Pristato parodą apie legendinį Kauno „Vilko“ fabriką

Kovo 6 d., penktadienį, 17 val. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje vyks parodos „Keisti kailį. Kauno kailių pramonės palikimas“ atidarymas.

Švelnus, minkštutis, žvilgantis, ypač šiltas, leopardiškai raštuotas, Vilijampolėj gimęs. Jei glostai paplaukiui – murkia sėkmės istorijas apie aukštus tarptautinius įvertinimus, apie Briuselio medalį, glaustosi šnarėdamas Leipcigo, Erfurto, Monrealio, Paryžiaus diplomais.

Jei glostai prieš plauką – šiepia auksinius kompartijos dantis, pražioja plėšrią privatizacijos burną, iš jos nenusakomai dvokia – siera ir formalinu. Atsargiai – jei tik suleisite pirštus į kailio tankmę per giliai, kur slepiasi kelios įtartinos KGB blusos, šis dailiai raštuotas žvėris įsius ir nublokš tiesiai į chromo prisotintą gamybinių atliekų dumblą – kad viskas būtų užmiršta.

Neišsigąskite – tai ne plėšrūnas, tik leopardu apsimetęs avikailis. Tiksliau – trafaretinio dažymo mutonas. 1956 metais šią išskirtinės kokybės produkciją pradėjo gaminti Kauno „Vilko“ fabrikas.

Vakarietiškas Kauno „leopardų“ raštų įžūlumas, regis, prieštaravo komunistų partijos diegiamam tarybinio žmogaus kuklumui ir užtildytam geidulingumui. Nepaisant šio paradokso, įtikinamos plėšrūnų kailių imitacijos plačiai paplito Sovietų Sąjungoje. Kauno „leopardų“ galėjai sutikti visur – ir stingdančiame Murmansko šaltyje, ir šiltose Maskvos partinio elito spintose. Sovietų pramonės pasiekimų parodų sudėtyje jie pasiekdavo ir užkariaudavo ekspertų širdis ne tik socialistinio bloko šalyse, bet ir laisvame pasaulyje.

Lietuvoje iš deficitinių margintų vaikiškų kailinukų gniaužtų išsirito mažiausiai trys žmonių kartos. Jau vien todėl verta pamėginti atspėti Kauno „leopardų“ kilmę ir sekti jų evoliuciją.

Paroda gilinasi į dramatišką istorinio Kauno „Vilko“ palikimą. Ekspozicijoje – buvusių darbuotojų liudijimai, išsaugoti archyvai, produkcijos pavyzdžiai. Įdomų galvosūkį siūlo ir iš kailių kombinato atklydęs menas – mįslinga, žinomų Kauno tapytojų sukurta, keturiasdešimt metų laiku ir erdve keliavusi veteranų ir darbo pirmūnų portretų galerija.

„Keisti kailį“ kviečia dar kartą apčiuopti mus formavusius istorijos lūžius – šį kartą aptikti juos giliai po minkštų kailių apklotais ir atpažinti margose plėšrūnų imitacijose. Gal pavyks Kauno „leopardų“ raštuose rasi tą skaudžiai trūkstamą savojo identiteto taškelį?

Parodą pristato šiemet dešimtmetį švenčianti bendruomenių platforma „Mažosios istorijos“. Jos rengiamas parodų ciklas „Didžioji pramonė“ tyrinėja industrijos palikimą ir su juo siejamą nepatogią atmintį – sovietinio režimo ir planinės ekonomikos groteską, privatizacijos grimasas. Sukaupti industrinės bendruomenės liudijimai ir archyvai verti ne paraštės, o tvirtai apibrėžtos vietos Lietuvos atminties ir kultūros žemėlapyje.

Parodos rengėjai: kuratorė Auksė Petrulienė, koordinatorė Vaiva Mikelionytė, grafikos dizainerė Julija Tolvaišytė-Leonavičienė, erdvės rengėja Auksė Petrulienė ir Julija Tolvaišytė-Leonavičienė. Parodos technikai: Mindaugas Bagdonavičius, Irmantas Kuskys, Izoldas Smagarauskas. Vertėjas į anglų k. – Martynas Galkus.

Paroda veiks: 2026 03 06 – 09 13.