Kaip Slabodka virto Vilijampole – sudėtingi istorijos vingiai

Ekskursijų vietų ir temų būta įvairiausių: „Neišmoktos istorijos pamokos“, pradedant buvusiose kapinėse Sąjungos aikštėje, „Žydų sakralinis ir edukacinis paveldas Vilijampolėje“ Jurbarko gatve tolyn, „Tarpukario Vilijampolės pramonė“ prie buvusio Kosto Petrikio fabriko Raudondvario plento pradžioje, „Amžiaus stichinė nelaimė: 1946 metų didysis potvynis – tvanas Vilijampolėje“, kai pasakojimas, susipynęs su autentiškais vietos gyventojų liudijimais ir istoriko tyrinėtojo Gedimino Kasparavičiaus įžvalgomis, vingiavo Varnių, Jūratės ir Panerių gatvėmis.

Ekskursijose kalbėta apie VIII fortą ir Linkuvos įtvirtinimus, Petro Vileišio tiltą ir kitas Vilijampolės vandens kelio jungtis su Senamiesčiu, apie didįjį Volfo bravorą, kurio statyba sutapo su pramonės ištakomis mieste, pusinius namus ir įvairių tautų švietimo įstaigas, tarpukario modernizmo stiliaus vilas, Kauno „Dailės“ kombinato įsteigimo ir veiklos istoriją, rajono centrinio apšildymo ir karšto vandens tiekimo pradžią „Inkaro“ katilinėje, o taip pat apie naujausius rajono laikus, atsispindinčius ir šiuolaikiniuose, dar dažais kvepiančiuose gatvės meno kūriniuose.

Prieš leidžiantis į kelionę po Vilijampolę – išskirtinę laikinosios sostinės dalį, būtina papasakoti, kas buvo pradžioje, arba

ab initio mundi, kaip pradėtas kurti šis kadaise šalia Kauno, o dabar jo viduje plytintis mikrorajonas ir kokiu dar vardu jis vadintas.

Kiekvienas kaunietis žino, kad Vilijampolė – vienas iš nedaugelio miesto mikrorajonų, turintis net du pavadinimus – tai ir Vilijampolė, ir Slabada arba Slabodka. Šio lengvo nesusipratimo genezės reikėtų ieškoti vienos seniausių ir garsiausių Lietuvos giminių istorijoje. Tai – Radvilos, pirmą kartą minimi 1401 m. Vilniaus–Radomo sutarties dokumentuose, kalbant apie legendinį giminės pradininką Sirputį (tada jau buvo miręs), giminės vardą populiarinusį Palenkės seniūną, Vilniaus kaštelioną Kristiną Astiką ir jo sūnų Radvilą Astikaitį – vieną įtakingiausių XV a. Lietuvos valstybės veikėjų, taip pat Vilniaus kaštelioną, pirmąjį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) dvaro maršalką ir Trakų vaivadą. Tuo metu srauni Radvilų valdžios upė formavo net tris vagas – aplink Goniondzą (dabartinėje Lenkijoje), Biržus ir Dubingius bei Nesvyžių, esantį dabartinėje Baltarusijoje.

XVII a. viduryje Jonušas Radvila pakviečia žydus kurtis jam priklausančiose žemėse – Kėdainiuose ir Vilijampolėje, ir jie noriai į tai atsišaukia, padėdami pagrindus gyvenvietei šalia Kauno. Daugelis LDK turtingiausių žemvaldžių suprato: norint, kad jų valdos klestėtų, vien žemės neužtenka – reikia savotiškos „trąšos“, „fermentacijos“. Čia šaknis įleidę žydai atvykėliai ne tik atnešdavo galimybę pasiskolinti ir skolinti pinigų (katalikams tokia veikla buvo ribojama) – jie išmanė verslą, amatus, turėjo ryšių ir komercinės patirties. Visa tai leido žemės vaisiams sudygti, išaugti, suklestėti, o garbiems žemės savininkams daugiau uždirbti. Šiandien tuos laikus primena Vilijampolę smaige dalinanti seniausioji Radvilų Dvaro gatvė.

Prieš keliolika metų Lietuvos istorikai Baltarusijos nacionaliniame archyve aptiko Radviloms priklausiusių žemių sąrašą. Ten paminėta ir Vilijampolė – dokumente ji vadinama Sloboda Wiliampolska.

Pavadinimas „Sloboda“ kildinamas iš slaviško žodžio „слабада“, Viduramžiais ir Baroko laikais reiškusio vietą, kurioje gyvena nuo mokesčių atleisti žmonės. Tokios gyvenvietės būdavo steigiamos ir kaime, ir mieste. Dažniausiai jose įsikurdavo tautinės mažumos, amatininkai, pirkliai, bet pasitaikydavo ir žemdirbių. Tikėtina, kad Radviloms įkūrus Vilijampolę, gyventojai buvo atleisti nuo baudžiavos.

Pavadinimo „Wiliampolska“ kilmė turi dvi teorijas. Pirmoji aiškina, kad tai sudurtinis žodis, sudarytas iš dėmenų Vilija ir pole. Vilija – senasis Neries pavadinimas, o pole lenkų kalboje reiškia „lauką“. Antroje teorijoje pažymima, kad pavadinime vartojamas žodis pole atėjęs ne iš lenkų, bet iš graikų kalbos – polis reiškia „miestą“. Abi versijos turi pagrindą. Radvilos tikrai kalbėjo lenkiškai, o XVII a. antrojoje pusėje lenkų kalba LDK užėmė vis stipresnes pozicijas. Tačiau Radvilos save kildino iš romėnų, todėl galėjo žinoti ir graikišką žodį. XIX a. pavadinimas „Sloboda“ pradėjo dominuoti, o tarpukariu šis rajonas oficialiai buvo vadinamas Vilijampolės Slabada. Būtų gražu, jeigu Kauno miesto valdžia atkurtų šį istorinį pavadinimą.

Minėtą Radviloms priklausiusių žemių sąrašą, datuojamą 1653 m., sudaro dvi dalys. Pirmoje aprašomas dvaras, o antroje – Vilijampolės gyventojai ir jų ūkiai. Iš šio dokumento sužinome, kad dvaro būta medinio, sodybą sudarė keli pastatai. Manoma, kad jei pats J. Radvila jame ir gyveno, tai trumpai.

Antroje inventoriaus dalyje išvardijama vienuolika ūkių, iš kurių dešimt apgyvendinti, o vienas sudegęs. Taip pat nurodyti dvidešimt trijų Vilijampolės miestiečių vardai, pavardės ir pa­reigos ar amatas. Sužinome, kad buvo po vieną kalvį, kardininką ir mėsininką, du žvakių liejikai ir net šeši audėjai. Taip pat randame paminėtą vaitą ir pervažos, o gal greičiau perkėlos savininką. Vaito pareigybė būdinga miestui, todėl kyla klausimas: galbūt Vilijampolė tuo metu buvo miestas?

Didžioji dalis sąraše išvardintų žmonių, sprendžiant pagal pavardes (Baltrūnas, Pivoraitis, Balčiūnas, Debesis), buvo lietuviai. Tačiau yra ir vienas žydas – Abramas Meizerovičius. Be to, paminėta, kad perkėlos savininkas taip pat buvo žydas, tačiau nėra duomenų, ar tai tas pats A. Meizerovičius. Istorikai daro prielaidą, kad pačioje pradžioje, XVII a. viduryje, Vilijampolėje daugiausia gyveno lietuviai.

Žydų Vilijampolėje po truputį gausėjo. XVII a. pabaigoje visos šalies valdovas Jonas Sobieskis iš naujo patvirtino nurodymą, draudžiantį žydams gyventi Kaune. Tačiau po didelio gaisro 1731 m. Slabados žydai ėmė supirkinėti sudegusius laikinosios sostinės namus ir kurtis mieste. 1753 m. Augustas III Vilijampolės žydams uždraudė keltis į Kauną, bet jau atsikrausčiusių nevarė lauk. XVIII a. Radvilos žydams suteikė privilegiją pasistatyti sinagogą ir už dviejų kilometrų nuo gyvenvietės centro skyrė sklypą kapinėms. Augančiai ir klestinčiai Izaoko Soloveičiko vadovaujamai bendruomenei tai reiškė pripažinimą. 1772–1774 m. šalia upės, prie dabartinio Vileišio tilto ir verslo cent­ro „Dailė“ prieigų, buvo pastatyta Didžioji sinagoga. Tiksliai nežinoma, kada įkurtos kapinės.

XVIII a. gyvenvietė garsėjo kaip sielių plukdymo centras. Artėjant Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo pabaigai, 1791 m. valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis suteikė privilegiją rengti turgų iš keturių metinių prekymečių. Tikėtina, kad pirmasis Vilijampolės turgus buvo ten, kur dabar yra Jurbarko gatvės automobilių žiedas. Deja, Didžioji sinagoga, seniausi žydų maldos namai rajone, menantys jų bendruomenės gyvavimo pradžią, neišliko. Pastatas smarkiai nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą, o 1931 m., dar prieš Antrąjį pasaulinį karą ir tragišką Kauno geto laikotarpį, buvo visiškai nugriautas.

XIX a. žydiškoji Vilijampolė toliau vystėsi ir augo. Tiesa, caro valdžia neigiamai žiūrėjo į jos integraciją – 1812 m. ir 1815 m. miesto dūma teikė prašymą prijungti Vilijampolės Slabadą prie Kauno, bet imperijos senatas jį atmetė. Verta paminėti carinės administracijos bandymą „paversti žydus žemdirbiais“ – apie 1848 m. keli šimtai žydų iš Kauno gubernijos buvo perkelti į Chersono apylinkes dabartinėje Ukrainoje, kur… įkūrė Naujojo Kauno gyvenvietę. Visi vargai baigėsi tik 1858 m., kai imperijos valdovas Aleksandras II pagaliau leido žydams pirkti, statytis namus ir gyventi visame Kauno mieste. Iš Vilijampolės į kitą Neries pusę ėmė skverbtis žydų bendruomenė, kartu su savo verslais ir kultūra.

1861 m., paskatintas naujų Europoje plintančių mokslinių žinių apie salyklo apdirbimą ir mielių fermentaciją, Rafailas Volfas Vilijampolėje įkūrė alaus bravorą – vieną pirmųjų pramonės įmonių dabartinėje Lietuvoje. Bravoras tiekė alų visam Kaunui, o dalį produkcijos netgi eksportavo. Įdomu tai, kad Rafailo sūnus Beras XIX a. viduryje garsėjo labiau kaip poetas… Galima sakyti, kad Vilijampolės žydai pralenkė net švedus: čia įkurtas Finkelšteino degtukų fabrikas užkirto kelią švediškų degtukų monopolio įsigalėjimui. Žingsnis po žingsnio Kauno priemiestis tapo vienu pramonės centrų Lietuvoje. Vėliau senosios kartos pasiekimai įkvėps naujus pramonės kūrėjus: čia broliai Jokūbas ir Ošeris Uliamperliai įkurs trikotažo cechą, išaugsiantį į fabriką „Broliai Uliamperliai ir Ko“, sovietmečiu žinomą kaip „Silva“. Slabados siuvėjo sūnus Mozė Posvianskis su Hiršu Klisu 1927 m. įsteigs audinių fabriką „Liteks“. Ir tai – ne vieninteliai pavyzdžiai.

Slabadoje vis svarbesnis tapo ir karinis aspektas. Juk visas Kaunas imperijos sostinei atrodė kaip bastionas ginantis nuo realių ir įsivaizduojamų prancūzų ar prūsų, vokiečių, austrų ar vengrų kariaunų, o Vilijampolė buvo svarbi karo infrastruktūros dalis. 1879 m. caro Aleksandro II dekretu įkūriama Kauno tvirtovė, ne prastesnė negu kituose carinės Rusijos imperijos atspirties taškuose – Varšuvoje, Mod­line, Lietuvos Brastoje, Gardine. Tai amžiams pakeičia ir Slabados, ir viso miesto veidą. Jau 1890 m. Vilijampolėje statomas VIII fortas ir Linkuvos įtvirtinimai, įkuriamos medinės kareivinės. 1861 m. Vilijampolėje gyveno maždaug trys tūkstančiai žmonių, o 1897 m. – jau beveik dešimt tūkstančių. Tačiau vėliau tai, dėl ko vakarinė tvirtovės arealo dalis pradėjo augti, ėmė stabdyti rajono plėtrą: dėl Kauno tvirtovės ribojimų ir Pirmojo pasaulinio karo gyventojų skaičius mažėjo.

Trečioji Vilijampolės tapatybės ašis, garsinusi jos vardą, – religija. XX a. pradžioje svarbiausiu rajono pastatu laikyta religinė dvasinė akademija – Vilijampolės ješiva. Įkurta 1882 m., iš pradžių ji veikė medinukuose, o vėliau persikėlė į įstabų modernistinio stiliaus rūmą Panerių gatvėje, tačiau nespėjo ten įsitvirtinti. Amžiaus pabaigoje religijos tiesų ir gyvenimo pagrindų čia mokėsi per tris šimtus jaunų žydų vyrų – vadinamųjų bakhurim (iš čia ir kilo iki šiol mėgstamas skolinys „bachūras“). Iš pradžių religinė institucija vadinta „Knesset Israel“ („Izraelio susirinkimas“) ir rėmėsi judaizmo krypties Musar pradininko rabino Izraelio Salanterio mokymu.

Tačiau XX a. priešaušryje kilo nesutarimų dėl Musar idėjų ir ješiva skilo – dalis dėstytojų ir studentų įkūrė naują religinę akademiją „Kneset Bet Itzkach“, taip pavadintą Icchako Elchanano Spektoriaus atminimui. Vilijampolės ješiva telkė ne tik jaunus žmones iš Lietuvos, norinčius studijuoti religiją, – čia mokytis atvykdavo ir jaunuoliai iš Latvijos, Suomijos, kitų Europos šalių, net iš Amerikos. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje nepaprastai talentingas Kauno modernizmo architektas Leonas Ritas Panerių gatvėje suprojektavo naujus religinės akademijos rūmus. Deja, prasidėjus okupacijoms ir įsteigus Kauno getą ješiva nebegalėjo veikti. Vis dėlto didžiųjų XIX a. Kauno žydų religinių mąstytojų Spektoriaus ir Salanterio vardai išliko jų palikuonių atmintyje, o po Holokausto Izaokas Šeras Slabodkos ješivą atkūrė Bne Brake, Izraelyje.

Lietuvos Respublikos nepriklausomybės metus Vilijampolė pasitiko su maždaug 6500 gyventojų. 1919 m. kartu su Šančiais, Aleksotu ir kitais priemiesčiais ji tampa visaverte Kauno dalimi. Žydiška tapatybė – ne tik demografiškai, bet ir politiškai, kultūriškai, verslo ir religijos prasme – vis dar stipri. Šis pasaulis ima griūti 1940 m., per sovietų okupaciją – juk 15 procentų 1941 m. birželio trėmimų aukų Kaune buvo žydai. Galutinis smūgis suduodamas prasidėjus nacių okupacijai – Kauną užėmus hitlerininkams, vokiečių saugumo policijos pakurstyti kai kurie lietuviai „aktyvistai“ birželio 25 d. Slabodkoje pradeda pogromą ir nužudo maždaug tūkstantį žydų. Liepos mėnesį į Kauno getą keliasi jau visi miesto žydai, daugumos jų likimas – tragiškas. Paskutiniu šios makabriškos pjesės akordu galima laikyti tai, kad 1978 m. statant Varnių tiltą sovietinės administracijos nurodymu sunaikintos Vilijampolėje esančios Kauno geto kapinės.

Gidai, vesdami ekskursijas šiandieninėmis Linkuvos ar Panerių gatvėmis, negali nusikratyti įspūdžio, kad pasakoja neišmoktas istorijos pamokas. Blėstančios XVIII, XIX, XX a. patirtys Vilijampolėje vis dar svarbios. Ciceronas yra pasakęs: „Gyvenimas teikia daugybę dingsčių įtarinėti ir užsigauti. Tai apeiti arba ištverti geba tik išminčiai.“ Atrodytų, keista cituoti Romos mąstytojus Slabodkoje… bet tenka.