100 metų – tai daug ar mažai? Apie garbingą 100 metų jubiliejų švenčiančią Zuzaną Peckienę iš Domeikavos būtų galima sukurti filmą. Ji išgyveno du trėmimus į Sibirą, patyrė daug netekčių, tačiau šiandien džiaugiasi gyvenimu su dukra.
Kauno rajone gyvuoja graži tradicija – sveikinti amžiaus jubiliejus švenčiančius pakaunės gyventojus. Šiuo metu čia gyvena 18 šimtametis. Vien balandžio mėnesį Kauno rajone garbingą gimtadienį paminėjo 3 gyventojai, o šiandien pagerbti jubiliatės Zuzanos vyko vicemerė Raminta Popovienė, Domeikavos seniūnės pavaduotoja Vita Sutkienė ir Socialinės paramos skyriaus vedėja Margarita Venslovienė.
„Gyvenimo kelyje buvo visko: ir didelio džiaugsmo, ir netekties skausmo, bet jūs viską kantriai išgyvenote, nepraradote optimizmo ir meilės gyvenimui. Linkiu sveikatos, sielos ramybės ir šviesaus džiugesio sklidinų dienų“, – sveikino jubiliatę R. Popovienė.
Šimtametė atvykusiems svečiams dainavo lietuvių liaudies dainas, deklamavo eilėraščius, užsiminė, kad jeigu galėtų ką pakeisti savo gyvenime – tai būtų dirbusi mažiau, daugiau bendrautų ir keliautų, – kaip teigė pranešime žiniasklaidai Kauno rajono savivaldybė.
Domeikaviškė gimė 1924 m. gegužės 1 d. Rumšiškių valsčiuje, Pašulių kaime. Zuzana augo didelėje šeimoje: turėjo 2 seses ir 3 brolius. Ji buvo jauniausia šeimoje.
Zuzanos tėtis Jonas buvo našlaitis, kurį užaugino pamotė. Suaugęs jis emigravo į JAV, ten dirbo šachtose, bet vėliau grįžo į Lietuvą. Čia susipažino su žmona Agota, kuri tuo metu našlavo. Zuzana tėčio neteko, kai jai buvo vos pusė metų, mama viena užaugino visus vaikus. Dar ir dabar moteris sunkiai suvokia, kaip jos mamai pavyko išgyventi ir vienai pasirūpinti 6 vaikais.
Senolė prisimena ir vokiečių, ir sovietų okupaciją, kai savaitę teko gyventi miške. Gimtajame kaime gyveno daug žydų, tad Zuzana matė, kaip vokiečiai gaudė žydus ir sakė, kad juos sušaudys. Moteris tvirtino girdėjusi, kaip sovietų armijos kariai 1944-aisiais iššaudė visus buvusius Pravieniškių stovykloje.
Užėjus antrai sovietų okupacijai, jos du broliai išėjo partizanauti, vėliau buvo suimti: vienas 10 metų kalėjo Molotovo srityje, kur ir žuvo, o apie kitą žinių nėra likę.
1948 m. gegužės 22 d. per didįjį trėmimą Zuzaną, jos mamą, brolienę su dviem vaikais ištrėmė į Krasnojarskio kraštą. Po metų ji su klasioke Albina nusprendė bėgti. „Neturėjome žemėlapio, bet nebijojome. Ėjome pėsčiomis per taigą, orientavomės pagal saulę, į Vakarų pusę. Iki Asino stoties ėjome tris savaites. Turėjome pasus, nes jų neatidavėme, kai mus trėmė, todėl galėjome nusipirkti traukinio bilietus“, – prisiminimais dalinosi jubiliatė.
Deja, grįžus į Lietuvą, nepraėjus nė metams, Zuzana buvo suimta ir gavo trejus metus lagerio Urale. Ten susipažino su savo vyru, nuteistu už ryšius su partizanais, Vytu Peckumi ir ištekėjo. Moteris Urale pagimdė dvynukus. Su šeima į Lietuvą grįžo, kai vaikams buvo 8 metai. Būta ir itin skaudžių momentų: būdamas 27 metų avarijoje žuvo jos sūnus, mama mirė tremtyje.
Šeima Domeikavoje apsigyveno atsitiktinai, nes grįžusius iš tremties juos priglaudė pažįstami. Sunkiai vertėsi, daug dirbo, Domeikavoje pasistatė savo namelį, kuriame Zuzana gyvena ir šiandien su savo dukra Dalia.
Senolė visą gyvenimą dirbo ūkyje, labai mėgo auginti gėles, tvarkyti gėlynus. Anot Zuzanos dukros, šiuo metu mama jėgų nebeturi tokiems darbams, tad mėgsta klausytis „Marijos radijo“, jai labai padeda socialinė darbuotoja.