistemai. Judėjimas yra kaip vaistas sveikatai ir gyvenimo kokybei – tą turime įsisąmoninti kiekvienas iš mūsų – tiek vaikai, tiek suaugusieji. Tik tada, prieš paimant į rankas telefoną ar sėdant prie kompiuterio, galvoje šmėkštels minčių vietoj šio pomėgio užsiimti sveikatai kur kas naudingesne fizine veikla“.

Taigi, anot profesoriaus, paprastas, bet labai efektyvus vaistas, padedantis didinti vaikų fizinį aktyvumą ir atitraukti juos nuo perteklinio naudojimosi ekranais, yra kompleksas priemonių, kai šiam bendram tikslui pajungiami tėvai, mokytojai ir politikai. Kai visi tuo klausimu dirbs sutartinai ir darniai, kalbės „vienu balsu“, teigiamų rezultatų, profesoriaus įsitikinimu, ilgai laukti nereikės.

„Technologijos gali padėti greičiau mokytis, geriau suprasti pasaulį, tačiau kiekviena nauja galia savyje slepia ir pavojų. Reikia išmokti tuos pavojus atpažinti ir jų išvengti“, – reziumavo sporto mokslininkas prof. A. Skurvydas.

Penki faktoriai (pagal profesorių A. Skurvydą), kuo fizinis aktyvumas prisideda prie dvasinės ir fizinės ramybės: