11-ąjį gimtadienį mininčio „Kaunas pilnas kultūros“ redaktorė K. Lingienė: „Noriu, kad ir kiti miestai užsikurtų“

Kauno kultūros pasaulį narstantis žurnalas „Kaunas pilnas kultūros“ rugsėjį švenčia 11-ąjį gimtadienį. Išties, nemenkas skaičius kultūrinei spaudai. Apie galybę kauniečių ir ne tik papasakojęs leidinys naują sezoną pasitinka su užsidegimu. „Didžiausia dovana būtų, jei ir kitus miestus įkvėptume kurti kultūros žurnalus, būčiau labai laiminga!“, – sako viena iš „Kaunas pilnas kultūros“ redaktorių Kotryna Lingienė. Su ja kalbamės apie žurnalo užgimimo istoriją, iššūkius ir džiaugsmus bei pažvelgiame į ateitį.

Atrodo, šiuo metu žurnalistė Kotryna Lingienė profesijoje išgyvena tikrą aukso amžių: yra kultūros žurnalo redaktorė, rašo straipsnius į kitus žurnalus, rengia tinklalaidę „Kaunas pilnas“, yra LRT ir LRT Klasika radijų bendradarbė, įvairių kultūros renginių moderatorė. 2025 metais K. Lingienės darbai sulaukė įvertinimo – jai įteikta prestižinė Vytauto Gedgaudo žurnalistikos premija. Pirmąją 2027-ųjų metų dieną laukia dar viena realizacija – Kotryna taps mama. Džiaugiamės kolegės sėkme ir kviečiame skaityti interviu.

– Aš gal paskutinė įšokau į naujo leidinio traukinį. Ėjo 2015-ieji. Mano tuomet dar būsimas vyras Kęstutis Lingys dirbo „Ryšių kiemelyje“, naujo žurnalo projekto vadovas Artūras Bulota ten fotografuodavo renginius. Jie buvo pažįstami, paaiškėjo, kad Artūras su tuometiniais savivaldybės atstovais Povilu Mačiuliu ir kitais sugalvojo kurti leidinį, kuris primintų kauniečiams, kad Kaune pilna kultūros. Tuomet kaip tik buvo svarstoma ar Kaunui verta teikti paraišką „Europos kultūros sostinės 2022“ projektui. Žmonėms reikėjo priminti, kad yra kultūros šitame mieste, nes kitaip paraiška neturėtų prasmės. Nutarta investuoti ne į reklaminius stendus, o į išliekamąją vertę turintį šviečiamąjį leidinį. Artūras pakvietė Kęstutį parašyti apie renginius, kurie vyks rugsėjį. Su Kęstučiu buvome ką tik pradėję draugauti, aš „Ryšių kiemeliui“ kartais parašydavau tekstų, tad Artūras pasiūlė medžiagą rengti kartu. Leidinio kūrėjai liko patenkinti rezultatu, patvirtino žurnalo biudžetą ir viskas įsisuko. Antram numeriui aš jau kalbinau žmones, ėmiau interviu iš tarpdisciplininio festivalio „Centras“ atstovų.

Tuomečiai leidinio redaktoriai pasakė, kad mums geriau sekasi ir perdavė žurnalo kūrimą į mūsų rankas. Artūras dar kokius 7 metus buvo projekto vadovu, jis ir komandą telkdavo, ieškodavo fotografų, padėdavo, o prieš kelerius metus mudu su Kęstučiu tapome ne tik redaktoriais, bet ir projektų vadovais.

– Šiaip gausi. Praėjusiais metais į dešimtmečio vakarienę susirinko daugiau kaip 20 žmonių. Buvo labai smagu, gal pirmą kartą visi susiėjome. Kiekvieną numerį kuria 4-5 tekstų autoriai, iš viso jų yra kelios dešimtys, taip pat darbuojasi 3-4 fotografai ir vis kitas viršelio iliustratorius. Numerių išėjo jau 133, tad iliustratorių darbavosi jau daugiau negu šimtas, tik keli kūrė po kelis kartus. Naujų iliustratorių paieška užsiima mano vyras Kęstutis. Kai kurie tekstų autoriai rašo tik konkrečiai temai, būna ir pasikviečiame, pvz., Ernestas Parulskis sukūrė detektyvinį apsakymą. Turime ilgamečių bendradarbių, nuo 2016 metų mums rašo architektūrologas Paulius Tautvydas Laurinaitis. Maketuotojus gal penkis turėjome, jie keičiasi kas kelerius metus. Kalbos redaktorė lyg antra – vilnietė muzikos žurnalistė Emilija Visockaitė. Dauguma kūrėjų gyvena Kaune, bet visaip būna, pvz., dabartinis maketuotojas gyvena Švedijoje.

– Taip: aš, kilusi iš Šilainių ir Kęstutis, kilęs iš Lekėčių (Šakių r.), o gyvename šiuo metu Žaliakalnyje.

– Mokantis architektūros kritikos teko daug rašyti. Studijų metais pradėjau dirbti, iš pradžių rašiau apie interjerus, paskui – apie renginius, kurie tuose interjeruose vyksta. Daugelį metų buvau renginių apžvalgininke. Tada atsirado „Kaunas pilnas kultūros“, praplėčiau savo akiratį, teko daug domėtis, gilintis. Stengiuosi dalyvauti mokymuose, prieš porą metų vykau į kino kritikos mokymus, klausau LRT radijo akademijos paskaitų, kurias veda profesionalai. Jos labai naudingos ir įdomios. Tobulėju nuolat.

– Kultūros laukas labai didelis! Kaune rugsėjo numeriui kalbinome net Maroko atstovus, temos leidžia išplėsti pašnekovų spektrą. Kalbiname ne tik gimusius ir augusius Kaune, bet ir atvykėlius, kuriančius savo gyvenimus čia. Dažniausia sugalvojame temą ir paskui ieškome kalbėtojų ar vietų, objektų, kurie padėtų tą temą atskleisti. Kartais straipsnyje pasisako keli žmonės, pvz., apie „Pieno barą“ keli skirtingi žmonės pasakojo iš savo perspektyvų. Kartais būna konkretus žmogus, kurį labai norime pakalbinti ir pagal tai sugalvojame viso numerio temą. Kiek Kaune gyventojų, 300 tūkstančių? Kiekvienas gali būti pakalbintas!

– Tikrai taip. Nėra taip, kad kalbiname tik menininkus ar tik kultūros lauko atstovus, būtinai dirbančius galerijose. Kalbiname ir kaimynus, įvairiausių profesijų atstovus. Būna, po kelerių metų ir vėl apie tą patį dalyką papasakojame, nes atsiranda naujų perspektyvų, pvz., tarpukario architektūra yra neišsemiama tema, apie tą patį namą, vilą gali parengti turbūt tris žurnalus. Kolegė Viktorija Vitkauskaitė net knygą išleido vos apie 10 namų (knyga „Namai ir likimai. 10 tarpukario Kauno istorijų“).

– Kiekvieną numerį lydi nutikimai. Kadangi su Kęstučiu esame du pagrindiniai leidinio žmonės, per tuos 11 metų norėjosi ir išvažiuoti, pakeisti aplinką, pasitaiko, kad žurnalus spausdinimui siunčiame ir dykumoje būdami, ir kalnuose. Užsienyje supranti, kaip gera gyventi Lietuvoje su tikrai sparčiausiu internetu pasaulyje, nes net kaimyninėje Lenkijoje, deja, nepavyksta taip greitai išsiųsti visų medžiagų. O šiaip būna visko: išsikrovusių diktofonų, nepavykusių fotosesijų, kurias tenka pataisyti, sumaišytų pašnekovų vardų ir pan. Visi dirbantieji spaudoje žino, kaip brangiai kainuoja tos išspausdintos klaidos ir kaip gerai dirbti internete, kai gali viską čia pat pataisyti.

Įsimena žmonės, kurie labai nenori duoti interviu, yra tokių, kurie per 11 metų taip ir nesutiko kalbėti, bet mes vis dar bandom. Nepasiduodam! (Šypsosi).

– 2025-aisiais buvo 10 metų riba, šiuolaikiniam žurnalui visai nemaža. Aišku, negalime lygintis su „Nemunu“, „Literatūra ir menu“, kurie eina ilgus dešimtmečius, bet dabar laikai kiti, dešimtmetis jau išties nemažai. Šiuo metu mūsų tiražas 2300 vnt. Iki pandemijos ėjo ir angliškas variantas, jo jau nebeleidžiame, tačiau autorinius tekstus verčiame į anglų kalbą ir skelbiame savo internetiniame puslapyje. Kiekvienas mėnesis mums iššūkis, manai labai lengvai sugalvosi temą, rasi pašnekovus, o paskui kas nors nutinka ir planai persimaino, pvz., dabar pašnekovas turi patikslinti, koks jo kolegos vardas, bet niekaip neatrašo iš Maroko. Rytoj reikia atiduoti žurnalą spausdinimui, tad stengsiuosi jį pasiekti telefonu, nes nesinori privelti klaidų iš klausos.

– Popierinių ne, bet instagrame sulaukiame žinučių. Rašo iliustratoriai, rašytojai, taip ir naujų bendradarbių atrandame. Smagu, kai žmonės pasidalina geru žodžiu, kaip kažkas įstrigo, pvz., straipsnis apie „Pieno barą“ daugeliui priminė vaikystę, laiką su tėvais ir bandelių valgymą.

– Dabar Kaune žymiai daugiau veiksmo. Kai šnekame vyksta renginių ciklas „Kultūra į kiemus“, ką tik baigėsi „Contempo“ festivalis, be šių renginių jau nebeįsivaizduoju rugpjūčio Kaune. Prieš dešimt metų to nebuvo. Arba dešimtmetį minintis Tarptautinis Kauno kariljono muzikos festivalis, jis labai svarbus, suaktualina istorinį instrumentą. Smagu, kad kultūros atstovai daugiau bendradarbiauja, teatrai bei galerijos derina atidarymus, teatrai net sezoną kartu pristatinėja. Kultūros darbuotojai vieni iš kitų skolinasi įvairią įrangą, manau, čia didelis Kauno menininkų namų nuopelnas.

Kiekvieną mėnesį vyksta „Kultūros pusryčiai“, kultūros pasaulio atstovai susitinka, dalinasi idėjomis, anksčiau juk buvo kiekvienas kas sau. Nesakau, kad tai mūsų žurnalo nuopelnas, tiesiog toks laikas. Kažkada reikėjo projektoriaus, į vieną galeriją paskambinau ir davė. Tai miesto bendro klimato gerėjimas, visi tampa savesni. Problemos juk tos pačios pas visus ir džiaugsmai panašūs, tad geriau draugauti, negu konkuruoti.

– Aišku, visi miesto žurnalai turbūt norėtų būti kaip „New Yorker“, bet aš išsikėliau tikslą nesilyginti su kultūros leidiniais apskritai, nei Lietuvoje, nei užsienyje. Reikia lygintis su sėkmingais žiniasklaidos projektais, tad dabar lygiuojuosi į „Basket News“. Tai labai sunku. Nesenai pradėjome kurti „Kaunas pilnas“ tinklalaidę, nors nesu didelė krepšinio žinovė ar gerbėja, bet tai, ką daro „Basket News“ tinklalaidė man yra etalonas, kaip galima tiek jų išleisti ir taip prodiusuoti, kad žmonės būtų priklausomi nuo jų. Jeigu galima apie 2 valandas trukusias krepšinio rungtynes kalbėti 3,5 valandos, tai gal ir apie spektaklį galima tiek kalbėti, kad visi žiūrėtų? Manau, galima.

– Tinklalaidės – nauja mūsų žaidimų aikštelė. Jas kurti labai įdomu. Atsiliepimai geri, turime palaikymą iš kultūros lauko, aišku, norėtųsi daugiau žiūrovų, tikimės, užauginsime. Kadangi formatas naujas, reikia daug ko mokytis, klausau daugybę tinklalaidžių, ir užsienietiškų, kad suprasčiau, kas veikia, „kabina“, ragina neišjungti, neprasukti, kokie pašnekovai. Aišku, rašyti straipsnius pigiau, nei viską profesionaliai nufilmuoti, tačiau norint būti aktualiu ženklu turi būti ten, kur yra tavo potencialūs klausytojai, skaitytojai, žiūrovai. Jeigu leisi tik vieną žurnalą, kad ir koks jis kokybiškas bebūtų, žmonės gali pamiršti, kad jis yra. O ateity planuojame rengti gyvas tinklalaides, kad žmonės galėtų ateiti, dalyvauti.

Gyvas ryšys labai svarbu, pradžiugina, kai per renginius žmonės prieina ir pasako, kad turi žurnalų kolekciją, kai ne tik instagrame komentaru pasidalina. Juk žurnalisto darbas vienišas – tu rašai, publikuoji ir eini kalbinti kitą, o kai žmonės primena kokį prieš trejus metus rašytą straipsnį paglosto širdį.

– Rugsėjį pasakojame apie muges, kadangi jų tiek daug, sutalpinome nemažą kiekį istorijų apie Kauno kultūros mugę, tradicines rudens bei pavasario muges, apie turgų, kaip susitikimo vietą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Daugybė pašnekovų, istorijų, žvilgsnis į tai, ką atsistojimas už prekystalio reiškia žmogui, juk ne visiems tai įgimta, ypač kultūros žmonėms, intravertams. Rugsėjo numeris kviečia švęsti sezono pradžią. Spalio numerį skirsime cirkui.

– Rasite Kauno menininkų namuose, bibliotekose, muziejuose, baruose, kavinėse, meno galerijose – maždaug 40-yje vietų Kaune ir apie 30-yje vietų Vilniuje.

– Surengsime nedidelę parodą kultūros bare „Godo“, ji veiks nuo rugsėjo 7-osios. Kęstutis tuo rūpinasi, planuojame susibūrimą.

– Jeigu daugiau žmonių matytų prasmę popierinėje žiniasklaidoje ir pritaikytų mūsų idėjas savo veikloje, aišku savaip, tai būtų geriausias įvertinimas ir dovana man. Alfa karta skaito knygas, nori mažiau interneto, ekranų, tad gal dar koks atgimimas laukia spaudos? Norisi, kad kolegų kultūros žurnalų tiražai didėtų. 1,5 tūkst. vnt. nedaug, galėtų būti bent 10 tūkst. vnt.

Įsivaizduokite, jei „Literatūrą ir meną“ prenumeruotų visos kavinės ir atėjus išgerti kavos galėtum paskaityti naujausią numerį, juk būtų nuostabu! Aš pati esu didelė kultūrinės spaudos vartotoja, ją perku, prenumeruoju. Skaitau „Naująjį židinį“, „Aidus“, „Būdą“, „Nemuną“, „Literatūrą ir meną“, „Šiaurės Atėnus“ – pastarąjį mėgstu skaityti traukinyje. Norisi, kad būtų ekosistema, ne trupinėliai, nes reikia gerokai paieškoti, kur kultūros leidinių įsigyti, juk kioskai nyksta.

– Vienai kolegei nesenai sakiau, kad kai nebežinosiu apie ką rašyti, tada reikės iš Kauno kažkur kitur kraustytis, kur vėl kiekviena gatvė, šaligatvio plytelė diktuotų temą ir būtų įdomu, bet nežinau ar tai labai greit ateis, juk ir pati keičiuosi, interesai, gyvenimo aplinkybės kinta, vis atrandi naujų temų, autorių. Kiekvieną dieną vaikščiodama vis pasižymiu apie ką dar būtų galima papasakoti. Jei man nežinoma, gal ir kitam bus įdomu paskaityti. Reikia sau priminti, kad mes žurnalą „Kaunas pilnas kultūros“ leidžiame jau 11 metų, bet ne visi žmonės visus numerius perskaitė. Atsiranda vis naujų žmonių, studentų atvyksta, kuriems čia kaip tik viskas yra nežinoma, įdomu, tad ir tie patys dalykai gali naujai suskambėti.

Per Naujuosius metus planuoju gimdyti. Tai gali būti pirmas 2027-aisiais gimęs vaikas Kaune! Tuomet keliems mėnesiams atitrūksiu nuo darbų, o paskui ir vėl nersiu į kultūrinius vandenis, nes žurnalisto profesija mamoms palanki.

– Norisi galvoti, kad geriausia dar priešaky: svarbiausi pašnekovai, laidos, renginiai. Visada smagu ir kai vilniečiai pakviečia moderuoti renginius, tada nesi tiktai Kauno žurnalistas. Daug duoda darbas radijuje, kai žmonės pažįsta tavo balsą – viskas kitaip. Kai šneki per radiją atsiveria dideli horizontai. Aišku, renginius norisi patirti ir kaip žiūrovei, bet galioja žurnalistikos taisyklė – jei vedi renginį, vėliau jau nerašai apie jį, neva, nešališkai, nes vis tiek esi susijęs. Svarbu pasilikti laiko ir tiesiog pabūti renginyje žiūrove, juo pasidžiaugti, ar nueiti kur nors iš visai kitos sferos, be planų vėliau rengti straipsnį. Tai gali būti labai sunku (šypsosi).

– Taip, tai tikrai gyvenimo būdas. Pavargus fiziškai, atsigauti padeda kelionės po pasaulį, sportas, knygos. Beje, grožinei literatūrai susikaupti labai sunku. Dabar bandžiau porą romanų paskaityti ir vis tiek pasiėmiau knygą „Kaip mąstyti antropologiškai?“. Dar vakar pusę perskaičiau, taip įtraukė! Poilsio nepasiilgstu, darbas – mano gyvenimo būdas.

– Žinoma, į „Ryšių kiemelį“, kur užsimezgė mano ir vyro draugystė. Kaune man patinka daug kur. Labai įdomu Vilijampolėje. Kai mokiausi mieste, iš Šilainių į miestą pro Vilijampolę kasdien važiuodavau 37 ar 40 autobusais, bet neišlipdavau pasivaikščioti, o dabar taip įdomu patyrinėti senąsias gatveles, pvz., J. Naujalio, kur buvo geto teritorija, ši vieta daugiasluoksnė, stovi įvairūs nameliai, gatvės be šaligatvių. Patinka ir Ž. Šančių krantai – nusikeli tarsi į kitą pasaulį, ten mėgstu važinėti dviračiu. Daug vaikštau pėsčiomis, tiesiogine žodžio prasme išvaikštau Kauną. Labiau patyrinėti dar norėtųsi Aleksotą, tai man mažiau pažintas rajonas. Žinoma, visada smagu sugrįžti į gimtuosius Šilainius. Žaliakalnis, kuriame gyvenu, neišvengiamai patiriamas kiekvieną rytą, vakarą. Štai kaimynė prisijaukino kirą, jis vaikšto, kaip kokioj Klaipėdoj, ir taip įdomu, to nepaskaitysi turizmo giduose.

– Smagu, kad jau ne vienas miestas turi savo žurnalus. Negaliu sakyti, kad tiesiogiai mes įkvėpėme, bet tikrai įkvėpimo yra: Klaipėdoje kas ketvirtį eina „Kultūrpolis“, jie neslepia, kad daug vartė mūsų žurnalą, „Neakivaizdinis Vilnius“ konsultavosi dėl techninių niuansų. Labai smagu, kad visai kitokį žurnalą kuria Anykščiai – „Kultūros kurortas“ dažniau kalbina ne anykštėnus, apie šį miestą pasakoja kitų miestų žmonės, rengiama ambicija, kuo Anykščiai galėtų būti, lyginant su kitais kultūros kurortais pasaulyje. Labai gražus leidinio šio dizainas, jį leidžia biblioteka. „Kaunas pilnas kultūros“ leidžia Kauno menininkų namai, „Kultūrpolį“ – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, „Neakivaizdinį Vilnių“ – Vilniaus miesto savivaldybė. Manau, miesto žurnalų galėtų atsirasti daugiau, juk pasakoti apie save norisi.

Yra tradicija leisti popierinius laikraščius, pvz., „Draugas“ Šakių rajone, jis vienas iš geresnių, pakankamai nuoširdus, bet yra ir tokių, kurie spausdina daug reklaminių tekstų, suvestinių, skelbimų, o išleisti kainuoja. Galbūt regioninėje žiniasklaidoje galėtų įvykti transformacija, – laikraštis virstų žurnalu? Tai galėtų būti ne tik skelbimai, kas parduodama, nuomojama ar kas ieško darbo, tai būtų žymai daugiau – apie savivaldybę, rajono savastį, įdomias vietas, žmones. Jauniems žmonėms būtų smagiau prisidėti prie tokių leidinių.

Norėčiau, kad mūsų žurnalas gyvuotų toliau ir įkvėptų kitus, kad atsirastų Alytaus, Marijampolės, Šiaulių kultūros žurnalai. Panevėžio, berods, jau yra. Būtų labai smagu, galėtume daryti kultūros žurnalų festivalį!