I. Ruginienei patinka užsienio politika: noro daug, bet su kompetencija striuka

Premjerė Inga Ruginienė ne kartą yra minėjusi, kad užsienio politika jai yra artima ir įdomi, o žmonės galbūt atprato matyti diplomatijoje aktyvesnį Vyriausybės vadovą. Vis dėlto, kai kurie apžvalgininkai gana skeptiškai vertina jos norą labiau reikštis šioje srityje – esą tam stinga kompetencijos.

I. Ruginienės susidomėjimas užsienio politika bei noras būti aktyvesnei suprantamas ir giriamas ne visų. Kai kurie politikai, net partijos bičiuliai – tiesa, kalbėdami ne spaudai, kilnoja antakius dėl tam tikrų jos užmojų ir mano, kad tarptautinės politikos patirties neturinčiai premjerei geriau rūpintis vidaus reikalais.

Tačiau, panašu, I. Ruginienė su tuo nesutinka. Ji turėjo ką atsakyti ir buvusiai premjerei konservatorei Ingridai Šimonytei, teigusiai, kad socialdemokratės ambicijos užsienio politikoje yra tam tikro nesaugumo išraiška.

„Man labai keista, kad buvusiai premjerei kažkaip atrodo, kad premjeras turi būti kaip tas aklas šuo, susikoncentravęs tik į labai siaurą sritį. Matyt, ji kalba iš savo patirties. Bet aš neketinu kartoti tos patirties ir ketinu veikti pagal savo principus“, – interviu portalui Lrytas teigė I. Ruginienė.

Pastaruoju metu I. Ruginienė nemažai reiškiasi užsienio politikos klausimais. Ji įgarsino norą, kad Vilniuje veikiančios Taivaniečių atstovybės pavadinimas galėtų būti pakeistas, o santykiai su Kinija normalizuoti.

Ne be Vyriausybės nusiteikimo Lietuvą paliko ir Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja.

Jau kuris laikas kalbama apie įtampas tarp I. Ruginienės ir užsienio reikalų ministro Kęstučio Budrio. Dalis socialdemokratų lyderių neoficialiai sako, kad jis pernelyg įsijautęs į pirmtakų konservatorių diplomatijos liniją, be to, nėra partinis žmogus. Premjerei be kita ko nepatiko jo pozicija dėl kritinių mineralų susitarimo. Nors ministras svarstė, kad Europos Sąjungai delsiant Lietuva galėtų savarankiškai pasirašyti dvišalį susitarimą su JAV, ministrė pirmininkė atsakė: „Ne“.

Kai kurių politikų vertinimu, geležines kurpaites ji K. Budriui uždėjo nurodydama „išsiaiškinti“ su Taivanu ir pagerinti santykius su Kinija. Kalbama, kad I. Ruginienė nepatenkinta ir tuo, kaip ministras atrodė kontrabandinių balionų krizės akivaizdoje, todėl esą kai ką perėmė į savo rankas. Be to, premjerė reiškė ir nepasitenkinimą tuo, kaip diplomatai tvarkėsi su pagalba piliečiams sugrįžti iš Artimųjų Rytų.

Esą prezidentui Gitanui Nausėdai ji buvo net užsiminusi, kad galbūt į užsienio ministrus tiktų ir kitas jo patarėjas, K. Budrio įpėdinis Prezidentūros Nacionalinio saugumo grupėje, Deividas Matulionis. Tačiau Simono Daukanto aikštės rūmams pokyčių dėl užsienio reikalų ministro nenorint, I. Ruginienė esą supranta, kad jos rankos surištos.

Vienas politikas neoficialiai pasakojo, kad I. Ruginienė turi savo supratimą apie diplomatiją. Esą susitikdama su užsienio lyderiais ji nebūtinai griežtai paiso protokolo ir turi savo nuomonę, kaip viskas turi vykti. „Pas ją viskas daugiau apie formą – kad gražiai atrodytų ir pati asmeninį įspūdį paliktų, o ne apie realų turinį“, – tokią nuomonę susidarė jis.

Vis tik, ne visur premjerei einasi kaip sviestu patepta. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija nagrinės kelių jos užsienio vizitų aplinkybes. Parlamentarė Agnė Širinskienė kreipėsi, kad būtų išsiaiškinta, ar į Milaną bei Romą kartu su šeimos nariais vykusi I. Ruginienė nesupainiojo viešų ir privačių interesų.

Interviu naujienų portalui Lrytas I. Ruginienė pareiškė, kad matytų save dalyvaujant Europos Vadovų Taryboje (EVT). Kartu ji kalbėjo, kad mato poreikį grįžti prie lankstesnės tvarkos, kuri leistų prezidentui ir Vyriausybei šią atsakomybę pasidalyti pagal kompetencijas. Tokį pat pageidavimą praėjusią kadenciją reiškė ir konservatoriai. Tačiau liko nieko nepešę, tik gerokai sugadinę santykius su G. Nausėda.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Politologijos katedros vedėjas docentas Andžejus Pukšto sakė, kad I. Ruginienės noras būti aktyvesnei diplomatijos srityje ir deklaruojamas, ir rodomas darbais – yra daugiau vizitų svetur, pasisakymų apie užsienio politiką.

„Ir tai, ko gero, yra suprantamas dalykas, nes pagal Konstituciją, už užsienio politiką ir saugumą yra atsakingas ne tik prezidentas, bet ir šalies Vyriausybės vadovas. Vis tiek užsienio reikalų ministras yra premjero pavaldume. „Prezidentiniai“ ministrai – tai yra žodinis susitarimas, Konstitucija nenumato prezidentinių ministrų. Vis tiek ta atsakomybė turi būti dalinama tarp premjerės ir prezidento. Drįstu manyti, kad Konstitucinis Teismas ir teisininkai išaiškintų, kad, ko gero, EVT Lietuvai turėtų atstovauti premjeras – čia yra tas senas klausimas“, – komentavo jis.

Kartu politologas pažymėjo, kad I. Ruginienės kompetencijos užsienio politikos srityje yra silpnos. Esą jeigu diplomatijos vairas iš dalies pereitų į jos rankas, kiltų pavojus.

„Trečia mano tezė yra ta, kad Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) niekada neturėjo stiprių – o išvis, ar turėjo – kandidatų prieš paskutiniuosius rinkimus į užsienio reikalų ministrus. Taip išėjo, kad socialdemokratai tiesiog atidavė tą postą prezidentui ir jis pasiūlė K. Budrį. Jokia paslaptis, kad tai yra prezidentinis ministras. Dabar, aš manyčiau, socialdemokratams ir I. Ruginienei yra apetitas tą užsienio politiką grąžinti kaip ir priklauso jiems. Bet ar yra tam kompetencijų? Ar yra įdirbio šioje srityje? Faktai labai byloja I. Ruginienės ir socialdemokratų nenaudai“, – mano jis.

Pasak A. Pukšto, tai, kad I. Ruginienė neturi gebėjimų užsienio politikoje, signalizuoja keli dalykai. Viena – jos asmeninės kompetencijos. Iki tapdama premjere ji niekada neturėjo reikalų su užsienio ir saugumo politika.

„Ji yra nepatyrusi politikė visumoje. Bet ypač – užsienio reikaluose ir saugume. Čia tos patirties jai trūksta ir nematau, kad ji turėtų labai stiprių patarėjų aplink save. Kartais būna, kad politikas apsistato labai stipriais patarėjais ir tada jis jaučiasi tvirčiau. Aš nematau, kad pas ją būtų komanda, kuri jai tą užsienio politikos fundamentą sudarytų“, – aiškino VDU docentas.

Kitas dalykas, kaip pažymėjo, LSDP stokoja vizijos užsienio ir saugumo politikoje. Viena vertus, jie deklaruoja tęstinumą. Kita vertus, kad reikia perkrovimo santykiuose su Kinija ir Baltarusija. Tačiau kokia konkreti socdemų vizija, esą sunku pasakyti.

„Iki šiol, reikia pripažinti, nebuvo padaryta didelių klaidų. Ir net vidutinių klaidų nebuvo padaryta. Bet klaidų nedarymo politikoje neužtenka. Tu vis tiek turi turėti kažkokį planą, viziją, šiek tiek ateities scenarijų, ką darysi po kelių mėnesių, jeigu keisis aplinkybės. Man atrodo, tos vizijos dar labai labai trūksta“, – pabrėžė A. Pukšto.

Savo ruožtu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Ramūnas Vilpišauskas akcentavo, kad premjerės noras labiau įsitraukti į užsienio politiką turėtų būti pagrįstas gebėjimais ir atitikti Konstituciją, kitus įstatymus.

Anot jo, atitikties įstatymams prasme turbūt bandymai rodyti iniciatyvą neperžengia nustatytų rėmų. Čia, kaip pažymėjo, be kita ko svarbu ir tai, kas viešai nėra matoma – pozicijų derinimas su pagrindiniais veikėjais užsienio politikos srityje: prezidentu, užsienio reikalų ministru.

„Reikia tikėtis, kad tai vyksta. Bet tai vertinti gana sunku, nes kartais atrodo, kad ir nepakankamai derinami vieši pasisakymai ar bent jau tai, ką aš pastebiu. Bet manau, kad labiausiai premjerei trūksta gebėjimų – kaip ir vidaus politikos, taip ir užsienio politikos srityje. Deja, per tą laiką, kiek ji vadovauja Vyriausybei, aš nepastebėjau mokymosi požymių, mokymosi iš savo klaidų. Dažnai atrodo, kad premjerė nesugeba pripažinti, jog yra pasakiusi neapgalvotų dalykų, kurie įgyja savo gyvenimą, ir jai po to vis iš naujo tenka aiškinti, ką norėjo pasakyti ir ką tai reiškia politikos prasme“, – sakė jis.

R. Vilpišausko teigimu, čia galima prisiminti I. Ruginienės komentarą, kad Taivaniečių atstovybės Vilniuje atidarymas buvo klaida. Jo manymu, būtų galima suprasti, jei taip kalbėtų analitikai. Bet kai toks pareiškimas nuskamba iš Vyriausybės vadovės lūpų, suteikiama daug erdvės tolesniems klausimams ir Lietuvos reputacijai nepalankioms interpretacijoms apie nepastovią valstybės užsienio politiką.

„Čia tik vienas iš tų pavyzdžių, kur, mano nuomone, buvo praleista proga patylėti. Bet apskritai aš sakyčiau, kad, deja, nematyti požymių, jog vadovaudama Vyriausybei I. Ruginienė bręstų kaip politikė. Pernelyg dažnai yra kartojamos tos pačios frazės, kurios sukelia įvairių interpretacijų. Kartais atrodo, kad tiesiog neapgalvotai pasisakoma“, – komentavo VU TSPMI profesorius.

Sklindant kalboms, esą premjerė mielai pakeistų užsienio reikalų ministrą, R. Vilpišauskas sako, kad, jeigu tokia iniciatyva būtų, neabejotinai sukeltų konfliktą su Prezidentūra. Nes būtent G. Nausėda yra pagrindinė K. Budrio atrama.

Tai, kad užsienio reikalų ministras nepriklauso nė vienai valdančiajai partijai, yra politiškai jį silpninantis veiksnys. Pavyzdžiui, jį kritikuojantis „Nemuno aušros“ lyderis Remigijus Žemaitaitis naudojasi tuo, kad aštrius žodžius gali nukreipti ne tik į K. Budrį, bet ir G. Nausėdą, o ne į socdemus.

„Tai jeigu ir premjerė prisijungtų prie tokio veikimo, žinoma, kad tai galėtų tapti gan reikšminga politinio konflikto su prezidentu priežastimi“, – sakė R. Vilpišauskas.

Be to, kaip pastebėjo VU TSPMI profesorius, įvertinus gebėjimų trūkumą ir neapgalvotus pasisakymus, keliančius klausimų dėl kompetencijos, I. Ruginienės aktyvumas užsienio politikoje anksčiau ar vėliau gali sukurti problemų ir LSDP.

„Ji ir tuo rizikuoja, mano nuomone. Ir jos partija taip pat rizikuoja šiuo požiūriu“, – nurodė jis.

I. Ruginienei prabilus, kad su prezidentu galėtų dalintis atstovavimą Lietuvai EVT, R. Vilpišauskas priminė, kad ligšioliniai bandymai keisti nusistovėjusią praktiką baigdavosi tik viešais ginčais. Ar dabar galėtų būti kitaip, dargi prisiminus, kad apie tai seniai kalba ir LSDP garbės pirmininkas europarlamentaras Vytenis Povilas Andriukaitis, apžvalgininkas abejojo.

„Aš abejoju, ar tai įtikintų prezidentą G. Nausėdą keisti savo poziciją, kurią jis jau buvo išsakęs ir anksčiau vykusiose diskusijose, kai jos vyko tarp konservatorių-liberalų valdančiosios koalicijos. (…) Tada mes jau turėjome tokią gan ilgai vykusią diskusiją, kuri baigėsi tuo, jog visi turbūt liko prie savo nuomonių, o po 2009 metų nusistovėjusi praktika, kad vyksta prezidentas, tęsiama toliau. Tai aš nematau priežasčių, kodėl dabar šita diskusija galėtų duoti kitokius rezultatus“, – sakė VU TSPMI profesorius.