Seniausiame Vilkijos name vyks 10-asis „Dūdmaišininkų susipūtimas“, geriausiai skamba – kamine

A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejaus kūrėjas Arūnas Sniečkus mena, kad pirmąkart dūdmaišių muzika susidomėjo 1994 m., kai į muziejų prieš pat Naujuosius metus atvyko Rygos ansamblis „Auri“, kolektyve grojo ir du dūdmaišininkai.

„Mane taip pakerėjo, kad ir pats užsimaniau dūdmaišio“, – šypsodamasis mena pašnekovas. Tiesa, instrumento įsigijimas užtruko.

Vėliau muziejų aplankius ansambliui „Keisto folkloro grupė“, A. Sniečkus susipažino su muzikantu Gvidu Kovėra, grojusiu dūdmaišiu. Jie nutarė gaivinti grojimo dūdmaišiu kultūrą ir 2008 m. Kaune kartu surengė pirmąjį dūdmaišininkų susipūtimą. Jame dalyvavo ir dūdorius, dūdmaišių meistras Todar Kaškurevič iš Baltarusijos.

„Teko ir man išmokti: užsisakiau dūdmaišį, pradėjau groti. Sudėtingiausia būna slėgį maiše išlaikyti, nes jei per stipriai spaudi – užsikemša, o jei per silpnai – blerbia“, – sakė muziejininkas.

Pašnekovas mena, kad anksčiau susipūtimai trukdavo dvi dienas: šeštadienį muziejuje vykdavo atidarymas, seminaras, kur dalyviai pasidalindavo naujovėmis, patvarkydavo dūdmaišius ir vakare koncertuodavo, o sekmadienį išvykdavo į pasirodymus kitur.

„Susirinkdavo ir 100-150 žiūrovų, namelis nedidelis, menu, net iki vidurio namo buvo užsėstas. Specialiai surenčiau amfiteatriuką, kai leidžia oro sąlygos – dūdmaišininkų klausome lauke“, – sakė festivalio populiarumu besidžiaugiantis A. Sniečkus.

Spalio 9-12 d. Lietuvoje vyks jau 10-asis Lietuvos „Dūdmaišininkų susipūtimas“. Dūdorius šventei sutelkia ilgametis renginio puoselėtojas ir organizatorius – multiinstrumentalistas Gvidas Kovėra. Muzikantai koncertuos įvairiose šalies vietose, o spalio spalio 12-ąją atkeliaus į A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejų. 14 val. vyks seminaras, o 17 val. – koncertas, kuriame pasirodys: Andor Vegh (Kroatija), Levente Dobos (Vengrija), Gianluca Zammarelli, Dino Dellunto (Italija), Juraj Dufek, Michal Machava, Lukáš Lacko (Slovakija), Goncalo Cruz (Portugalija), Dzianis Sukchi (Baltarusija), Eduard Klint (Latvija) bei dūdmaišininkai iš Lietuvos ir Lenkijos.

A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejuje yra kaminas-rūkykla, kur kabo dūdmaišiai, sukasi šiaudiniai sodai. 2005 m. šioje erdvėje Gvidas Kovėra, Todar Kaškurevič (dūdmaišiai) ir Petras Vyšniauskas (saksofonas) įrašė albumą „Tylos Labanoro“. Nors iš pradžių bandė įrašinėti kitur, atvykę čia jie susižavėjo puikia akustika ir liko kurti.

Į muziejų traukia ir edukacija „Pažintis su Labanoro dūda“ susidomėję vaikai.

„Jiems papasakoju apie vieną seniausių lietuvių liaudies instrumentų – dūdmaišį, pristatau instrumento istoriją, pažymiu, kad dūdmaišis su smuiku XIX a. vestuvėse buvo pagrindiniai instrumentai, dūdmaišiu Lietuvoje grodavo ir XVI a. Ilgiau stabteliu prie Labanoro dūdos. Pagroju dūdmaišiu, o dalyviai gali pritarti būgnu. Vaikus iškart sudomina, teiraujasi, kas čia per šautuvai, mat vamzdžių daug“, – šypsodamasis kalbėjo A. Sniečkus.

Beje, tautosakininkas Antanas Juška aprašinėdamas vestuvių papročius XIX a. vid. minėjo ir dūdas.

„Žinoma, kad Radvilų, Sapiegų kitų didikų laikais dūdmaišininkas netgi buvo vienas geriausiai apmokamų muzikantų – antras po smuikininko. Dūdmaišiams atkeliauti į mūsų kraštą tiltu galėjo būti gudai (baltarusiai), nes senose dainose radau kreipinių „gude, paimk dūdą!“, o viena A. Juškos rinkinio daina buvo skirta tik dūdmaišiams“, – sakė A. Sniečkus.

A. Sniečkus rodo latvio pagamintą dūdmaišį, o netrukus juo ir užgroja. Garsai užlieja visą muziejų.

„Vibracijos gerai veikia, nuramina, kai esi susierzinęs. Muzika gydo. Tą dūdmaišį užsakiau, kai nevaikščiojau, turėjau stuburo traumą, prognozavo, kad nevaikščiosiu. Iš pradžių pradėjau klausyti japono Masaro Jamoto kuriamos muzikos. Po keturių mėnesių atsigavo koja. Tada atvežė dūdmaišį, sveikata dar pagerėjo, galiausiai vėl atsistojau ant kojų“, – muzikos galia įsitikino A. Sniečkus.

Profesionalių dūdmaišininkų Lietuvoje, jo skaičiavimais, yra gal penki, o grojančiųjų – žymiai daugiau, skaičius viršija porą šimtų.

Pasak muziejininko, XIX a. pr. viešai grojantiems dūdoriams buvo įvesti draudimai, mat dažnam kunigui nepatikdavo jų atliekama muzika, juos pavadindavo net „velnio tarnais“.

„Dūdoriai keliaudavo, grodavo miestelio aikštėse per atlaidus, sekmadieniais po mišių. Kai kuriuos tai erzindavo, net į bažnyčią neįleisdavo, bendrose kapinėse nelaidodavo, būdavo atskiros muzikantų kapinės. Beje, ir Vilkijoje esu matęs tokias kapinaites“, – pasakojo A. Sniečkus.

Seniau dūdmaišiais grodavo per apeigas: krikštynas, vestuves, laidotuves. Apeiginį dūdmaišį gamindavo iš ožkos. Įdomu, kad lietuvišką dūdmaišį vadino Labanoro dūda, ūku, kūline, murenka ir kt.

Šiuolaikiniai dūdmaišininkai susitelkia ne tik per rudeninį susipūtimą, bet ir kovo 10-ąją, kai kartu mini tarptautinę dūdmaišininkų dieną. Tuomet kartu pagroja, pabendrauja. Dar viena susitikimų kryptis – dūdmaišininkų festivaliai užsienyje, vienas didžiausių jų vyksta Čekijoje.