Elžbieta iš Kauko alėjos: paslaptinga menininkė, kūrusi pasaulyje unikalias skulptūras iš skirpsto

Žaliakalnyje, Kauko alėjoje, tris dešimtmečius gyveno kukli meno atstovė Elžbieta Daugvilienė. Damos pas ją keliaudavo siūdintis skrybėlaičių ir teatro krepšelių, o vieną dieną savamokslė kūrėja nustebino pradėjusi kurti skulptūras iš skirpsto žievės – unikalų, pasaulyje dar neregėtą dalyką. Minint E. Daugvilienės 140-ąsias gimimo metines kviečiama prisiminti šią paslaptingą kūrėją.

Apie E. Daugvilienę (1886-1959) kalbamės su Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus rinkinio kuratore Vilma Kilinskiene, kuri lapkritį pristatys šiai asmenybei skirtą parodą.

Savamokslė, lenkiškų šaknų turinti menininkė Elžbieta Paškauskaitė 1886 m. lapkričio 19 d. gimė Kaune, lenkų teismo valdininko ir siuvėjos šeimoje. Anksti mirus tėvui ir siekiant padėti mamai darbuotis, ji baigė tik pradinę mokyklą, tačiau labai mėgo skaityti, klausytis muzikos, piešti. Visą gyvenimą menininkė praleido Kaune, čia sutiko ir būsimą vyrą, lenką Steponą Daugvilą, su kuriuo po karo susituokė Kauno Švč. Trejybės bažnyčioje. Maldos namuose išlikęs šypseną keliantis įrašas, mat minima, kad „48 m. „jaunikaitis vedė 33 m. mergaitę“. Nuo 1927 m. šeima gyveno naujai pastatyme name Prūsų ir Kauko g. kampe (dab. Kauko al. 7), kuris tebestovi iki šių dienų. Tiesa, tuo metu vietoj Kauko alėjos tekėjo upelis, šalia kurio menininkė mėgdavo vaikštinėti. Didžiulį sklypą šioje Žaliakalnio vietoje tarpukariu įsigijo S. Daugvila, o „art deco“ stiliaus elementų turinčią vilą jame su devyniais kambariais projektavo garsusis Antanas Šatinskas. Daugvilos vieni pirmųjų namuose įsivedė telefoną, čia veikė ir miesto vandentiekis. Namų šeimininkė erdviame sklype augino gėles, daržoves, rūpinosi šiltnamiais, kuriuose noko pomidorai. Pasakojama, kad išpuoselėtame sode augo net 70 rūšių vaismedžių, galybė krūmų. Beje, S. Daugvila mieste turėjo ir daugiau nekilnojamojo turto, galbūt jį nuomojo.

Pora buvo kilusi iš kilmingų giminių: E. Daugvilienės senelis Jonas Požerskis kilo iš didikų giminės, jis tapo ir 1863 m. sukilimo dalyviu, o S. Daugvilas gimė garsioje lenkų giminėje.

Iki vedybų moteris miesto dirbtuvėlėje gamino skrybėlaites, o po vestuvių jas ėmė siūdinti namuose, turėjo daug klienčių. Kūrė rankomis siuvinėtus teatro krepšelius, yra pagaminusi gėlių iš žąsies plunksnų. Lenkiškai kalbanti šeima bendravo su nedideliu intelektualų rateliu: Pauliumi Galaune, Kazimiera Kairiūkštyte-Galauniene, diplomatu Ignu Jonynu su žmona Elena, lenkiškai puikiai kalbančia Jadvyga Jokantiene ir kt.

Elžieta nebuvo stiprios sveikatos, turėjo širdies ydą, tad gyveno labai ramų gyvenimą, mėgdavo klausyti muzikos, sekmadieniais iš ryto eiti į gamtą, tykiai vaikščioti Nemuno pakrante. Nors buvo religinga, kartais vietoj maldos namų pasirinkdavo pasivaikščiojimą parke.

„Ji sakydavo, kad gamta yra jos bažnyčia, ypač ryte, kol dar nesuteršta žmogaus. Turbūt ir skirpstas buvo ryte iš Ąžuolyno parsineštas“, – svarstė muziejininkė V. Kilinskienė ir pridūrė, kad religinga šeima net pastatė koplyčią Žemaičių gatvėje, o Elžbietos uošviams Kazimierai ir Jonui Daugviloms minint auksines vestuves, koplytėlėje buvusiam Dievo Motinos atvaizdui uždėjo auksinę karūną.

Laimingą ir ramų poros gyvenimą nutraukė mirtis: nuo kraujo ligos mirė vyras ir moteris liko našle, tačiau namuose netrukus menininkė priglobė mergaitę lenkę Vaclovą Kračaitytę (vėliau Arlauskienę, g. 1934 m.), tapusią jai kaip dukra.

1930 m. Elžbieta Daugvilienė atrado kūrybą iš skirpsto medžio žievės. Manoma, kad Ąžuolyne augęs skirpstas ją sudomino savo grožiu. Iš pradžių ji iš šio medžio pagamino rėmelius medyje su adata išdegintiems paveiksliukams, o po to pabandė kurti skulptūras iš mirkytos ir ant drobės siūtos skirpsto žievės. Darbai įsibėgėjo. Kūriniuose dominavo istorinių traumų temos: 1863 m. sukilimas, Antrasis pasaulinis karas, Holokaustas, sovietinės represijos.

„E. Daugvilienė sakė, kad skirpstas yra medis, kuris kenčia. Sueižėjusios žievės veikiausiai jai priminė gyvenime matytą kančią, kurią bandė perteikti kūriniuose. Tai įdomi technika, su dideliu emociniu krūviu, atskleidžianti skausmo gelmes. Kūriniai kalbėjo apie didžiąsias pasaulio katastrofas, kolektyvinį skausmą, o jinai tarsi chirurgė jas lopė, siuvo, adė, kad toliau būtų įmanoma gyventi“, – aiškino muziejininkė V. Kilinskienė.

Iš skirpsto menininkė sukūrė keliolika kūrinių, šeši iš jų saugomi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejaus atviruose liaudies skulptūros fonduose, o likusieji – trys baigtos („Osvencimas“, „Vesterplatė“ ir „Lenkaitės dalia“ apie Antrąjį pasaulinį karą bei pokarį) ir keturios nebaigtos skulptūros („Tremtiniai“, „Šių dienų akordas“, „Ąžuolas“ ir „Lietuviai barzdočiai dūmoja...“) – saugomos jos namuose Kauko alėjoje, kur gyvena paveldėtoja, globotinės Vaclovos Kračaitytės-Arlauskienės dukra Jolanta Elžbieta Arlauskaitė. Muziejuje saugomi kūriniai vienijami vienos temos – 1863 m. sukilimo, jie pagaminti 1945-1955 m. Kūriniai į muziejų pateko po E. Daugvilienės mirties, giliu sovietmečiu.

Menininkė Elžbieta Daugvilienė kūryboje stengėsi perteikti giminaičių kančias, lenkų karo pabėgėlių dalią.

Kūriniuose vaizduodama 1863 m. sukilimą menininkė atkūrė ir savo senelio Jono Požerskio istoriją. Požerskių šeima nuo valdžios persekiojimų iš Lenkijos pabėgo į Kauną, tačiau ir čia likimas jų nepasigailėjo. E. Požerskis buvo ištremtas į Sibirą, pakartas ir palaidotas po beržu. Kompozicijoje matyti ne tik jis, bet ir liūdinti jo žmona, Lietuvoje apsikabinusi beržą. Ši istorija vaizduojama kūrinyje „1863-iųjų sukilėlio žmona“. Beje, močiutė Elžbietai nuo mažens daug pasakojo apie baudžiavą, sukilimą, senelį.

„Kai Kaune gyvenanti Elžbietos močiutė metams bėgant apako, jos vienintelė išeiga iš namų buvo su anūke nueiti į sodą prie beržo, jį apkabinti ir gailiai stovėti. Matyt jis asocijavosi su Sibiro beržu“, – kalbėjo muziejininkė.

Aplink vykstant žiaurumui menininkė negalėjo likti abejinga. Išvydusi nuotrauką su Osvencimo koncentracijos stovykloje į duobę suversta kaukolių krūva ji buvo stipriai sukrėsta ir nusprendė sukurti atminimą – kūrinį „Osvencimas“, vaizduojantį aukų skeletus, kaukoles ir vienintelę gyvastį – paukštelį ant šakos. Kūrinyje ji atspindėjo lenkų aukų kančias.

Elžbieta ir Steponas Daugvilos turėjo jautrią širdį – vokiečių okupacijos metais savo namuose Kauko al. 7 priglaudė ir slėpė daug karo pabėgėlių lenkų. Jų pasakojamos istorijos apie vykdomus karo žiaurumus Lenkijoje moterį įkvėpė kūriniui „Vesterplatė“, atspindinčiam Vokietijos invaziją į Lenkiją.

Kūrinyje „Lenkaitės dalia“ menininkė papasakojo priglobtos mergaitės Vaclovos Kračaitytės istoriją. Kūrinys perteikia tarpukario Lietuvos švietimo ministro, Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijos direktoriaus, mokytojo Kazimiero Jokanto žmonos Jadvygos sesers dukros likimą. Iš pradžių mergaite rūpintis įsipareigojo Jokantai, mat mergaitės šeima Lenkijoje sunkiai vertėsi, bet norėjo ją išmokslinti, tad išsiuntė pas giminaičius į Kauną.

1941 m. birželį Jokantų šeimą ištrėmė į Sibirą, kartu ir Vaclovą, kuriai tebuvo septyneri. K. Jokantą 1942 m. sušaudė. 1946 m. komisija iš Lenkijos pradėjo rinkti našlaičius grįžimui namo, tai išgirdusi Vaclovos mama susitarė su vadovybe, kad leis parsivežti dukrą, tačiau motiną einančią į NKVD būstinę sušaudė vokiečiai. Tėvas jau buvo miręs. Vaclova negavo leidimo grįžti, bet jai buvo pasakyta, kad jei atbėgs iki sekančios traukinių stoties, ją paims kartu. Ėjo 1947-ieji.

„Paauglė Vaclova visą naktį bėgo palei bėgius ir suspėjo, ją priėmė. Tik grįžus į Kauną ji neturėjo, kur dėtis: tėtis buvo anksti miręs, mama nušauta, anksčiau ją globojęs dėdė Jokantas sušaudytas Sibire, o teta Jokantienė išprotėjo. Mergina glaudėsi skirtingose vietose, kol galiausiai atsidūrė tetos J. Jokantienės draugės Elžbietos Daugvilienės namuose. Moteris ją priglobė ir laikė tarsi dukra“, – pasakojo muziejininkė V. Kilinskienė. Šiandien Kauko al. 7 gyvena Vaclovos Kračaitytės-Arlauskienės dukra Jolanta. Elbžietos Daugvilienės garbei, sulaukusi 18-os, ji pase prie suteikto Jolantos vardo prirašė ir Elžbietos.

Pasak muziejininkės Vilmos Kilinskienės, kaunietė Elžbieta Daugvilienė buvo unikali pasaulyje – iš skirpsto žievės vienintelė kūrė skulptūras.

„Šie kūriniai įvardijami kaip skulptūros, bet pagal atlikimo techniką juos galima laikyti ir tekstile, nes jie siūti rankomis, iš mažų skirpsto žievės gabaliukų, surinktų anksti pavasarį. Parsinešusi namo, žievę ji išmirkydavo specialiuose tirpaluose ir pagal skirtingus atspalvius išrūšiavusi gabaliukus, rankomis susiūdavo. Visa tai iškart modeliuodavo ant karkaso. Kūrė be eskizų. Jos atlikimo technika unikali, pasaulyje neradau analogų“, – pabrėžė muziejininkė.

Kaunietė menininkė įgūdžių kruopštiems darbams jau turėjo: buvo baigusi modisčių mokyklą ir tarpukariu tapo labai garsia skrybėlaičių kūrėja.

„Kiekviena save gerbianti Kauno ponia privalėjo turėti Daugvilienės modeliuotą skrybėlaitę. Pasakojama, kad ponios net iš Peterburgo pas ją važiuodavo“, – pažymėjo V. Kilinskienė.

Menininkei daug įtakos darė išsilavinusi, dvaro aplinkoje augusi močiutė, smulkiais karoliukais siuvinėdavusi tabokinės krepšelius ir pinigines. Žinoma, kad Elžbieta namuose laikė daug anatomijos atlasų, labai atidžiai studijuodavo žmogaus anatomiją.

Įdomu, kad Elžbieta kūrinius iš skirpsto kūrė paslapčia, niekam nerodydama, net pas ją gyvenę žmonės (dažniausiai nuomininkai) apie tai nieko nenutuokė. Ilgus metus tame pačiame name gyvenusi V. Gradauskaitė kūrinius atsitiktinai pamačiusi pro langą buvo priblokšta.

Muziejuje saugomos skulptūros yra lengvos, tuščiavidurės, lengvai pakeliamos. Siekiant įsitikinti, kad kūriniai pagaminti iš skirpsto, VDU mokslininkai ištyrė jų DNR ir šį faktą patvirtino.

Šie kūriniai iki šiol domina įvairių sričių specialistus: nuo menotyrininkų iki floristų.

Minint 140-ąsias gimimo metines, permąstomas menininkės atminimo įamžinimas. Kol kas jis nedidelis – ant namo Kauko al. 7 tekabo atminimo lentelė.

„Manau, Elžbieta Daugvilienė visiškai neįvertinta. Turbūt savotišką štampą uždėjo sovietmečio istorijos perrašymas ir klaidingas traktavimas apie tai, ką ji kūrė. Sunku pasakyt, kodėl taip įvyko. (...) Kai prieš keliolika metų pradėjau dirbti muziejuje ir išvydau Elžbietos kūrinius – buvau stipriai nustebinta, pagalvojau, vau! Pirmiausia dėmesį atkreipė įdomi atlikimo technika. Apie šią menininkę iki šiol mažai žinoma, sunku rasti kokios medžiagos, ji nepakankamai atminta. Kaune, galbūt Žaliakalnyje, galėtų atsirasti E. Daugvilienės vardo gatvė. Beje, rengiamai parodai turime vilties rasti jos kurtų skrybėlaičių, gal pas ką nors dar yra išlikę? Labai ieškome!", – ką nors žinančius atsiliepti ragino muziejininkė V. Kilinskienė.

Kalbinta menininkės E. Daugvilienės globotinės Vaclovos Kračaitytės-Arlauskienės dukra Jolanta Elžbieta Arlauskaitė pažymėjo, kad su kūrėja prasilenkė, mat gimė jau po jos mirties - 1962-aisiais.

„Kai mano mama Vaclova grįžo iš Sibiro – pakliuvo gyventi pas Daugvilienę. Abi gerai susikalbėjo lenkiškai, greit susibičiuliavo, mano mamai ji tapo tarsi mama. Taigi, Elžbieta man būtų lyg močiutė, tik deja gyvenime nesusitikome. Ir antrą vardą pase prisidėjau išgirdusi, kad mano mama Vaclova labai norėjo mane pavadinti Elžbieta, tačiau tais laikais tai buvo retas vardas, tad tapau Jolanta. Iš mamos pasakojimų atsimenu, kad ji labai gerbė Elžbietą, vertino jos kuriamą meną iš skirpsto. Žinau, kad ji iš medicininio atlaso mokėsi išgauti taisyklingas žmogaus proporcijas. Ji įdėjo labai daug darbo, kruopštumo. Buvo labai kukli, nepretenzinga. Namuose saugomus kūrinius perduosiu Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui, žinoma, pirmiausia jie keliaus pas restauratorius, o lapkritį bus eksponuojami parodoje. Ten pat paskolinsiu ir jos kurtus degintus paveikslėlius, porceliano indus, stalelį, kitus daiktus. Džiaugiuosi, kad bus paroda, bent taip pagerbsime šią unikalią kūrėją", – kalbėjo Kauno klinikose administratore dirbanti J. E. Arlauskaitė. Ji gyvena istoriniame name Kauko al. 7, kuris jau daug metų priklauso dviem savininkams.

Elžbieta Daugvilienė palaidota Petrašiūnų kapinėse.