Jau aštuonerius metus keliaujanti TV laida „Stop juosta“ pristato savo naują sezoną, kuris, be architektūrinio ar istorinio konteksto, šįkart turi ir karo prieskonį.
„Prieš dvejus metus filmuojant Tel Avive Rusija užpuolė Ukrainą. Kadangi gyvenome visai netoli Rusijos ambasados, teko tą siaubą, pasipiktinimą, pasmerkimą išgyventi pačioms. Iš tiesų, kai keliavome namo, nežinojome, ar pakeliui nesutiksime tankų“, – natūraliai gimusį norą žiūrovams pasakoti ne tik apie pastatus, kvartalus ir stilius pasakoja laidos režisierė Svetlana Gužauskienė, – „Iš tiesų mūsų laidose laisvės tema visada būdavo svarbi. O šį kartą tai ir dominuojantis motyvas.“
Žiūrovų pamėgtos TV laidos archyve – jau 170 epizodų. Laidos komanda ne tik nuodugniai ištyrinėjo Kauno ir Lietuvos modernistinę architektūrą, pramonės paveldą, bet ir leidosi lietuvių architektų pėdsakais po Latviją, Baltarusiją, Lenkiją, Čekiją, Vokietiją, Italiją ir Izraelį. Naujajame sezone – net du nauji kontinentai, Šiaurės Amerika ir Pietų Afrika. Sausio 27 dieną LRT PLIUS eteryje pradedamas 20-ies laidų ciklas, kurio paantraštė – „Virsmo ir laisvės architektūra. Lietuvių paveldas emigracijoje“.
Asmeninės ir tautinės misijos
Paklaustos, kuo naujosios laidos nustebins tuos, kurie mano, kad apie išeiviją viską žino, autorės atsako, kad ir pačios maniusios, jog mažai kas gali jas benustebinti: „Deja, pradėjus gilintis ir keliauti paaiškėjo, kad nežinome nieko.“
Kalbėdamos apie filmavimuose užklupdavusią nuostabą žurnalistė Jurgė Pridotkaitė pabrėžia pagarbą išeiviams, padariusiems milžinišką darbą dėl Lietuvos laisvės: „Stebino pasididžiavimas, jog esi lietuvis ar turintis lietuviškų šaknų, ir noras bet kokia kaina išsaugoti lietuvybę. Be to, įdomu palyginti šiandieninę JAV poziciją į karą ir okupaciją prieš 70-80 metų ir dabar. Nejauku darydavosi skaitant istorinę medžiagą – viskas kartojasi, regis nepasimokėm iš klaidų, o „Amerikos balso“ radijo įrašai, skambėję prieš 50 metų eteryje atrodo kad būtų įrašyti vakar.“
Amerikos žemyne susitelkusi didžiausia emigrantų iš Lietuvos diaspora, kurioje buvo daugybė architektų ir inžinierių. „Dauguma projektuojančiųjų buvo VDU auklėtiniai ir dėstytojai. Vieni jų kūrė tik savo tautinėms bendruomenėms, kiti buvo aktyvūs pasaulio architektūrinės veiklos nariai“, – pastebi laidos ekspertė architektūros istorikė Jolita Kančienė. Deja, ne visiems buvo lemta tęsti profesinį kelią – tam įtakos turėjo ir sudėtingi JAV įstatymai.
Kaip leidinyje „Draugas“ 1956 m. rašė garsiojo Stasio Kudoko auklėtinis Edmundas Arbas-Arbčiauskas, „Labai mažai kas iš kitataučių supranta lietuviškai ir ar negali grožėtis lietuviška literatūra, bet kiekvienas pamatys ir sustojęs grožėsis pastatais, teiraudamasis, kieno tie meno ar paminklai sukurti. Ir tik pagal tai svetimtaučiai vertins mūsų kultūringumą: pagal iki šių dienų užsilikusius architektūros ir su meno paminklus.“ „Lietuviai Amerikoje, bandydami sukurti savitą, niekur nematytą lietuvišką architektūros stilių, tai darė ne tik vedini nostalgijos, tačiau ir turėdami politinį tikslą plačiai skleisti žinią apie savo šalį“, – tikina laidos „Stop juosta“ ekspertas architektūros istorikas Vaidas Petrulis.
Keliaujant Niujorke, pamatęs architekto Jono Muloko projektuotą bažnyčią su lietuvišku koplytstulpiu, ekpertas sušuko: – „Taip, tai yra Lietuva, taškas.“ Įdomu, kad J. Muloko koplytstulpis buvo ne tik sovietų okupuotos tautos simbolis, bet ir visų pavergtų tautų ženklas. Dar įdomiau, kad būtent J. Mulokas okupacijos metais sumanė sugrąžinti Vilniui karūną.
PAR: Pavojinga, bet svarbu
Skaičiuojama, kad apie 90 proc. Pietų Afrikos Respublikos žydų yra kilę iš Lietuvos. Laidos komandos čia laukė laisvės paieškos… pavojingiausiame pasaulyje mieste. „Ši šalis užbūrė skoniais, kvapais ir nuoširdumu“, – atvirauja „Stop juostos“ kūrėjos. Visgi jos neslepia, kad Johanesburge kartais tekdavo džiaugtis išnešus sveiką kailį: „Niekas ten baltųjų nelaukia, nes praėjo tik 30 metų nuo tada, kai baigta vykdyti diskriminacinė Apartheido politika. Žinoma, nustebino kontrastai – prabangios vilos, aptvertos aukštomis tvoromis su elektros vielomis ir vargšų kvartalai.“
Įdomu, kad iš Lietuvos buvo kilęs kovotojas prieš Apartheidą Albie Sachsas – jo unikali kolekcija eksponuojama buvusiame kalėjime ir veikiančiame teisme, Konstitucijos kalvoje. Dar viena intriguojanti istorijos mozaikos detalė – tai litvakė Riva Morgenstern-Borkowf tapo pirmąja moterimi PAR, gavusia miestų planavimo diplomą. Tai įvyko 1952 metais.
Rūpintojėlio mįslė ir Gandžio bičiulis
„Su komanda vykdami į JAV ir Kanadą nutuokėme, jog ten bus net daugiau lietuvybės, nei pačioje Lietuvoje. Visgi šios lietuviškos salelės nyksta, parapijos traukiasi, lietuviškos bažnyčios nugriaunamos arba jose meldžiasi kitataučiai. Buvo netikėtumų – Niujorke atradome dailininko Vytauto Jonyno vitražus, o Toronte – netgi ištisą Vaclovo Liačo architektūrinį lobį. Tiesiog stebuklas, kad pavyko susitikti su jo žmona, kuri patikėjo dalį savo vyro archyvo parvežti į Lietuvą“, – intriguoja J. Pridotkaitė ir S. Gužauskienė. Jos prideda ir žemišką pastebėjimą – JAV nesėkmingai ieškojus geros kavos kirtus Kanados sieną situacija iškart pagerėjo.
Žiūrint naujojo laidos sezono anonsą prikausto stambiu planu rodomas plastikinis nežinomo autoriaus Rūpintojėlis – nors simbolis lietuviams atpažįstamas, tačiau neturi nieko bendro su pirminiu sumanymu, kurį ir iš esmės sugadino. „Tai paradoksalus atvejis“, – pasakoja V. Petrulis vaikščiojantis po 1972 m. pastatytą „Anapilio“ kompleksą netoli Toronto. Brutalistinės stilistikos koplyčią komplekse suprojektavo Vaclovas Liačas, kuris architektūros magistro laipsnį įgijo prestižinėje Yale universiteto architektūros mokykloje pas pasaulinio garso architektą Paul Rudolph.
Ne vienas nuotykis laukė ir Pietų Afrikos Respublikoje – pavyzdžiui, jėgos aitvarų meka pelnytai vadinamame, būrius lietuvių adrenalino mėgėjų šiandien sutraukiančiame Keiptaune. „Miesto vidury, retai turistų lankomoje vietoje nufilmavome art deco stiliaus šeimos optiką, kurioje niekas nesikeičia jau 80 metų.
„Mes be Vilniaus nenurimsim“ – deklamuoja lietuviškai jau nebekalbantys, bet lietuviškomis šaknimis besididžiuojantys Keiptauno gyventojai“, – prisimena laidos autorės. Ko gero, įdomiausia joms pasirodė su Mahatma Gandžiu besibičiuliavusio, XIX a. pabaigoje iš Mažosios Lietuvos į Afriką atvykusio architekto, visuomenininko Hermano Kalenbacho asmenybė. „Lietuvoje. Rusnėje šiems vyrams pastatytas paminklas, bet kodėl paminklas mūsų pašnekovams iš PAR kelia juoką?“
Šios istorijos – tik keli iš daugelio atradimų, slypinčių 20-ies laidų virtinėje. „Leidomės kelionėn, net nenujausdami, kad lietuvių pavardės bus įrašytos greta garsiausių visų laikų mokslininkų, architektų, dailininkų, inžinierių. Lietuvoje didžioji jų dalis nėra žinomi. Jų palikti ženklai tapo politiniu pareiškimu arba laisvės architektūra.“
Keliauti kartu kviečia laidos komanda: Svetlana Gužauskienė, Jurgė Pridotkaitė, Rytis Titas, Juozapas Tamošiūnas, Marija Oniščik.
Dėkojame nuolatiniams laidos ekspertams: architektūros istorikams Jolitai Kančienei ir Vaidui Petruliui, istorikui Kastyčiui Antanaičiui.
Už saugią ir sėkmingą kelionę padėkos skrieja JAV, Kanados, PAR ambasadų darbuotojams, lietuvių ir litvakų bendruomenėms, ekspertams ir laidos dalyviams.
Naujasis laidos „Stop juosta“ sezonas – nuo sausio 27 d., šeštadieniais 19 val. LRT PLIUS eteryje.
