„Džiazuojančio Kauno“ herojus J. Jučas: „Gyvenime viskas yra įmanoma“

Kaune atidaryta paroda „Miesto atmintis: Jonas Jučas ir džiazuojantis Kaunas“. Joje žinomas kaunietis pasakoja apie visą gyvenimą lydėjusią muziką, dalyvavimą kolektyvuose „Dainiai“, „Gėlės“, „Oktava“; darbą legendiniuose Kauno restoranuose „Metropolis“, „Trys mergelės“, „Pasimatymas“ ir kitur, taip pat koncertavimą net 700-uose vestuvių bei sumanytą tarptautinį festivalį „Kaunas Jazz“.

J. Jučo gyvenimo mozaika išdėliota Kauno miesto muziejaus Rotušės padalinyje, parodų erdvėje „Miesto archyvas. Atmintis“. Per asmenines nuotraukas, instrumentus, drabužius, apdovanojimus, festivalio „Kaunas Jazz“ atributiką, kitus daiktus atskleidžiama muzikantų kasdienybė sovietmečiu, nepriklausomybės pradžios iššūkiai ir nuo 1991 m. miestą lydintis džiazas.

J. Jučas vaikystėje ir jaunystėje nemažai laiko praleido Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Čia jo mama Marija Kajackaitė-Jučienė daugelį metų dirbo baleto soliste. Jis nelankė darželio, tad su mama kartu keliaudavo į repeticijas ir spektaklius. Mamą aplankydavo ir besimokydamas mokykloje.

„Stebėdavau repeticijas, matydavau, kaip balerinos persirengimo kambariuose ruošiasi spektakliams – rengiasi kostiumus, grimuojasi, dedasi perukus. Man visa tai buvo įprasta kasdienybės dalis. (...) Labiausiai patikdavo spektakliai, kuriuose solo šokdavo mama“, – parodoje atskleidžia J. Jučas.

Į teatrą jis ateidavo per tarnybinį įėjimą, dažniausiai budėtojai įleisdavo, tačiau pasitaikydavo ir stabdžių.

„Prisimenu, kartą vyriausiasis dirigentas Juozas Indra išgirdo, kad manęs neįleidžia, ir savo sodriu, įsakmiu balsu sušuko: „Ką, Jučienės sūnaus neįleidžiate?!“. Tą akimirką jaučiausi nepaprastai svarbus – mane užstojo pats vyriausias dirigentas!“, – parodoje prisimena J. Jučas.

Teatre jis susirado draugų, pvz., būsimą garsų dainininką Liutaurą Čepracką, kurio mama irgi darbavosi teatre. Beje, nuo mažens J. Jučas lankė Juozo Naujalio muzikos mokyklą, mokėsi skambinti pianinu.

Žvilgtelkime į J. Jučo muzikavo pradžią.

Muzikanto gyvenimą jis pradėjo gan anksti – 1967 m., besimokydamas Kauno 13-osios vidurinės mokyklos (dab. KTU inžinerijos licėjus Panemunėje) septintoje klasėje, subūrė pirmąjį kolektyvą. Kartu grojo vyresni moksleiviai. Po pirmojo koncerto mokyklos direktorius ir pavaduotoja jį apdovanojo šampano buteliu ir saldainių dėžute.

Po kelerių metų J. Jučas tapo ansamblio „Dainiai“ vadovu. Kolektyve kartu grojo Virginijus Adomas, Feliksas Ratomskis, Juozas Grigaitis ir Kęstutis Pauliukas. Grupė pasirodydavo jaunimo šokiuose, koncertuose, gastroliavo net Estijoje.

1971-1972 m. J. Jučas grojo grupėje „Gėlės“, kartu muzikavo Elly Tatarskis, Benjaminas Rutšteinas ir Feliksas Ratomskis.

Pusantrų metų jis praleido garsiajame estradiniame orkestre „Oktava“. 1972 m. įrašant plokštelę „Mindaugo Tamošiūno kūriniai“, orkestre girdėjosi ir J. Jučas. Net norėta jį paskirti kolektyvo vadovu, tačiau senbuviai užprotestavo.

Reikia paminėti, kad J. Jučas vadovavo keliems Kauno fabrikų saviveiklos ansambliams: Kauno radijo gamyklos 13-ajame ceche, Vilijampolės „Gegužės pirmosios“ trikotažo fabrike.

Sovietmečiu J. Jučas grojo žinomuose restoranuose „Sparnai“, „Metropolis“, „Girstupis“, o restoranuose „Trys mergelės“ ir „Pasimatymas“ darbavosi muzikinės dalies vadovu.

Muzikantas papildomai uždarbiaudavo vestuvėse. Su parodoje eksponuojamu itališku akordeonu „Manfrini“ jis sugrojo net 700-uose vestuvių!

Tuo laikotarpiu spėdavo pasirodyti ir Kauno sporto halėje per krepšinio rungtynes.

„Esu grojęs per istorines Kauno „Žalgirio“ ir Maskvos CSKA rungtynes, vienas, su „Korg“ sintezatoriumi. Per minutės pertraukėles, tarp kėlinių ar po rungtynių reikėdavo sugroti trumpas muzikines frazes, kurios užvestų sirgalius. Tiko ir „Ant kalno mūrai“, ir kiti visiems pažįstami motyvai. Tai buvo kažkas panašaus į tai, ką dabar per rungtynes daro didžėjai. Už tokį grojimą dar gaudavau po 100 rublių!“, – parodoje atskleidžia J. Jučas.

Kelerius metus J. Jučas praleido Kauno valstybiniame lėlių teatre. Čia ėjo muzikinės dalies vedėjo pareigas, sukūrė muziką vaikų spektakliams „Buratino nuotykiai“, „Krokokatinas“ ir „Naujamečiai Raganaitės pramanai“.

Nuo 1989 m. jis darbavosi Kauno valstybinėje filharmonijoje. Klausytojų susirinkdavo nedaug, tad tekdavo pasukti galvą, kaip juos prisikviesti.

„Atvažiuodavo koncertuoti styginių kvartetas, o salėje – vos penki žmonės. Atvykdavo simfoninis orkestras – susirinkdavo gal šimtas klausytojų, ketvirtadalis salės. Ir nieko nepadarysi. Repertuaro netrūko, tačiau lankomumas buvo didžiulė problema. Tais laikais publiką labiausiai traukė humoristai, įvairios agitbrigados, populiarioji muzika. Prisimenu, kokio milžiniško susidomėjimo sulaukė naujai susikūręs Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Jaunimo simfoninis orkestras. Per pirmąjį jo koncertą Operos ir baleto teatre net išlaužė duris!“, – parodoje pasakoja J. Jučas. Beje, J. Jučas prisidėjo prie Valstybinio jaunimo simfoninio orkestro sukūrimo.

1991 m. J. Jučas įgyvendino neįtikėtiną sumanymą – padedant filharmonijai, surengė pirmąjį festivalį „Kaunas Jazz“. Parodoje matyti pirmam festivaliui „Jiesios“ pagamintas procelianinis puodelis.

„Festivalis puikiai pavyko, subūrė gerbėjų ratą. Tradicija tęsiasi jau 35 metus. Pasitaikė iššūkių, tačiau su gera komanda viską pavyko išspręsti. Mano gyvenimo kredo: nėra neįmanomų padaryti dalykų. Galbūt nepakankamai nori, jei nepavyksta? Jei pakankamai nori – gali padaryti labai daug“, – savo gyvenimu įrodo J. Jučas.

Jis mena, kad „Kaunas Jazz“ imtas rengti vos atgavus Nepriklausomybę, kai buvo įvairių iššūkių, stigo finansų, degalų.

„Kad užsienio kolegos perskaitytų faksą – reikėdavo jį išsiųsti prieš savaitę. Prieš 10 dienų reikėdavo užsiimti laiką, nes ryšiai ėjo per Maskvą. Pažįstamų dėka viską pavykdavo sutvarkyti žymiai greičiau. Dirbant muzikos srityje, ypač su labai aukštos prabos menininkais, pažintys būtinos. Jei nėra specialių santykių – jiems tu esi kokioj 25 vietoj, o kai turi – pakyli į 2, 3 ar 4 vietą ir suderinti jų atvykimą į Kauną tampa žymiai lengviau“, – kalbėjo „Kaunas Jazz“ sumanytojas Jonas Jučas.

Festivalis žinomas Europoje, į jį koncertuoti atvyksta pasaulinės žvaigždės.

Parodos „Miesto atmintis: Jonas Jučas ir džiazuojantis Kaunas“ kuratorė muziejininkė Deimantė Kondrotaitė teigia, kad J. Jučas stipriai pakeitė Kauno įvaizdį, pavertė jį džiazuojančiu miestu.

„Sovietmečiu Kaunas buvo estrados, agitbrigadų, humoristų miestu, o 1991 m. prasidėjus „Kaunas Jazz“ festivaliui miesto veidas stipriai persimainė. Tai – J. Jučo dėka“, – teigė D. Kondrotaitė.

Beje, kūrybinę jo veiklą papildė valdiškos patirtys: darbas Kauno miesto savivaldybės kultūros skyriaus vedėju, kadencija Seime ir kultūros ministro pareigos.

„Tai – žmogus-orkestras! Jis pasimatavo daugiau kaip 20 profesijų. Padarė didelę įtaką miesto kultūrai“, – teigė D. Kondrotaitė.

„Bet, kad ir kur bedirbčiau, visada sugrįždavau į gimtąjį Kauną. Esu trečios kartos kaunietis, man čia geriausia“, – šypsodamasis įsiterpė parodos herojus.

Aplankius parodą kviečiama keliauti atminties maršrutu, vedančiame Jono Jučo gyvenimo ir muzikinės veiklos pėdsakais. Kelionėje yra 11 stotelių: nuo pirmosios „Kaunas Jazz“ būstinės Rotušės aikštėje iki Kauno valstybinio muzikinio teatro, Sporto halės, studentų miestelio ir Adomo Mickevičiaus slėnio. Maršruto ilgis – apie 8 km, trukmė – 2,5 val. Maršrutą galima rasti čia.

Paroda „Miesto atmintis: Jonas Jučas ir džiazuojantis Kaunas“ Kauno rotušėje veiks iki 2027 m. gegužės 23 d.