Tarp tiesos ir pasirinkimo: žurnalistikos galia formuoti realybę

Ar žurnalistika tik atspindi realybę, ar ją kuria? Šis klausimas, pasak mokslininkų, šiandien tampa vis aktualesnis, ypač sparčiai kintančioje informacinėje aplinkoje, kur kiekvienas tekstas, vaizdas ar antraštė gali turėti didesnę įtaką nei bet kada anksčiau. Nors, pasak pašnekovų, dažnai vis dar laikomasi nuostatos, kad žurnalistas yra neutralus stebėtojas, realybė yra kur kas sudėtingesnė.

Vilniaus universiteto Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro, Komunikacijos fakulteto docentas dr. Andrius Gudauskas pabrėžia, kad žurnalistika neišvengiamai formuoja auditorijos nuomonę. Pasak jo, šis procesas prasideda jau tada, kai žurnalistas ima rinkti informaciją.

Docentas konstatuoja, kad šiandien, kai informacijos kiekis yra milžiniškas, vienas svarbiausių žurnalisto sprendimų – pasirinkimas: „Apie ką rašyti? Ką nutylėti? Kokį kampą pasirinkti?“. Ir tai anot jo, neišvengiamai sukuria tam tikrą realybės vaizdą, kuris formuoja auditorijos suvokimą. Net ir objektyviausias tekstas, pašnekovo nuomone, yra pasirinkimų rezultatas.

„Žurnalistas sprendžia, kas yra verta būti paskelbta, kokios temos turėtų būti iškeltos į viešumą, o kurios liks nepastebėtos“, – teigia jis.

Doc. dr. A. Gudauskas sako, kad dažnai žiniasklaida orientuojasi į vadinamuosius „labai svarbius žmones“ – politikus, verslininkus, pramogų pasaulio atstovus.

„Tai suprantama: viešų žmonių istorijos pritraukia auditoriją, garantuoja dėmesį ir sukurto turinio vartojimą. Tačiau toks pasirinkimas taip pat reiškia, kad kitos temos – mažiau matomos, mažiau patrauklios – lieka paraštėse. Taip daroma įtaka ne tik visuomenės nuomonei, bet ir prioritetams: kas sociumui atrodo svarbu, o kas – ne“, – sako pašnekovas.

Anot jo, vis dėlto žurnalistika gali pasirinkti ir kitą kryptį – ji gali suteikti balsą marginalizuotoms grupėms – tiems, kurie dažnai lieka nepastebėti: tai gali būti socialinę atskirtį patiriantys žmonės, įvairaus smurto ir prekybos žmonėmis aukos ar kitos pažeidžiamos grupės. Tokiais atvejais žurnalistika, pašnekovo teigimu, ne tik informuoja, bet ir keičia visuomenės požiūrį, mažina stigmatizaciją, skatina empatiją. Ryškus pavyzdys – savižudybių nušvietimas. Prieš kelis dešimtmečius žiniasklaidoje buvo įprasta detaliai aprašyti tokias tragedijas, kartais net atvaizduojant nusižudymo būdus. Tačiau psichologų ir mokslininkų įžvalgos parodė, kad toks informavimas gali turėti neigiamą poveikį – skatinti vadinamąjį Verterio efektą, kai žmonės linkę kopijuoti matytą elgesį.

„Šiandien situacija pasikeitusi: savižudybės nušviečiamos subtiliai, vengiant detalių, dažnai pateikiami pagalbos kontaktai. Tai rodo, kad žurnalistika gali mokytis, keistis ir atsakingiau formuoti visuomenės nuomonę“, – paštebi doc. dr. A. Gudauskas.

Latvijos universiteto profesorė I. Brikšė įvairiose konferencijose ne kartą yra atkreipusi dėmesį į žurnalisto identiteto problemą besikeičiančioje visuomenėje. Anot jos, žurnalistas nuolat yra santykyje su auditorija, tačiau kartu susiduria su įvairiais spaudimais – ekonominiais, politiniais, socialiniais. Idealiuose modeliuose, profesorės nuomone, akcentuojamas objektyvumas ir etika, tačiau realybėje dažnai tenka priimti greitus sprendimus, kuriuos lemia konkrečios situacijos. Būtent čia, anot jos, atsiranda rizika, kad universalūs etikos principai gali būti nustumiami į šalį.

„Kai žurnalistika susilieja su viešaisiais ryšiais ir komercija, kyla pavojus prarasti nepriklausomumą. Viešoji erdvė tampa diskursų kovos lauku, kuriame skirtingi interesai siekia įtakos. Tokiose sąlygose išlaikyti profesinį identitetą tampa vis sudėtingiau“, – yra sakiusi prof. I. Brikšė.

Profesorius, politologas Lauras Bielinis žiniasklaidą apibūdina kaip aktyvų politinį veikėją. Pasak pašnekovo, ji šiandien ne tik atspindi procesus, bet ir juos inicijuoja. Žiniasklaida, L. Bielinio pastebėjimu, gali formuoti politines darbotvarkes, daryti įtaką sprendimams, netgi veikti kaip tam tikras kontrolės mechanizmas, tačiau tuo pačiu kyla klausimas – ar tokioje situacijoje ji vis dar gali būti objektyvi? Pašnekovų nuomone, absoliutus objektyvumas yra sunkiai pasiekiamas idealas, tačiau tai nereiškia, kad jo nereikia siekti.

„Šiuo atveju reikšmingiausias išlieka universitetų – žurnalistikos programų – vaidmuo, nes tik mokslo institucijos, atlikdamos viešosios komunikacijos, medijų ir žurnalistikos tyrimus, atskleidžia socialinių santykių mechanizmus ir adekvačiai juos apibrėžia, taip mažindamos žurnalistinio identiteto neapibrėžtumą dinamiškai kintančioje šiuolaikinėje visuomenėje“, – sako doc. dr. A. Gudauskas.

Šiandien, anot jo, kai kiekvienas gali kurti turinį socialiniuose tinkluose, profesionalios žurnalistikos vaidmuo tampa dar svarbesnis, nes būtent profesionalai remiasi etikos normomis, tikrina faktus, suvokia savo atsakomybę. Jis pastebi, kad skirtumas tarp turinio kūrėjo ir žurnalisto slypi ne tik formoje, bet ir vertybėse.

„Žurnalisto darbas nėra vien tik informacijos perdavimas. Tai nuolatinis balansavimas tarp tiesos, atsakomybės ir poveikio. Kiekvienas sprendimas – nuo temos pasirinkimo iki antraštės formuluotės – turi pasekmes. Ir būtent dėl to žurnalistika negali būti vertinama kaip neutrali veikla“, – sako centro „Nepatogus vaikas“ vadovė Evelina Darvidė.

Anot jos, atsakymas į klausimą, ar žurnalistika formuoja nuomonę, yra aiškus: taip, ir visada. „Klausimas tik – kaip tai daroma. Ar siekiama sensacijos ir greito dėmesio, ar atsakingo, vertybiškai pagrįsto informavimo? Ar stiprinama visuomenė, ar skatinamas paviršutiniškas vartojimas?“, – pastebi E. Darvidė.

Anot jos, centro „Nepatogus vaikas“ komanda kasdien lydi vaikus ir jų šeimas per nelengvas patirtis, o nemaža dalis klientų – šeimos, auginančios vaikus, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių. E. Darvidės teigimu, šie vaikai dažniau susiduria su atstūmimu, nesupratimu, tylia ar atvira stigmatizacija, jų savivertė yra jautresnė aplinkos reakcijoms, todėl kiekvienas viešas pasakojimas apie juos turi būti itin apgalvotas.

„Psichologo žvilgsniu, čia ypač svarbus ne tik profesinis žurnalisto meistriškumas, bet ir žmogiškas jautrumas – gebėjimas matyti vaiką ne per diagnozę, o kaip unikalią, augančią asmenybę. Kai istorija redukuojama iki „vargšo“ ar „įkvepiančio herojaus“, prarandamas tikrasis vaiko paveikslas ir gali būti netyčia sustiprintas jo kitoniškumo jausmas. Kur kas saugiau ir etiškiau kalbėti apie iššūkius per platesnį kontekstą – apie aplinką, pagalbą, santykius, tai, kas padeda vaikui augti. Tokios ribos tampa ne apribojimu, o apsauga – jos leidžia išsaugoti vaiko orumą, saugumo jausmą ir mažina riziką, kad viešumas taps papildoma našta“, – sako centro „Nepatogus vaikas“ psichologė Kristina Verseckienė.

Anot jos, panašaus jautrumo reikalauja ir paauglių patirčių atspindėjimas. Psichologė konstatuoja, kad šiandieniniai paaugliai gyvena nuolatinio matomumo ir vertinimo erdvėje, kur kiekvienas žvilgsnis ar komentaras gali stipriai paliesti jų dar besiformuojančią savivertę.

„Jie dar tik mokosi suprasti save, numatyti pasekmes, susitvarkyti su stipriomis emocijomis, todėl viešumas jiems gali būti ne tik galimybė, bet ir iššūkis. Žurnalistui svarbu suvokti, kad už kiekvienos istorijos yra gyvas, jautrus žmogus, kuriam ši patirtis gali likti ilgam. Ribos čia reiškia ne atsitraukimą nuo temos, o atsakingą pasirinkimą – ką, kaip ir kiek atskleisti, kad istorija nepakenktų. Atsakingas žurnalistas renkasi ne tik tai, kas patraukia dėmesį, bet ir tai, kas saugo: vengia žodžių, kurie žeidžia ar įrėmina, gerbia paauglio balsą, tačiau kartu prisiima atsakomybę jo nepalikti vieno viešumo pasekmėse. Tokiu būdu žurnalistika gali tapti ne spaudimo šaltiniu, o jautria erdve, kuri padeda suprasti, priimti ir augti“, – sako K. Verseckienė.

Šiandien, atgautos laisvės sąlygomis, kaip pabrėžia doc. dr. A. Gudauskas, reikia išskirtinės drąsos, kuriant visuomeniškai ir moraliai atsakingos žiniasklaidos koncepciją Lietuvoje. Tai, jo teigimu, reiškia, kad žurnalistas turi ne tik informuoti, bet ir suvokti savo vaidmenį platesniame kontekste – kaip visuomenės formuotojas.

„Todėl žurnalistikos vidinė virtuvė nėra tik techninis procesas. Tai erdvė, kurioje gimsta ne tik tekstai, bet ir visuomenės požiūriai. Ir kuo sąmoningiau tai suvoksime, tuo atsakingesnė bus žiniasklaida – ir stipresnė visuomenė“, – sako doc. dr. A. Gudauskas.