Kauno filharmonijoje visada šviečia saulė, o iš retai lankomo bokštelio atsiveria pasakiški Kauno vaizdai

Architektas Edmundas Frykas tarpukariu suprojektavo įspūdingo grožio Teisingumo rūmus. Akį juose traukia „art deco“, neoklasicizmo ir tautinio stilių dermė. Lankytojai fasade anksčiau išvysdavo lotynišką užrašą, reiškiantį, kad teisingumas yra valstybių pagrindas, o prieš atverdami sunkias duris praeidavo aštuonias iškilmingas kolonas. 1929 metų statybos pastate veikė Teisingumo rūmai, 1936-1940 m. darbavosi Lietuvos Respublikos Seimas, vėliau pastatas buvo nacionalizuotas, o 1961 m. čia įsikūrė filharmonija.

Minint architekto Edmundo Fryko (1876-1944) 150-ąsias gimimo metines, Kauno valstybinėje filharmonijoje rengiamos didelio populiarumo sulaukiančios ekskursijos. Ką įdomaus lankytojai čia išvysta pasakoja ekskursijų vadovė, filharmonijos rinkodaros vyr. specialistė Daina Juraitienė.

1929 m. E. Ožeškienės, K. Donelaičio ir L. Sapiegos gatvių sankryžoje iškilo Teisingumo rūmai. Čia ėmė darbuotis Teisingumo ministerija, Vyriausiasis tribunolas, Apeliaciniai rūmai, Vyresniojo notaro tarnyba, o 1936 m. rugsėjo 1 d. į darbus kibo LR Seimas su prezidentu Antanu Smetona. 1938 m. pastate buvo priimta nauja Lietuvos Konstitucija. Kad pastatas skirtas teisingumui vykdyti įspėdavo fasade įkomponuotas auksuotų raidžių įrašas lotynų kalba: „Justitia est fundamentum regnorum“ (liet. „Teisingumas yra valstybių pagrindas“). Reprezentacinei valstybės įstaigai pastatyti buvo skirtas 1 mln. litų, tačiau pabaigoje kaina išaugo iki 2,2 mln. litų.

„Tai vienas gražiausių, reprezentatyviausių tarpukario pastatų. Antras valstybinės reikšmės pastatas, kurį finansavo valstybė. Pirmas buvo Kauno apskrities savivaldybės rūmai Vytauto prospekte”, – pažymėjo D. Juraitienė.

Pastatas autentiškas, įrengtas naudojant kokybiškas medžiagas. Prie įėjimo pasitinkančios kolonos pastatui suteikia iškilmingumo. Pasak gidės, kiti architektai kolonų moderniuoju tarpukariu jau nelabai naudojo, nes tai klasikos elementas, o E. Frykas jų neatsisakė.

„Žmonės sakydavo, kad tai „frykokolinis” stilius, nes jis ir kitur naudojo kolonas: studentų korporacijos „Neo-Lithuania” rūmuose, Lenkų smulkaus kredito draugijos rūmuose (K. Donelaičio g. 76), Kauno ugniagesių rūmuose. Jis turėjo savo braižą”, – kalbėjo pašnekovė.

1940 m. prasidėjus nacionalizacijai pastate ėmė glaustis įvairios įstaigos, vykdavo koncertai, cirko pasirodymai. 1961 m. čia įsikūrė valstybinės filharmonijos Kauno filialas, čia vykdavo klasikinės muzikos koncertai, atliekami orkestro. Pastate vyko pirmieji Lėlių teatro spektakliai, kurį laiką veikė Pantomimos teatras. Dabar dalimi pastato naudojasi Registrų centras.

Apsižvalgykime rūmų vestibiulyje. Šią erdvę iš viršaus apšviečia apskritas švieslangis, kuriame matyti saulė su daugybe spindulių.

„Vitraže pavaizduota saulė simbolizuoja apsaugą, globą, palaiminimus, visa tai sklinda iš viršaus. Geltoni trikampiai-stogeliai yra tarsi Dievo pastogė, o paparčio žiedas lietuvių simbolikoje reiškia vydą, įžvalgumą, praregėjimus. Tarsi linkima, kad pro šias duris įėjusius žmones lydėtų praregėjimas, teisingumo vyda”, – aiškino gidė D. Juraitienė.

Valstybei buvo svarbu pabrėžti tautiškumą, lietuvišką identitetą, todėl rūmų apdailoje matyti tautinius raštus imituojantys ornamentai, valstybės simboliai, vienas jų – Gediminaičių stulpai.

Buvusiuose Teisingumo rūmuose Kaune vyko svarbus istorinis įvykis: čia buvo teisiami Klaipėdos krašto nacių partijų veikėjai, kurie vykdė antivalstybinę veiklą – norėjo užimti Klaipėdos kraštą, atskirti jį nuo Lietuvos ir prijungti prie nacių Vokietijos. Klaipėdos krašto naciams vadovavo T. Zasas, vėliau – E. Noimanas.

Pasakojama, kad teismo pirmininkas Silvestras Leonas su teisėjais užsirakino Teisingumo rūmuose ir tris dienas rašė teismo nuosprendį. 1935 m. kovą jis pareiškė kaltinimus 123 asmenims. Procesą stebėjo gausus būrys užsienio žurnalistų, atvykusių iš Didžiosios Britanijos, JAV, Lenkijos, Prancūzijos, Švedijos, Vokietijos ir kt.

„Procesas vyko Didžiojoje salėje. Buvo nuteisti 87 asmenys: keliems iš jų skirta mirties bausmė, daliai skirta kalėti iki gyvos galvos, kitiems skirtos mažesnės įkalinimo bausmės”, – sakė D. Juraitienė.

Po teismo proceso nacių Vokietija nutraukė prekybos sutartį su Lietuva. Vėliau bausmės nuteistiesiems buvo sušvelnintos. Ši byla laikoma didžiausia Europoje nacių byla ir net vadinama mažuoju Niurnbergo procesu.

Didžiojoje salėje teismo procesai jau senai nebevyksta, dabar čia džiugina klasikinės muzikos koncertai.

Mažojoje salėje tarpukariu vykdavo uždari Seimo posėdžiai, išsaugotos nuotraukos, kuriose prezidentas A. Smetona kalba būtent šioje salėje. Anksčiau čia buvo autentiškas balkonėlis, veikiausiai skirtas uždariems posėdžiams. Balkonėliuose sėdėdavo liudininkai, žurnalistai, stebėtojai, turėję leidimus stebėti uždarą posėdį.

„Ši salė ypatingai graži, atspindinti „art deco” stilių. Dabar čia vyksta kameriniai koncertai, jaunųjų kompozitorių pasirodymai. Salėje telpa apie 80 klausytojų”, – sakė gidė.

Mažojoje salėje repetuoja Kauno valstybinis choras, beje, jo atliekamą „Tautišką giesmę“ 6 val. ryto galima išgirsti įsijungus nacionalinį radiją ir televiziją. Chorą įkūrė ir 52 metus jam vadovavo dirigentas Petras Bingelis. Kolektyvas pasiekė aukščiausius įvertinimus, koncertuoja su pasaulinio lygio atlikėjais. Kauno valstybinė filharmonija turi savo įrašų studiją, joje įrašus kuria pasaulinio garso atlikėjai.

Čia pat pašnekovė pažymi, kad architekto E. Fryko tėvas Edmundas Emilijonas Frykas (1840-1920) irgi buvo inžinierius architektas. Jis Kaune sukūrė du žinomus projektus: suprojektavo Kauno elektrinę Vienybė aikštėje ir įrengė „konkę“ – arklių traukiamą transportą, Kaune veikusį iki 1929 m.

„Konstatuota, kad Kaunui per brangiai kainuoja žibalinis apšvietimas ir reikia pereiti prie elektros. 1900 metais 75 lemputės apšvietė Kauną“, – pažymėjo pašnekovė.

Architektas E. Frykas jaunesnysis baigęs institutą išvyko į Gruziją, ten daug projektavo, vedė gruzinę Jekateriną Kikadzę ir sulaukė sūnaus Leopoldo Fryko. Mirus tėvui, E. Frykas paveldėjo turto, tad grįžo gyventi į Kauną, dab. E. Fryko g. 23. Paskui su žmona pasitraukė į Vokietiją, 1944 m. mirė, jo kapas nežinomas.

Išliko tarpukario laikų „eglutė”

2005-2008 m. Kauno valstybinė filharmonija buvo rekonstruota (arch. L. Perevičienė, R. Gudienė). Didžiojoje salėje buvo įrengtas balkonas chorui, suformuota daugiau vietų žiūrovams – dabar čia telpa 530 žmonių, atkurtos autentiškos sienų spalvos. Pastate įruoštas naujas įstiklintas vestibiulis, atsirado liftas.

Atliekant darbus stengtasi išlaikyti autentiką. Pasirodymams laukti skirtoje Mėlynojoje salėje iki šių dienų išliko tarpukario laikų parketas su „eglutės” raštu.

„Uosio parketui jau beveik šimtas metų, o atrodo nepriekaištingai! Pajudintos tik kelios lentutės, nuspalvintos juodai, šia spalva pažymėtos komunikacijų linijos, kabeliai, kad kitur nebūtų gadinamas parketas”, – teigė D. Juraitienė.

Mėlynojoje salėje galima apžiūrėti Kauno dailininkų sąjungos menininkų kūrybą. Parodos keičiamos kas mėnesį.

„Tai, kone, lankomiausia Lietuvoje ekspozicija, nes filharmonijos kasdien vyksta koncertai, į juos Didžiojoje salėje susirenka apie 500 žmonių, į kamerinę salę ateina apie šimtas klausytojų ir pamato parodą”, – sakė filharmonijos atstovė.

Po rekonstrukcijos atsivėrė įspūdingo grožio tarnybinė laiptinė, daugeliui iki tol nematyta. Joje akį traukia laiptų turėklai, sienų dekoras. Šiais turėklais lietėsi prezidentas A. Smetona, ministrai, teisininkai.

Po atnaujinimo buvo ir praradimų. „Du dalykai neatkurti po rekonstrukcijos: kai reikėjo dažyti fasadą buvo nuimtos raidės, o kai reikėjo grąžinti į vietą – jų jau neberado. Gal kažkas dar atkurs tas raides? Antras dalykas – šviestuvai, jie visi nauji, iš Italijos”, – pažymėjo gidė.

Per ekskursijas lankytojai gali pakilti į apžvalginį filharmonijos bokštelį. Pasak gidės, tai vienas aukščiausių bokštų centre, į kurį galima patekti viešai – viršija 25 metrus.

„Turbūt E. Frykas pagalvojo, kad teismo valanda neišvengiamai laukia pas Dievą, Jis didžiausias teisėjas, o Teisingumo rūmuose žmonių laukia žemiškasis teismas. Šis bokštas byloja, kad priimant teismo sprendimus, reikia nepamiršti Dievo teismo, Jo teisingumo“, – aiškino gidė D. Juraitienė.

Filharmonijos bokštelyje atsiveria įstabusis Kaunas: Žaliakalnio šlaitai, Kristaus Prisikėlimo bazilika, Kauno choralinė sinagoga, Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokštas, Vytautinės bažnyčios bokštas, Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra, Kauno rotušė ir kt. Naktį spindi apšviestas Kauno valstybinis muzikinis teatras, „Žalgiro“ arena. Iš bokštelio puikiai atsiveria Savanorių prospekto pradžia.

„Išlikę žmonių atsiminimai, kaip tarpukariu ant rūmų stogo ateidavo vienos šeimos vaikai iš Žaliakalnio. Jie žaisdavo ant stogų, darydavo fotosesijas, vasarą atsinešdavo antklodes ir miegodavo po atviru dangumi. Deja, vieną dieną įvyko nelaimė... Bet šiais laikais ant stogų patekti negalima, kviečiame pasigėrėti gražiaisiais Kauno stogais iš bokštelio“, – kvietė D. Juraitienė.