Prof. A. Vaura apie naująją realybę: planšetė vietoje suglamžyto popieriaus

Tiesus profesoriaus Alfonso Vauros žvilgsnis, ilga barzda, santūri laikysena – ne poza, o autoritetas, iš anksto perspėjantis: čia svarbi esmė, ne efektas. Jis – ne vien ryškus skulptorius, kurio darbai gyvena viešosiose erdvėse. Ne mažiau svarbi jo profesijos dalis vyksta tyliau, auditorijose ir dirbtuvėse, kur jis kantriai augina jaunus žmones, o kartu – jų pasitikėjimą savimi.

„Nauja realybė – tai nauja visomis prasmėmis“, – sako profesorius. Jam kūryba nėra vien rezultatas ar objektas, pastatytas mieste.

„Ta nauja realybė iš tikrųjų yra pažinimo kelias savęs link. Mes kuriame naujus vaizdinius, kurie mums asmeniškai aktualūs, o iš refleksijų, kaip reaguoja žmonės, pažįstame save.“

Viešai parodytas kūrinys, anot jo, visada sukelia reakcijų – palanki ar kritiška, ji tampa dialogu.

Šita logika labai aiškiai persikelia ir į mokymą. Prof. A. Vaura kalba apie meną kaip apie pašaukimą. Jis pateikia paprastą pavyzdį: „Būna, medikė ateina pas mus paišyti. Sako, visą gyvenimą svajojusi tapyti. Vaikai užaugo, karjera padaryta, o tas noras vis tiek nepalieka.“

Profesorius sako, kad norinčiųjų savo gyvenimą sieti su menu nėra daug, bet jų visada bus.

„Tėvai pergyvens, kad nebus stabilu, bet žmonės vis tiek elgiasi taip, kaip juos šaukia.“

Kalbėdamas apie viešąją erdvę, profesorius sako, kad bet koks naujas objektas mieste sukelia emocijų.

„Reikėtų nieko nedaryti, tada deguonies būtų daugiau“, – šypteli jis, o paskui rimtai priduria: miestas turi savo aurą, identitetą, ir kiekvienas naujas kūrinys jį formuoja. Todėl svarbu jausti kontekstą, tradiciją, istoriją, bet neužsidaryti vien joje.

Ši atsakomybė, jo manymu, prasideda nuo profesinių pagrindų. Ir čia atsiranda jo mėgstamas terminas „vizualinė klausa“.

„Kaip muzikantas lavina klausą, taip dailininkas lavina akį. Reikia laiko ir kantrybės. Bet kai esi išmylėjęs kiekvieną silueto detalę, paskui gali keliais judesiais tą patį nupiešti.“

Vis dėlto prof. A. Vaura nėra vien popieriaus ir pieštuko pedagogas. Jis aiškiai sako: ši karta užaugusi su internetu, išmaniaisiais įrankiais, todėl dėstytojas turi reaguoti į laikmetį, o ne kariauti su juo.

„Man atrodo, kad reikėtų daugiau paišyti su planšete, o ne įsivaryti kompleksą, kad glamžai popierių ir nesigauna.“ Jo siūlymas studentams paprastas: jei viename semestre dirbi griežtai akademiškai, kitame – išnaudok technologijas.

Būtent šitoje vietoje natūraliai atsiskleidžia VDA Kauno fakulteto stiprybė – galimybė mokytis tradicijos ne kaip muziejaus eksponato, o kaip tvirto pamato, ant kurio statomos šiuolaikinės kompetencijos.

Profesorius atkreipia dėmesį, kad Kaune jau kelerius metus dirbama atnaujintose erdvėse, o materialinė bazė leidžia įgyvendinti ambicingus darbus: „yra printeriai, skaitytuvai, virinimo aparatai… mergaitės moka virinti metalą – anksčiau gal taip ir nebūtų buvę.“

Jis nemaskuoja ir kitos tiesos: skulptūra, keramika, stiklas – brangios, įrangos ir laboratorijų reikalaujančios sritys.

„Žmogui sukurti visą tą bazę pačiam yra brangu. Todėl akademijos galimybės čia yra esminės.“

Ne atsitiktinai specialybės jungiasi, kinta pavadinimai, atsiranda 3D kryptis. O svarbiausias sakinys, kurį prof. A. Vaura kartoja studentams, skamba taip, lyg būtų pasakytas ir bet kuriam abiturientui: „Jūs dirbate ne akademijai ir ne kam nors – jūs dirbate sau. Turite susikrauti tokį bagažą, kad išėję į gatvę galėtumėte iš to gyventi.“

Šiandien, kai meną daugelis vis dar bijo nesuprasti, prof. A. Vauros laikysena – kvietimas: ateik, mokykis, bandyk, klysk, bet eik tuo keliu sąmoningai. VDA Kauno fakultetas, žvelgiant per jo asmenybę, atrodo kaip vieta, kur menas nėra vien įkvėpimo romantika. Tai disciplina, technologija, tradicija, darbas ir, svarbiausia, – pažinimas.