Vilniaus dokumentinių filmų festivalio lietuviškos premjeros: Gintaro kambario paieškos ir futuristinės J. R. Palio miesto vizijos

23-ojo Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) lietuviškos premjeros, kiekvienais metais pristatančios nacionalinio dokumentinio kino temų ir formų įvairovę, atvers žemėlapį, kuriame – vieno ryškiausių Lietuvos architektų ir urbanistų Jurgio Rimvydo Palio miesto vizija, Baltijos gintaro tradicijos įkvėpti laiko ir žmogiškųjų ryšių tyrinėjimai bei gyvybingos trumposios kino formos.

„VDFF brėžia judrią ir nekonvencionalią nacionalinio kino pristatymo kryptį. Norime suteikti erdvę kūrėjams ir meninės raiškos būdams, nukrypstantiems nuo tradicinio dokumentikos suvokimo, atskleisti lietuvių ir Lietuvoje dirbančių autorių kūrybos įvairovę ir nuolatinį kismą“, – lietuviškąją festivalio programą pristato jos sudarytoja Ona Kotryna Dikavičiūtė.

Šiais metais Vilniaus dokumentinių filmų festivalis pasirinko konceptualų sprendimą atverti festivalį lietuviškų trumpametražių filmų programa, pristatančia įvairialypę trumpųjų dokumentinio kino formų panoramą. Menininkių, kino kūrėjų Ignės Narbutaitės ir Ievos Kotrynos Ski kūrinys „Preilos projektas“ Gintaro kambario paieškas paverčia kinematografiniu faktinių žinių ir mitologinių pasakojimų sąskambiu. Malak Bayramli filmas „Klajojantys prisiminimai“ apmąsto paveldėjimo ryšių kuriamą tapatybę ir metaforišką kartų dialogą. Rusnės Gocentaitės „Žaidimas“, pasitelkdamas vaizdo žaidimų logiką, tyrinėja migracijos procesus. Viviana Almas juosta „Šiandiena priklauso nedaugeliui, o rytojus – niekam“ ieško išblukusios praeities liudijimų įspūdinguose postapokaliptinio pasaulio kraštovaizdžiuose, o Pauliaus Šliaupos „Tėkmė“ tyrinėja jusliškus ir trapius žmonių ir vandens, tradicijos ir kasdienybės ryšius Vietnamo sostinės Hanojaus pakraščiuose.

Retrofuturistinis miestas su upėse ūkaujančiais garlaiviais ir dangų raižančiais lėktuvais dinamiška energija ir įvairiakryptėmis kultūrinių galimybių trajektorijomis pratęsia vizionierišką ir charizmatišką architekto Jurgio Rimvydo Palio (1941–2025) asmenybę. Jo kolegų, šviesaus atminimo architekto Audrio Karaliaus ir architektės, urbanistės Emilijos Martinkevič režisuota juosta „Palio miestas“ atveria architektūros ir dokumentinio kino dialogą, kuriame darniai rimuojasi logika ir vaizduotė, individualus mąstymas ir atidus bendruomeniškumas, skirtingos kultūrinės patirtys ir praktikos, gamtovaizdžiai ir urbanistiniai peizažai, pagarba istorijai ir dabarčiai.

„Filmas kviečia leistis į kelionę po Palio miestą – išvysti urbanistinį kraštovaizdį jo akimis, o architektūrinius miesto kontūrus apmąstyti įsiklausant į jo mintis. Taip pat pakeisti žvilgsnio judėjimo kryptį, stebint įprastas, kasdienes vietas, talpinančias ne tik architektūrinius, bet ir žmogiškuosius, istorinius pasakojimus“, – filmą pristato E. Martinkevič.

Remdamiesi J. R. Paliui artima septynių autorinių dimensijų sistema, architekto taikyta formuojant futuristines miesto vizijas ir urbanistines utopijas, filmo kūrėjai dokumentinį pasakojimą konstruoja kaip septynių posmų urbanistinį kino eilėraštį. Perfrazuojant pagrindinio filmo veikėjo žodžius, jis miestą atveria kaip civilizacijos sutelkties ir tankio erdvę.

Režisierius Francesco Rufini filme „Po audros“ nukreipia kamerą į Baltijos jūros regionui svarbią gintaro tradiciją, atskleidžiančią skirtingus teminius sluoksnius – antropologinį žvilgsnį į pajūrio bendruomenę, skirtingų kartų dialogą ir mitinį matmenį įgyjančius laiko tyrinėjimus. Gintaras kaip sustingdyto priešistorinio laiko ir jame vykusių gyvenimų artefaktas tampa pradingusio daiktiškojo pasaulio liudijimu, keliančiu metafizinius klausimus. Pasitelkdamas filmuotą ir archyvinę medžiagą, režisierius kuria paralelę tarp gintaro istorijos ir dokumentinio kino, įvardindamas juos kaip metaforiškas atminties saugyklas.

Šiais metais Vilniaus dokumentinių filmų festivalis vyks lapkričio 26 d. – gruodžio 6 d. Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Alytuje ir Klaipėdoje.