Arbatėlė S. ir J. Gruodžių namuose: dailus porcelianas, samovaras ir įspūdinga figūrėlių iš saldainių popierėlių kolekcija

Ant Žaliakalnio kalvos 1932 m. pastatytuose kompozitoriaus, dirigento, pedagogo, vieno iš Lietuvos dainų švenčių rengėjo Juozo Gruodžio ir jo žmonos medikės Stasės-Petrauskaitės-Gruodienės namuose dažnai lankydavosi menininkai, muzikantai, intelektualai. Juos šeimininkai pavaišindavo arbatos ar kavos puodeliu, pasiūlydavo namuose keptų spurgyčių ar įsigytų saldainių. Įdomu, kad S. Gruodienė iš saldainių popierėlių kurdavo unikalias žmonių figūrėles, jos kolekcijoje – net 157 eksponatai! Šias ir daugiau įdomybių atskleidžia paroda „Arbatos puodelio istorijos“.

S. ir J. Gruodžių namuose sukurtoje ekspozicijoje galima pasižvalgyti į originalius arbatos servizus, indus, stalo reikmenis ir namų interjero detales. Apie juos pasakoja parodos „Arbatos puodelio istorijos“ kuratorė, Kauno miesto muziejaus kultūrinių veiklų koordinatorė Danguolė Jonušaitė.

Parodoje „Arbatos puodelio istorijos“ eksponuojami įvairūs XX a. porceliano indai, naudoti Kauno inteligentų. Nedidelė jų dalis priklausė ir Gruodžių šeimai. Rengiant parodą remtasi Stasės Gruodienės (1892-1985) dienoraščiais, parodančiais niūrią karo ir pokario kasdienybę, kai trūko maisto, jautėsi visuotinis nuovargis, tačiau naudodamiesi puošniais servizais bei įmantresniais stalo įrankiais žmonės stengėsi išsaugoti vidinę kultūrą, stiprybę.

Ekspozicija išdėliota visame name, kurį, beje, projektavo garsusis Feliksas Vizbaras. Šalia dailaus medinuko anksčiau vešėjo išpuoselėtas sodas ir daržas, tad šeimai netrūko šviežių vaisių, daržovių ir, be abejo, žiedlapių taip mėgstamai arbatai. Balkone J. Gruodis (1884-1948) buvo įkurdinęs kelis bičių avilius, tad prie arbatos svečiams, neabejotinai, patiekdavo ir šviežio medaus.

Ekspozicijoje dėmesį traukia legendinio Kauno fabriko „Jiesia“ servizas, pagamintas XX a. 8 deš. Baltas kietojo porceliano indų rinkinys tuomet atsiėjo nepigiai, tad žmonės ieškojo alternatyvų, pvz., Rygos porceliano fabriko gaminių. Pasak muziejininkės, šiandienos kainomis „Jiesios“ servizas kainuotų daugiau, nei 500 eurų, o Rygos fabriko servizą būtų galima įsigyti ir už 300 eurų.

Parodoje dėmesį traukia Kauno inteligentų asmeniniai stalo reikmenys, atkeliavę iš Kauno miesto muziejaus rinkinių: Elenos Varašiūtės-Jocaitienės sidabrinis arbatinis šaukštelis, taip pat jos naudotas tarpukario laikotarpio japoniško stiliaus kavos-arbatos servizas, dramos aktorės Rūtos Staliliūnaitės kavos puodeliai su lėkštutėmis iš „Jiesios“ fabriko, baleto primadonos Olgos Malėjinaitės kavos puodelis, Juozo Mugėno baltojo metalo arbatinukas, Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės ąsotėlis ir keturios taurės, Elenos ir Kipro Petrauskų dekoratyvinės vokiečių firmos „Zeh Scherzer“ lėkštutės, puoštos įvairiais vaisiais ir kt.

Stasė ir Juozas Gruodžiai neturėjo daug išskirtinių servizų, svetainėje ant stalo matyti S. Gruodienės tortinė su sidabrine lopetėle, „art deco“ stiliaus porcelianiniai puodeliai bei keli indų komplektai komodoje. Ant spintelės padėtas samovaras, jame virta arbata šeimininkei būdavo skaniausia.

Pora indus dažniausia gaudavo dovanų, o įdomesnių porceliano gaminių parsiveždavo iš kelionių po Prancūziją, Vokietiją, Italiją. Namuose išliko „Renastrid“ arbatos-kavos servizas iš Belgijos, arbatos pakuotė „Harbata Londynska. No 5 Tea“, „Hegenbeck“ arbatos dėžutė.

„Muziejuje Gruodžių asmeninių indų nėra daug, nes kai Stasė po vyro mirties kraustėsi iš šių namų, didžiąją dalį daiktų pasiėmė, o po jos mirties giminaičiai, kiti artimieji juos tarpusavyje pasidalino. Okupacijos metais atsirado daugybė žmonių, kurie vaikščiodavo su kariuomene ir stengdavosi pasipelnyti iš kitų žmonių nelaimės. S. Gruodienė savo dienoraščiuose pasakojo, kaip slėpė daiktus: indų servizus užkasė darže ir apsodino burokėliais, kumpį dėdavo į pečių, o lašinius paslėpdavo tarp dilgėlių”, – pasakojo muziejininkė D. Jonušaitė.

Draugiją porai palaikydavo namų aplinkoje laisvai lakstę gyvūnai: šunys Aitvaras, Dingas ir Dyzelis bei tiktų tikriausia ožka. Pastaroji net užlipdavo į namo antrąjį aukštą, aplankyti dirigento.

Lietuvoje anuomet buvo madingiausia gerti stiprią juodą importinę arbatą, dažniausia žmonės ją įsigydavo kolonialinėse parduotuvėse. Tai sau leisti galėjo ne kiekvienas, todėl į puodelį keliaudavo viskas, kas auga pievoje: čiobreliai, ramunėlės, liepžiedžiai. Pievų augalai pasitarnaudavo ir dėl gydomųjų savybių.

„S. Gruodienė labai mėgo gerti vaistažolių arbatas: ypač čiobrelio ir mėtų. Pabrėžtinai iš samovaro, mat jame, ant aglių kaitintas vanduo jai būdavo pats skaniausias. Arbatą gurkšnodavo iš nedidelių porceliano puodelių. Mėtų arbatą ponia dažnai virdavo savo vyrui Juozui, turėjusiam nervų problemų. Mėgstamiausias skanėstas prie arbatos būdavo spurgytės, o savo varduvėms S. Gruodienė dažnai nusipirkdavo žuvies pyragą”, – pažymėjo muziejininkė. Beje, ji buvo vaišinga, išradinga šeimininkė, tad svečiai noriai lankydavosi šiame Žaliakalnio medinuke.

Vėlesniame gyvenimo laikotarpyje Stasė Gruodienė pamėgo valgyti saldainius, nes gėrė labai daug arbatos, o prie jos norėdavosi kokio saldėsio. Saldainiais ponia visad pavaišindavo svečius. Prisikaupė daug popierėlių ir kartą ji išlankstė figūrą. Taip atsirado įdomus pomėgis – lankstymas iš saldainių popierėlių. Kompozitoriaus žmona Stasė kūrė įvairias žmonių figūrėles: šokėjus, čiuožėjus, balerinas, japoniško ar rytietiško stiliaus lankstinius. Iš viso kolekcijoje – net 157 vnt. figūrėlių. Ir nei vienos vienodos! Šie spalvingi, išraiškingi lankstiniai rasti restauruojant namą, atvėrus vieną saldainių dėžutę. Figūrėlės neturėjo pavadinimų, juos suteikė muziejininkai. Analizuojant kolekciją matyti, kad S. Gruodienė su svečiais itin mėgo saldainius „Aguonėlė“ ir „Karakumai“. Beje, dažniausia lankstyta iš vieno popierėlio, nekarpyta, neklijuota.

Parodoje pristatomos ir lietuviškų gamyklų bei įmonių gamintos įprastos kavos pakaitalų etiketės, pvz., gilių, cikorijų kavos. Tikros kavos įsigyti buvo galima tik kolonialinėse parduotuvėse. Šios dienos kainomis importinė kava tuomet būtų atsiėjusi nuo 50 iki 200 eurų už kilogramą, o pakaitinė kava – nuo 5 iki 20 eurų.

Antrajame Gruodžių namų aukšte įkurtame darbo kambaryje dirigentas mėgdavo laiką leisti su žmona, su ja puoselėjo abipusės pagarbos, meilės, supratimo ir rūpesčio kupinus santykius. Darbo kambaryje stovėjo fortepijonas „Steinway“, tad čia tiko priimti svečius iš muzikos pasaulio: muzikus Balį Dvarioną ir Stasį Šimkų, mokinius Julių Juzeliūną, Antaną Račiūną ir kt. Gerdami kavą ar arbatą svečiai vaišindavosi vieno kąsnio sumuštiniais, sausainiais, saldainiais. Su atvykėliais būdavo aptariamos kasdienės temos, J. Gruodis dalindavosi pedagogikos patirtimis ar naujienomis iš muzikų sąjungos, taip pat premjeromis. Kadangi šeima puoselėjo sodą, neišvengiamai su pašnekovais aptardavo ir medžių ar krūmų sodinimo, genėjimo bei kitus priežiūros klausimus.

„S. Gruodienė atsiminimuose rašė, kad didžiąją dalį Naujųjų metų šventės jie su vyru sutikdavo dviese, šiame kambaryje, laukdami 12 dūžių per radiją ir tolesnės laidos po šventinių fejerverkų. Šiame kambaryje jie gerdavo raudoną vyną, valgydavo juodą šokoladą. Šis kuklus molinis servizas reprezentuoja Gruodžių pomėgį būti kartu, aptarti viską po dienos darbų. Servizai su saulėgrąžų motyvais ant balto porceliano išduoda vieną iš J. Gruodžio pomėgių – laiko leidimą gamtoje. Meilė gamtai atsispindi ir jo kūryboje, mat dauguma kūrinių pavadinimų yra su augalų motyvais, pvz., kūriniai „Aguonėlės”, „Alyvos”, – atskleidė muziejininkė.

1926 m. gegužę J. Gruodis gavo kvietimą išgerti arbatėlės su prezidento A. Smetonos šeima, tenka svarstyti, ar jis šiuo kvietimu pasinaudojo.

Dar viena įdomybė Gruodžių namuose – savitaigos kortelės, vienas iš J. Gruodžio pomėgių. Kortelėse jis neminėjo nieko materialaus, dažniausia kalbėjo apie sveikatą. Korteles garsus muzikas pradėjo rašyti pirmaisiais direktoriavimo konservatorijoje metais.

Pažvelkime į kelių kortelių užrašus: „Aš turiu tvirtą valią. Niekas negali pasipriešinti mano valios įtakai“, „Aš esu darbštus ir tvirtas“, „Mano valia tvirta. Mano darbas taurus“, „Aš niekuomet nenustosiu geros nuotaikos. Aš visada būsiu gerame ūpe“, „Aš visuomet valdau savo temperamentą. Aš turiu besąlygišką savitvardą. Mano valia tvirta“, „Aš esu sveikas ir kupinas jėgos savo kilniam darbui“, „Man sekasi. Man pasiseks. Man turi sektis! Niekas negali pakenkti mano pasisekimams”, „Mano širdis sveika“, „Aš esu sveikas ir kupinas jėgos savo kilniam darbui“, „Man turi sektis visuose mano sumanymuose. Aš neturiu patirti nepasisekimo“.

Kompozitorius J. Gruodis šiame name gyveno 1932-1948 m. Po vyro mirties S. Gruodienė medinuke viena gyveno iki 1969 m., o po to namą perleido Kauno miestui ir persikėlė į butą Kęstučio gatvėje.