Vairavimas vyresniame amžiuje: ką rodo mokslas?

Visuomenės senėjimas yra vienas reikšmingiausių XXI a. socialinių pokyčių. Vyresnio amžiaus žmonių dalis smarkiai didėja visose šalyse – prognozės rodo, jog iki 2050 m. ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse vyresnių nei 80 metų gyventojų skaičius dar patrigubės. Kartu su didesniu vyresnių gyventojų skaičiumi nuosekliai didėja ir vyresnio amžiaus vairuotojų skaičius.

Vyresnio amžiaus žmonėms kelionės automobiliu išlieka vienu patogiausių susisiekimo būdų. Be to, tai ir būdas išlaikyti mobilumą, todėl savarankišką vairavimą paprastai siekiama tęsti kiek įmanoma ilgiau. Nors mobilumas ir galimybė savarankiškai vairuoti yra labai svarbūs, manoma, kad gebėjimas saugiai vairuoti su amžiumi prastėja. Tyrimų rezultatai atskleidžia, jog vyresnio amžiaus vairuotojai, lyginant su kitomis amžiaus grupėmis (išskyrus jauniausius vairuotojus), paprastai dažniau patenka į eismo įvykius, o tai neretai baigiasi sunkiomis traumomis ar net mirtimis. Su amžiumi susijusios vairavimo klaidos paprastai kyla dėl protinių (kognityvinių) funkcijų, pavyzdžiui, dėmesio išlaikymo, atminties, reakcijos, suvokimo, silpnėjimo.

Siekdami nustatyti vyresnio amžiaus (60 m. ir vyresnių) vairuotojų protinių funkcijų ir vairavimo elgsenos ryšį, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Psichologijos katedros mokslininkai įgyvendino dvejų metų trukmės tyrimą. Tyrimo metu tyrėjų grupė nustatė, kad dvejų metų laikotarpiu reikšmingi vairuotojų pokyčiai nepasireiškė. Kitaip tariant, per dvejus metus protiniai gebėjimai vyresnio amžiaus vairuotojams nepakito.

Tyrimo vadovė doc. dr. Laura Šeibokaitė tokius rezultatus vertina džiugiai. „Norisi pasidžiaugti, jog mūsų atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad vyresnio amžiaus vairuotojų protinės funkcijos iš esmės išliko stabilios. Tai leidžia kelti prielaidą, jog protinių funkcijų prastėjimas nėra greitas procesas ir todėl vyresnio amžiaus vairuotojai gali ilgiau išlikti saugūs kelyje“, – diskutuoja doc. dr. L. Šeibokaitė.

Pašnekovės teigimu, nors ir džiugūs, tačiau rezultatai turėtų būti vertinami atsargiai. Kaip pabrėžia mokslininkė, neatmetama, jog tyrime sutiko dalyvauti tie vairuotojai, kurie yra aktyvūs, mobilūs, pasižymi šiek tiek kitokiais psichologiniai požymiais nei tie, kurie galbūt nusprendė tyrime visiškai nedalyvauti ar pasitraukė iš tyrimo jo eigoje. Doc. dr. L. Šeibokaitės teigimu, nors bendras visos tyrimo dalyvių grupės rezultatas nekito, tačiau neatmetama, jog protinių funkcijų pokyčiai yra labai individualūs, juos gali lemti aplinkos ar genetiniai veiksniai.

Taip pat, tyrimo dalyvių gebėjimai suvokti pavojų kelyje ir vairavimo elgsena, iš esmės, išliko stabilūs. Anot doc. dr. L. Šeibokaitės, tokie rezultatai greičiausiai yra susiję su santykinai stabiliais protinių funkcijų rezultatais. „Žinoma, galime tik samprotauti, jog jeigu mūsų tyrimo metu gautų vyresnio amžiaus vairuotojų protinių funkcijų įverčių rezultatai būtų prastėję ar apskritai kitę, galbūt būtume pastebėję ir šių vairuotojų vairavimo elgsenos pokyčių. Visgi dabar matome, jog protinių funkcijų įverčiai ir vairavimo elgsena nėra susiję“, – protinių funkcijų ir vairavimo elgsenos rodiklių ryšį analizuoja tyrimo vadovė.

Taigi, nors gebėjimas saugiai vairuoti su amžiumi prastėja, svarbu remtis moksliniais duomenimis, kurie rodo, jog vyresnio amžiaus vairuotojams tai nevyksta staiga – pokyčiai yra lėti, reiškiasi palaipsniui, ilgesniu laikotarpiu. Tai reiškia, kad daugeliui vyresnio amžiaus vairuotojų nereikėtų baimintis greito vairavimo gebėjimų blogėjimo. Svarbiausia reguliariai stebėti sveikatą ir objektyviai vertinti savo galimybes.

„Vyresnis amžius savaime nelemia spartaus protinių funkcijų pokyčio, tačiau, didėjant amžiui, didėja ir įvairių ligų, tokių kaip Alzheimerio ligos, ar protinių funkcijų, pavyzdžiui, atminties, pablogėjimo tikimybė, todėl vyresnio amžiaus žmonių protines funkcijas svarbu vertinti individualiai, o ne remiantis vien amžiumi pagrįstais kriterijais“, – teigia VDU tyrėja.

Galiausiai, panašu, kad vairavimo kompetencijas lemiantys veiksniai yra kompleksiniai, sąlygoti įvairių priežasčių, kurios gali būti svarbesnės nei protinės funkcijos. Todėl vien protinių testų rezultatai neturėtų būti laikomi pakankama priemone vertinant vyresnio amžiaus žmonių gebėjimą vairuoti. Svarbu atsižvelgti į bendrą sveikatos būklę, kasdienį vairavimą, sukauptą patirtį bei kitus individualius veiksnius, kurie kartu formuoja vairavimo elgseną ir kompetencijas.