Advokatas S. Dambrauskas apie keistą nuosprendį Vičiūnų tujų byloje: „Šveiko metodas“ teisėje

Reaguodamas į Kauno apygardos teismo sprendimą, kuriuo panaikinta bauda savivaldybei pavaldžios įmonės UAB „Kauno švara“ direktoriui, ieškovą atstovaujantis advokatas, nevyriausybinės organizacijos „Viešojo intereso gynimo fondas“ vadovas Saulius Dambrauskas savo „Facebook“ paskyroje pasidalino kalambūru, kuriame kritikos nevengė ypač formaliam teisėjų požiūriui.

„Kas vyksta Kaune“ anksčiau rašė, jog praėjusių metų rugsėjo 15 d. savivaldybei pavaldi UAB „Kauno švara“ išpjovė valstybinėje žemėje esančias tujas, nors teismas joms buvo pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones. Tujos išpjautos tą patį rytą, kai Kauno apylinkės teisme civilinės bylos procese turėjo įvykti parengiamasis posėdis.

Kauno apylinkės teismas dėl išpjautų tujų bendrovės direktoriui paskyrė 500 eurų baudą, tačiau „Kauno švara“ atskirąjį apeliacinį skundą išnagrinėjęs Kauno apygardos teismas paskirtą baudą panaikino, motyvuodamas tuo, jog laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytinos savivaldybės, o ne „Kauno švara“ atžvilgiu.

Teismas neginčijo, jog laikinosios apsaugos priemonės buvo pažeistos, tačiau, teismo vertinimu, savivaldybė ir „Kauno švara“ yra atskiri juridiniai vienetai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) taip pat nepriėmė nagrinėti ieškovės I. J. kasacinio skundo.

Ketvirtadienį su portalu „Kas vyksta Kaune“ S. Dambrauskas pasidalijo kūrybišku kalambūru. Jis taip pat teigė, jog po Kauno apygardos teismo ir LAT sprendimo, jo klientai nebeplanuoja daugiau bylinėtis su „Kauno švara“, nes nemato tame prasmės. Pateikiame tekstą:

Taip pat savo mintis apie civilinės bylos baigtį advokatas išdėstė feisbuke. Pateikiame pilną tekstą:

Šį raštą teikiu kaip advokatas, atstovavęs ieškovams <…> civilinėje byloje Nr. <…> pagal jų ieškinį Kauno miesto savivaldybės administracijai ir UAB „Kauno švara“ – byloje, kurią išnagrinėjus atsiskleidė reikšmingi ir, tikėtina, platesnės profesinės refleksijos verti proceso ekonomiškumo, lankstaus teisėtumo bei veiksmingos teisminės gynybos sampratos aiškinimo ypatumai.

Rašau šią padėką manydamas, kad platesnis tokios teismo praktikos išeksponavimas bei aptarimas galėtų prisidėti prie efektyvesnio perteklinio teismų darbo krūvio suvaldymo mažinant visuomenės pasitikėjimą teismais. Arba – šioje byloje atsiskleidę modernūs proceso ekonomiškumo ir lankstaus teisėtumo aiškinimo metodai galėtų tapti vertingu pagrindu tolimesnei teismų praktikos refleksijai bei gilesnėms teisėtumo paieškoms žmogaus teisių suvokimo srityje.

Būdamas ieškovų advokatu nuoširdžiai pareiškiu, kad sutinku su 2026-04-23 Kauno apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. …, kaip su itin nuosekliu ir konceptualiu teisės aiškinimo pavyzdžiu, bei informuoju Teismą, kad ieškovai šio sprendimo apskųsti nebeketina – ne dėl to, kad, kaip aš, būtų įtikinti sprendimo teisingumu, bet todėl, kad išnagrinėjus bylą juos galutinai užvaldė pernelyg romantizuoto tikėjimo veiksmingu teisminiu teisingumu praradimas. Tačiau būtent šis ieškovų nusivylimas leidžia dar aiškiau įvertinti platesnę nagrinėjamo sprendimo metodologinę ir teisėkūrinę reikšmę.

Ypač vertintina, kad Teismas aiškiai išsprendė ilgą laiką egzistavusį teorinį teisės klausimą – ar savivaldybė gali pati, be vykdomojo dokumento, be antstolio ir net nesulaukusi pačios valstybės institucijos nustatyto termino pabaigos, savarankiškai nuspręsti, kad pilietis jau pernelyg ilgai naudojasi teise į teisminę gynybą. Teismas į šį klausimą atsakė itin aiškiai – gali. Šiuo aspektu ne mažiau svarbu ir tai, kad Teismas išplėtojo teisės viršenybės principą iki jo natūralios praktinės pabaigos: jeigu institucija yra įsitikinusi savo teisumu, papildomos procedūros jai tik bereikalingai trukdo. Todėl vykdomasis dokumentas tokiu atveju būtų tik perteklinis formalumas, nes Savivaldybė ir be papildomų teisminių procedūrų geriau žino, kada ji yra teisi.

Ne mažiau reikšminga ir tai, kad Teismas subtiliai išsprendė teisenų atribojimo problemą. Nors byloje buvo vertinami savivaldybės veiksmai organizuojant priverstinį tvorų pašalinimą, tačiau paaiškėjo, kad ieškovai administraciniam teismui neapskundė vidinio savivaldybės pavedimo UAB „Kauno švara“. Tai ypač reikšminga administracinės teisės raidai, nes leidžia suprasti, kad net ir ūkinio pobūdžio pavedimai, kurių administraciniai teismai nelaikytų savarankiškai skundžiamais administraciniais aktais, vis tiek gali turėti išskirtinę prejudicinę reikšmę civiliniame procese, jeigu asmuo jų laiku neapskundžia.

Tokiu būdu Teismas pagaliau pašalino dirbtinį skirtumą tarp administracinio akto, kurį galima apskųsti, ir ūkinio pavedimo, kurio apskųsti praktiškai neįmanoma, tačiau kurio neapskundimo pasekmes, pasirodo, puikiai galima panaudoti siekiant bendro sprendimo nuoseklumo. Toks itin modernus požiūris leidžia išvengti situacijos, kai šalis iš teismo reikalauja įvertinti tokius reikšmingus neteisėtų veiksmų aspektus, kaip:

Akivaizdu, jog Teismas negali būti verčiamas spręsti tokių sudėtingų teisės klausimų, kurie nėra patogūs galutinio teismo sprendimo nuoseklumui, todėl pagrįstai gali būti pasirinktas daug stabilesnis kelias – šių klausimų iš esmės nespręsti.

Kartu itin vertintina ir tai, kad Teismas neatsisakė nagrinėti pačios civilinės bylos ar jos dalies dėl galimos rūšinės jurisdikcijos stokos, tačiau išlaikė itin subtilią procesinę pusiausvyrą – administracinio teisėtumo klausimų Teismas formaliai tarsi nesprendė, tačiau jų pasekmėmis pilnai rėmėsi atmesdamas ieškinį. Tai neabejotinai vienas rafinuočiausių procesinės praktikos pasiekimų.

Ypač pažangiai Teismas išplėtojo ir privalomojo nurodymo termino sampratą. Iki šiol galima buvo klaidingai manyti, kad institucijos nustatytas terminas galioja iki jo pabaigos. Tačiau šioje byloje įtikinamai parodyta, kad toks terminas iš tikrųjų gali tapti daugiau rekomendacinio pobūdžio bei moralinė paskata piliečiui susimąstyti apie savo elgesį, tačiau jokiu būdu nesuvaržo institucijos teisės veikti anksčiau, jeigu ji jaučia administracinį būtinumą, sąlygas ir įkvėpimą.

Taip pat itin vertintinas Teismo nuoseklumas sprendžiant klausimą dėl statybinės tvoros. Nors ji buvo laikinas, nuomos pagrindu valdomas objektas, akivaizdžiai skirtas apsaugoti ginčo objektą vykstančio teisminio proceso metu, tačiau Teismas pagrįstai pasirinko neapsunkinti bylos pertekliniu objekto ar situacijos individualizavimu, kuris trukdo efektyviam teisingumui. Ypač sveikintina, kad Teismas neprisirišo prie perteklinio priežastinio ryšio formalizavimo. Nors ieškovų išsinuomotą statybinę tvorą atsakovai ne tik pašalino, bet ją ir pasisavino, ir dėl to nuomos mokestis toliau buvo skaičiuojamas ieškovams, kol šie nesusimokėjo išpirkos, tačiau akivaizdu, kad dėl šių pasekmių labiausiai kalti patys ieškovai, nes jie nepakankamai numatė ir įvertino būsimą savivaldybės veikimo kryptį. Tuo tarpu išpirkos už pasisavintą svetimą daiktą taikymas, pasirodė, yra veiksminga priemonė prieš pažeidėjus ir ateityje galėtų būti teisėtai taikoma pažeidimams užkardyti.

Ypač vertintinas ir subtilus Teismo paaiškinimas, kad neturtinė žala dėl viešo valdžios galios demonstravimo prieš asmenį bei jo viešo pažeminimo, teisminio ginčo kontekste savaime neatsiranda. Tokia išvada neabejotinai svarbi siekiant apsaugoti valstybės institucijas nuo pavojingos praktikos, pagal kurią žmonės galėtų pradėti manyti, kad valdžios institucijų veiksmai gali turėti emocinių pasekmių ir kad pačios valstybės institucijos taip pat privalo laikytis procedūrų. Akivaizdu, jog tokia pernelyg universali teisėtumo principo samprata galėtų neigiamai paveikti visuomenės pasitikėjimą valdžia ir teismais, nes piliečiai galėtų pradėti manyti, kad teisėtumo principas visais atvejais vienodai taikomas ir pačioms valstybės institucijoms, o teismas, net ir turėdamas konstitucinę priedermę vykdyti teisingumą, negali šio principo taikyme padaryti išimties atsižvelgdamas į platesnius viešojo administravimo poreikius.

Taip pat vertintinas ir modernus Teismo požiūris į bylinėjimosi išlaidų paskirstymo institutą. Nors teismų praktika iki šiol gana formaliai laikosi nuostatos, kad ieškinio reikalavimo patenkinimas po ieškinio pareiškimo paprastai reiškia, jog ieškinys buvo pagrįstas jo pareiškimo momentu, tačiau nagrinėjamoje byloje Teismas drąsiai parodė, kad daug svarbesnė yra aplinkybė, jog byla šioje dalyje galiausiai buvo nutraukta. Tokiu būdu Teismas iš esmės išsprendė ir Lietuvos civiliniame procese kartais dar pasitaikantį nesusipratimą dėl procesinio priežastingumo. Jeigu iki šiol buvo klaidingai manoma, kad kai asmuo kreipiasi į teismą siekdamas apginti savo teises, o kita šalis po ieškinio pareiškimo pakeičia elgesį ar įvykdo reikalavimą, tai turi tam tikrą procesinę reikšmę, tai šioje byloje subtiliai parodyta, kad proceso eiga ir rezultatų priežastys neturėtų būti vertinamos pernelyg mechaniškai – daug svarbiau, kad galutinis procesinis vaizdas išliktų estetiškai vientisas.

Ypač vertintina ir tai, kad Teismas itin pažangiai išsprendė įrodinėjimo pareigos klausimą dėl segmentinės tvoros. Nors byloje tapo aišku, kad atsakovai „Kauno švara“ jos taip ir negrąžino ieškovams, tačiau Teismas pagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą ieškovams, remdamasis nuostata, jog būtent jie galėjo įrodyti tai, ko neturėjo, ir neįrodė, kad segmentinė tvora būtų buvusi sunaikinta. Tokia įrodinėjimo taisyklių interpretacija itin reikšminga civilinio proceso ekonomijai – juk jeigu atsakovas negrąžina daikto, logiška, kad būtent ieškovas turi įrodyti negrąžinimo faktą, ypač kai tai tampa naudinga sprendimo nuoseklumo loginei konstrukcijai.

Atskirai pažymėtina, kad Teismas itin nuosekliai apsaugojo priežastinio ryšio instituto stabilumą. Nors ieškovai byloje pateikė duomenis, kad statybinė tvora, kol nebuvo pašalinta, realiai atliko savo paskirtį, t. y. apsaugojo tujų gyvatvorę nuo netikėto pašalinimo tuo metu, kai kitoje byloje teismas jai buvo pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, tačiau Teismas pagrįstai nusprendė nepasiduoti šiam pavojingam faktiniam kontekstui. Aplinkybė, kad pašalinus neteisėtai pastatytą statybinę tvorą netrukus nuosekliai buvo pašalintos ir ja saugotos tujos, akivaizdžiai negali turėti jokios teisinės reikšmės, palyginus su daug svarbesniu principu – kad laikinosios apsaugos priemonės negali trukdyti institucijoms efektyviai siekti savo tikslų. O to jos, suprantama, negalėjo daryti tol, kol ieškovai teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones faktiškai saugojo neteisėtai pastatyta statybine tvora.

Šiuo aspektu ypač reikšminga ir tai, kad Teismas subtiliai sujungė administracinio nusižengimo konstatavimo faktą dėl statybinės tvoros pastatymo su civiliniu bylos reikalavimų bei aplinkybių vertinimu. Tokiu būdu Teismas pagaliau išlaisvino teisę nuo dirbtinio prieštaravimo tarp formalaus leidimo neturėjimo ir naivaus mėginimo realiai apsaugoti teismo ginamą objektą bei jo saugomas teisines vertybes. Ši galimai pažangesnė doktrina leidžia manyti, kad ateityje laikinosios apsaugos priemonės galės būti laikomos galiojančiomis tik tiek, kiek jos nesudaro praktinių nepatogumų institucijų siekiamiems tikslams įgyvendinti.

Be to, Teismas itin įtikinamai parodė, kad jeigu institucija pakankamai ryžtingai pažeidžia laikinąsias apsaugos priemones, tai vėliau šio pažeidimo pasekmės gali būti panaudotos kaip papildomas argumentas prieš nukentėjusį asmenį. Tokia procesinė logika nors gali ir nepatikti gyventojams, tačiau neabejotinai stiprina viešojo administravimo efektyvumą. Tokia procesinė logika ypač vertinga teisės sistemos stabilumui, nes leidžia institucijoms veikti operatyviai, nelaukiant galimai klaidinančių teismo draudimų.

Ypač vertintina, kad šioje byloje buvo įtikinamai demaskuotas pernelyg romantizuotas požiūris į teisę turėti veiksmingą teisminę apsaugą. Akivaizdu, kad vien tai, jog teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, dar savaime nereiškia, kad jos turi realiai apsaugoti asmens teises. Konkreti bylos situacija subtiliai atskleidė, kad pernelyg tiesioginis tokių priemonių supratimas galėtų nepateisinamai apsunkinti viešojo administravimo subjektų veiklą bei efektyvų jų tikslų įgyvendinimą.

Dėl išdėstytų motyvų, kaip ieškovų advokatas, dar kartą atsakingai patvirtinu, kad šis nuoseklus bei konceptualus sprendimas nebus skundžiamas, nes jis, kaip galimai precedentinę reikšmę galintis įgyti teisės aiškinimo pavyzdys, akivaizdžiai prisideda prie inovatyvios, daug lankstesnės ir individualiai Kauno miestui pritaikytos teisėtumo sampratos formavimo, kurioje įvairios privalomos procedūros, institucijų kompetencijos ribos bei teismo taikomos apsaugos priemonės nebevaržo efektyvaus savivaldybės veikimo. Taip pat pažymėtina, kad byloje pritaikytas modernus bylinėjimosi išlaidų paskirstymo modelis leido ieškovams objektyviau įsivertinti veiksmingos teisminės gynybos perspektyvas bei racionaliai atsisakyti tolimesnio teisminio proceso.

Todėl belieka tikėtis, kad šioje byloje atsiskleidę modernūs proceso ekonomiškumo ir lankstaus teisėtumo aiškinimo metodai sulauks deramo profesinio dėmesio, institucinės refleksijos ir, priklausomai nuo pasirinktos krypties, arba platesnio praktinio išeksponavimo, arba gilesnių teisėtumo paieškų žmogaus teisių suvokimo srityje.