Vasara – miesto ištuštėjimo metas. Gyventojai išvyksta atostogų – kas į užsienio kurortus, kas į Palangą, Neringą, į sodybas, prie ežerų.
Ypač tuščia mieste savaitgaliais.
Smagu vasarą pėstute pasivaikščioti po Kauną: žingsniuoti nuostabiuoju Ąžuolynu, nusileisti iš Žaliakalnio Kauko laiptais, pereiti Laisvės alėja – iki pat senamiesčio. Jei tokius pasivaikščiojimus nors retkarčiais praktikuotų miesto valdantieji, neabejoju, miestą pamatytų kitomis akimis. Kaip ir patys miestiečiai.
Tad pasižvalgykime drauge, kviečiu.
Laisvės alėjoje varganus gėlių krūmelius laisto dviese. Vyras vairuoja krovininį automobilį, kurio priekaboje – cisterna su vandeniu, o moteris (kaip tipiška!) laiko laistymo žarną, liejančią perdžiūvusius alėjos klombų augalus. Kadangi Laisve keliauju gana dažnai, manęs šis vaizdas visiškai nestebina. Tačiau kartais laistymo procesą stebi ir iš nuostabos aikčioja užsienio svečiai.
Iš pagrindų rekonstruojant gatvę buvo galima įrengti ir požeminę centralizuotą augalų laistymo sistemą, kad daugiau nebereiktų gainioti po pėsčiųjų gatvę automobilių su vandeniu ir moterų su laistymo žarnomis. Buvo galima, bet nepavyko. Gal pamiršo, gal pataupė.
Akivaizdu, kad taupoma ir patiems želdiniams. Pavasario pradžioje visų akį trumpam nudžiugina anksti žiedus sukrovę narcizai, o jiems nužydėjus viskas ir pasibaigia. Susodinti skurdūs krūmeliai, kurie kada nors gal ir žydi, bet visą vasarą atrodo itin nykiai.
Pakalbinta gėlių laistytoja tik kraipo galvą ir sako, kad gražesnius augalus čia vargiai pavyktų išauginti. Po rekonstrukcijos želdinių klombose supilta visiškai prasta žemė, o ir išsaugotos senosios liepos tiesiog siurbte susiurbia visus žemės syvus ir menkiausią natūralaus lietaus ar dirbtinio laistymo drėgmę. Ir pačios liepos – suvargusios.
Plika akimi matyti, daugeliui jų palikta per mažai atidengtos vietos aplink kamieną, kad gautų lietaus vandens. Ką jau kalbėti apie dirbtinį laistymą, kurio akivaizdžiai nepakanka palaikyti medžių gyvybę tokią sausringą vasarą kaip šiemet. Antra vertus, gal toks ir tikslas – nudžiovinti savaiminiu būdu?
Kaip tuos beržus prie savivaldybės – iš trijų tylutėliai jau liko tik du.
Skaitytojas nusivylęs: liūdna žiūrėti į šį kadaise buvusį didingą medį
Keliaujant rekonstruota Vilniaus gatve toliau stebina, kokia ji tapo nejauki po remonto. Prie grindinio akis jau lyg ir priprato, bet šviestuvai – buteliai vis tiek akis bado savo pigiu dizainu. Lyg eitum ne senuoju miestu, o kokio daugiabučio kiemu. Neatsirado ir senosios telefono būdelės, kurias žadėta transformuoti į naują – modernią paskirtį.
Naujieji Vilniaus gatvės šviestuvai kauniečių nesužavėjo
Vilniaus gatvės pradžioje sustatyti suoleliai labiau primena laikiną stoties laukiamojo salę nei sprendimą, derantį gražiausiai Kauno senamiesčio pėsčiųjų gatvei. Ir patys suoleliai – pigūs, tipiniai.
Bet gal jau geriau tokie nei jokių – suolelių nebelieka ten, kur užfiksuota senojo Vilniaus gatvės grindinio linija.
Senamiestyje trūksta ne tik suolelių, bet ir viešųjų tualetų. Įrengtas vienas prie Kauno pilies, bet ar jo tikrai pakanka miesto svečių poreikiams? Antra vertus, į tualetą prispiria ir pačius miestiečius.
Moteris papuolė į situaciją be išeities: pavydėjau savo šuniui
Gerai, kad Kaune daug kavinių, kurios leidžia pasinaudoti higienos paslaugomis dažnai net nemokamai. Tačiau jokios problemos nebelieka patekus į didžiuosius prekybos centrus – erdvūs ir patogūs WC įrengti visų žmonių poreikiams. Gal ir juokinga, bet tai taip pat gali būti viena priežasčių, kodėl net ištuštėjusiame mieste nestinga lankytojų „Akropolyje“.
Tačiau labiausiai vasarą Kaune pasigendu ne tualetų, gėlių ar suolelių, o priėjimų ir pramogų prie Kauno savasties – upių. Prie Neries jau atsirado vienas kitas geras sprendimas, o Nemuno salos krantai ir toliau lieka atskirti nuo upės. Lieka tikėtis, kad pabaigus „Mokslo salos“ statybas situacija kažkaip pasikeis ir atsiras jaukių „pasisėdėjimų“, iš kurių galima bus stebėti upės tėkmę.
Gal net pagaliau bus rasta ir sprendimų laivybos atgimimui. Tikriausiai nėra pasaulyje kito miesto, kuris šitaip negeba išnaudoti savo upių – reginiui, maitinimui, turizmui, pramogai.
Jei nevaikštai savo miestu, tai ir upių nematai. Kaip ir kitų negebėjimų rasti įdomių sprendimų, įdomių idėjų, naujų požiūrių. Kaune gyvena labai daug žmonių, kurie į Laisvės alėją, senamiestį išsiruošia gal tik kartą du per metus. Į mugę ir pažiūrėti Kalėdų eglutės.
Tad jiems kur kas aktualiau asfalto danga Savanorių prospekte, kuriuo daugelis pravažiuoja bent kartą, o kartais ir kelis kartus per dieną.
Ir nors prieš kelerius metus prospektas buvo kapitaliai suremontuotas ir iš naujo užlietas asfaltu, grįžę iš atostogų gerokai nustebsite – jame vėl iš naujo perklojama danga.
Kaip sakoma, skubos darbą velniai gaudo. Antra vertus, seniai suskaičiuota, kad investicijos į asfaltą efektyviausiai augina politinius reitingus ir toliau kuria Kaune geriausiai tvarkomo Lietuvos miesto mitą, nors pastabiesiems jau seniausiai aišku, kad viešųjų ryšių priemonėmis auginama legenda neturi nieko bendra su tikrove.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
