Žemaitijoje kūrenama Amžinoji ugnis, pasikeisdami ją prižiūri ir kauniečiai

Ugnį Pašatrijoje prižiūri žemaičių baltų tikėjimo bendruomenė „Šatrijos Romuva“, tačiau kūrenti ją gali atvykti bet kuris geranoriškas gyventojas.

Žemaičių baltų tikėjimo bendruomenės „Šatrijos Romuva“ žynys Darius Ramančionis pasakojo, kad anksčiau Lietuvoje gyvenusioms baltų gentims ugnies kūrenimas buvo pagrindinis bendruomenę telkiantis veiksmas. Prie ugnies vykdavo apeigos, susiėjimai.

„Istoriniuose šaltiniuose minima, kad Amžinoji ugnis ant Šatrijos kalno kūrenosi jau seniai, kol 1417 m. ją užgesino Vytautas su Jogaila, keliaudami krikštyti žemaičius. Nuo to laiko ji buvo užkuriama tik per progas, kol 1994 m. liepos 17 d. ant Šatrijos kalno tautodailininkas, patriotas, žemaičių baltų tikėjimo bendruomenės „Šatrijos Romuva“ įkūrėjas Adolfas Gedvilas vėl užkūrė Amžinąją ugnį ir pargabeno ją į žemaičių karaliaus Ringaudo dvarą Ryškėnuose. Ten ji nuolat kūrenama“, – pasakojo D. Ramančionis.

Žemaičių baltų tikėjimo bendruomenės „Šatrijos Romuva“ seniūnė Magdutė Gedvilienė atskleidė, kad jos vyras A. Gedvilas turėjo svajonę, jog Amžinoji ugnis ant Šatrijos kalno būtų kūrenama nuolat. Šį norą pavyko išpildyti po jo mirties – 2017 m. rugsėjį ugnis ten buvo įkurta, vėliau buvo perkelta į Pašatriją, ant Raudonkalnio, kur dega nuolat. Nuo to laiko kasmet liepos trečią šeštadienį ant Šatrijos kalno vyksta Amžinosios ugnies atkūrimo šventė, į kurią susirenka keli šimtai žmonių, besidominčių prigimtine pasaulėžiūra.

„Mūsų prigimtinis tikėjimas buvo gražus, baltai gyveno gamtoje, ten dirbo. Palei Šatriją, kas 200 metrų stovėjo nedidelės trobelės iš medžio, pastatytos ant akmenų. Mūsų protėviai gyveno neprabangiai. Jiems buvo labai svarbi ugnis – ji sudegindavo tai, kad bloga. Be šviesos, ugnies negi išgyventume?“, – retoriškai klausė M. Gedvilienė.

Ugnį jau aštuonerius metus savanoriai dega pasikeisdami: dieną naktį, žiemą, vasarą. Savanoriai įprastai keičiasi kas parą. Jie apsistoja šalia pastatytame ugnume – priedangoje nuo lietaus ir vėjo. Ugnis kūrenama lapuočių malkomis, dažnas savanoris jų atsiveža pats. Ugnies sergėtojai įsipareigoja budėjimo metu ugnį kūrenti visapusiškoje švaroje ir darnoje su aplinka.

„Atvažiuoja savo transportu, su savo malkomis, maistu. Atlyginimo niekas nemoka. Iš geradarių siūlomų pinigų neimame, prašome, kad vietoj to atvežtų malkų. Yra žmonių, kuriems prie ugnies pabuvus prašviesėja mintys, išsisprendžia gyvenimiškos problemos ir jie pajunta norą atsilyginti – yra ir mašiną malkų atvežę“, – mena D. Ramančionis.

Savanorių ugnies kūrentojų yra apie 300, tačiau prie Amžinosios ugnies pabūti kasmet atvyksta ne vienas tūkstantis žmonių.

Kaunietis Algimantas Urbonavičius ugnį ant Raudonkalnio intensyviai kūrena nuo 2020 metų. Šįmet prie ugnies budėjo jau daugiau kaip 15 kartų. Yra savanorių, kurie kūrenti ugnį vyksta itin dažnai, tarkim, kas savaitę.

„Kodėl? Iš meilės tėvynei, tautai, o kas mus, lietuvius, saugo, kas gelbėja? Belieka Dievo prašyti. Kol yra tauta, tol turi savo šventybes, žmonių dėmesį koncentruojantį, formuojantį tašką, šiuo atveju – ugnį“, – kalbėjo A. Urbonavičius.

Prie Šatrijos ugnies atvažiuoja budėti ir latviai, Baltarusijos lietuviai, o pernai minint ugnies kūrenimo 30-metį, į šventę atvyko dalyviai net iš Bostono, Čikagos lietuvių bendruomenių. Beje, ugnį kūrena ne tik baltų tikėjimo puoselėtojai, bet ir kitų religijų bei įsitikinimų žmonės.

„Renkasi labai padorūs, labai geranoriški, tėvynę mylintys, gero kitiems linkintys žmonės“, – teigė jis.

Anot žemaičių baltų tikėjimo bendruomenės „Šatrijos Romuva“ žynio Dariaus Ramančionio, puoselėjama Amžinoji ugnis, tikima, yra gyvoji dvasia, tarpininkė tarp šio ir ano pasaulių.

„Per ugnį bendraujame su dievais, protėviais, į ją žvelgdami meldžiamės, žiūrint į ugnį ateina šviesių minčių, jos išsigrynina, žmonės pajunta dvasios atgaivą. Filosofas I. Kantas sakė: „Niekada nepabosta žiūrėti į žvaigždėtą dangų ir degančią ugnį.“ – Ugnis yra ir kiekviename žmoguje, ji gyvena mūsų širdyje“, – aiškino D. Ramančionis.

Ant Šatrijos kalno žemaičių baltų tikėjimo bendruomenės „Šatrijos Romuva“ atstovai švenčia Žolinę, Rasas, Vėlines, Kalėdų blukvilkį, pavasario ir rudens lygiadienius. Renginiai yra vieši ir atviri visiems. Jų metu siekiama parodyti ir pagerbti senųjų amžių istoriją, meną, kultūrą ir religiją.

„Šatrijos Romuvos“ bendruomenėje oficialiai yra apie 30 narių, bet į šventes atvažiuoja apie porą šimtų dalyvių, palaikančiųjų baltų tradicijas.

Bendruomenės seniūnė M. Gedvilienė atkreipė dėmesį, kad pastaruoju metu auga susidomėjimas baltų kultūra, itin populiarios jungtuvės ant piliakalnių, taip pat mažylių vardynos.

„Prie Amžinosios ugnies duoti įžadus vienas kitam atvyksta poros, ten susižada. Beje, seniau jaunieji įžadus duodavo gamtoje, jiems nereikėdavo liudininkų“, – sakė M. Gedvilienė.

Norintieji prisijungti prie ugnies kūrenimo turėtų kreiptis čia bei čia arba susisiekti su pagrindiniu „Šatrijos ugnies“ ugnininku Vaidotu Digaičiu tel. nr.: 068631079.