Istorikas G. Kasparavičius: Kaunas turėjo tapti jūriniu uostu

Trečiadienį, liepos 15-ąją, Kauno apskrities viešoji Ąžuolyno biblioteka pakvietė Kauno gyventojus į ypatingą vakarą. Čia vyko jautraus, „Sidabrine gerve“ nominuoto ir tarptautiniuose festivaliuose įvertinto trumpametražio dokumentinio filmo „Reisas“ peržiūra. Po jo kauniečiai leidosi į ekskursiją su istoriku Gediminu Kasparavičiumi, kuris dalyvius supažindino su Kauno laivybos istorija ir papasakojo, kaip ji keitėsi stovint sovietmečio šešėlyje.

Susitikimas su G. Kasparavičiumi prasidėjo greta Nemuno salos tilto, kur dalyviai leidosi į pažintinę ekskursiją. Istorikas pasakojo, kaip 1917 metais prie Nemuno buvo suformuotas pylimas, kuriame įsteigtas pirmas toks objektas Kaune – Žiemos uostas. Šalia jo buvo statomi kranai, skirti krovinių kėlimui, atvestas geležinkelis.

„Čia vyko stambioji pramoninė laivyba. Atkeliaudavo laivai, o laivų skaičius buvo tikrai didelis, pavyzdžiui, IV dešimtmetyje dar per metus 800 laivų atplaukdavo“, – dalinosi istorikas.

Anot jo, net tarpukary vokiečiai į Kauną atplaukdavo žiemoti.

Kaip pasakojo G. Kasparavičius, Nemunas buvo intensyviai laivuojamas, jis turėjo daug jungčių, o toks „judrus“ gyvenimas vyko iki 1974-ų metų.

Kaip priminė istorikas, kitapus salos, prie upės, kauniečiai galėjo džiaugtis dideliu pliažu – pasak jo, ten maudydavosi apie 30 tūkst. žmonių, o Kaunas anuomet turėjo net 12 pliažų.

Tęsiant pasivaikščiojimą, ekskursantai sustojo priešais Laisvės švyturį, kuris priminė, kokį stiprų ryšį Kaunas turėjo su laivyba. Pasak istoriko, sovietiniu laikotarpiu buvo planuojama sujungti Baltijos ir Juodąsias jūras. Tokiu atveju, Kaunas būtų tapęs jūriniu uostu. Vis dėlto, šis planas taip ir nebuvo įgyvendintas.

„Kaunas būtų tapęs jūriniu uostu. Buvo svarstyta Nemune įrengti ne tik hidroelektrinę, bet ir užtvankas ties Smalininkais, Birštonu, Druskininkais – vanduo turėjo būti sukeltas ir, dėka to, būtų galėję plaukti jūriniai laivai“, – pasakojo G. Kasparavičius.

G. Kasparavičius atkreipė dėmesį, kad šio projekto pėdsakų vis dar galima rasti – dabartinė Nemuno krantinė buvo pastatyta atsižvelgiant į planuotą aukštesnį vandens lygį ir savo konstrukcija primena jūrinio uosto krantinę. Tačiau įgyvendinus šiuos planus, Lietuvos kraštovaizdis būtų stipriai pakitęs – dalis teritorijų apsemtos, Punios šilas būtų sunaikintas, o Birštonas atsidūręs po vandeniu.

Pasakodamas apie sovietmečio laivybą, istorikas priminė, kad jūreiviai buvo vienintelis kelias į Vakarų pasaulį – grįždami iš reisų jie parveždavo Lietuvoje sunkiai gaunamų prekių, o Klaipėdos uostas buvo vienas svarbiausių žvejybos centrų.

„Tai buvo ne tik vartai į laisvą pasaulį, bet ir buvo gabenama kontrabanda, pavyzdžiui, japoniški magnetofonai“, – dalijosi istorikas. Kaip, anot ekskursijos vedlio, pasakojo patys upeiviai, egzistavo ir plaukiojanti parduotuvė, kurioje buvo galima nusipirkti vandens ir duonos.

Pasak G. Kasparavičiaus, Kaune buvo rengiami jachtklubo atidarymai, kurių metu vykdavo laivų paradas – laivai buvo puošiami lemputėmis, iliuminacijomis. Iš Aleksoto atskrisdavo „bombonešiai“, nešantys smėlio maišus, kuriuos mėtydavo ant laivų. Šventėje buvo rodomi filmai, kurių žiūrėti susirinkdavo keliolika tūkstančių žmonių.

Nors jūreivių ir upeivių kasdienybė buvo skirtinga, juos siejo stiprus bendruomeniškumo jausmas ir nerašytos taisyklės padėti vieni kitiems.

Sustojus prie Vytauto Didžiojo tilto, istorikas liepė visiems užsimerkti ir įsivaizduoti, kaip tiltas pasikelia, o po juo praplaukia būrys didelių laivų.

„Nors ir tiltas buvo pakeliamas, tačiau turėjo daug defektų“, – teigė istorikas.

Nemunas kadaise buvo svarbus kelias prekybiniams ryšiams. „Sako, Kaunas – jūrų uostas. XIX amžiuje jau buvo Kaunas jūrinis uostas“, – prisiminė G. Kasparavičius.

Ekskursijos metu istorikas taip pat pasidalino mintimis apie tarpukario Lietuvos siekį kurti savo jūrinę valstybę. Tuo metu Kaune veikė Lietuvos garlaivių bendrovė, kuri gabeno krovinius jūra su Lietuvos vėliava ir siekė palaikyti ryšį su lietuviais už Atlanto ribų. Nors bendrovės veikla nebuvo lengva – vienas jos laivų paskendo, o kitą reikėjo parduoti dėl susidariusių skolų – jos įkūrimas tapo svarbiu momentu jaunai valstybei.

Įdomu ir tai, kad dar neturėdama Klaipėdos uosto, Lietuva kūrė savo jūrinį identitetą. Pasak istoriko, ant laivagalio buvo rašomi miestų vardai, o dažnai pasitaikantis miesto vardas buvo Jurbarko.

„Užsienio spauda kėlė klausimus kas čia tas naujas jūrinis uostas, o vėliau paaiškėjo, kad tai – Jurbarkas“, – pasakojo G. Kasparavičius.