Iki kol mirtis mus išskirs. Šiuos santuokos priesaikos žodžius kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus (96 m.) ir pirmoji šalies ponia Alma Adamkienė (1927–2023) itin brangino. Rugsėjo 1-ąją 71-ąsias vestuvių metines paminėjusią porą išskyrė ponios Almos mirtis. Tačiau jų graži, tiek daug metų trukusi, meilės istorija verta knygos.
„Mes kaip mokinukai! Pasirinkome vestuvėms tokią dieną“, – dar 2016-aisiais „Lietuvos ryto“ žurnalui „Stilius“ juokėsi ponia Alma.
Kaip reikėjo išbūti kartu daugiau nei pusę amžiaus ir dar taip džiaugtis vienam kitu, kad ta šiluma pakeri visus šalia esančius?
„Mes senamadiški, XXI amžiui nelabai tinkame, bet dėl to neišgyvename ir džiaugiamės. Per tą laiką buvo ir sunkumų, – 2016 metais prisiminė V. Adamkus. – Emigravus į Jungtines Amerikos Valstijas, ten auksu gatvės nebuvo grįstos. Dirbome sunkiai. Tai Alma man sudarė sąlygas mokytis, ji pasakė, kad niekas nesvarbu – turiu baigti aukštąjį mokslą. Ji Čikagoje pradėjo dirbti už centus. Nors labai taupydavome, bet, pamenu, vis tiek penktadienio rytais kratydavome visas kišenes ieškodami penkių centų – tiek kainuodavo tramvajaus bilietėlis.
Alma vykdavo padirbėti ir atsiimti kassavaitinio čekio – tuomet taip mokėdavo. Nebuvo lengva, bet užsispyrimas, atsidavimas savo padarė. Kai pradėjau dirbti aš, sąlygos pasikeitė, pradėjome kurtis, planuoti. Tas planavimas irgi buvo virš mūsų galvų, tačiau rizikavome, žingsnis po žingsnio keliavome pirmyn.
Tuos 50 Amerikoje praleistų metų iš dalies prisimenu su dideliu dvasiniu pasitenkinimu – padariau tai, ko net negalėjau susapnuoti, pasiekiau tokias tarnybines aukštumas – nuo federalinio iki vyriausybinio lygmens. Kita gyvenimo dalis – kai nusprendėme grįžti į Lietuvą, ji visiems žinoma lyg atversta knyga.“
Ponia Alma taip pat prisiminė jųdviejų svarbų sprendimą, prakalbus apie vestuves ir bendro gyvenimo kūrimą, kad Valdas būtinai turi įgyti išsilavinimą.
„Nėra pinigų, nėra sąlygų, bet nutarėme: aš dirbsiu, o jis eis į universitetą. Bet kai esi jaunas ir pilnas visokių planų, tai visai nesunku. Būdavo, norim į kiną, bet neturim pinigų, ai – nueisim kitą kartą. Tuomet darbą gauti būdavo sunku. Po karo kareiviai grįžo į namus – jiems pirmenybė būdavo ieškant darbo. O pats džiaugeisi gaudamas bet kokį – juk gausi užmokestį, kad ir mažą! Pradžioje dirbau fabrike, o štai įsidarbinus chemijos laboratorijoje buvo visai neblogai“, – sakė ponia Alma.
Kaip išbūti taip ilgai su savo žmogumi?
„Man atrodo, pagrindinis dalykas – žmonių, pradėjusių kartu gyventi, suvokimas, kad baigiasi „aš“ – prasideda „mes“. Jau ne „man“, o „mums“. Jau turi galvoti ne tik apie save, bet ir apie sutuoktinį, derintis, žiūrėti, kad viskas būtų gerai. Todėl mes problemų neturėjome, išsiaiškindavome ir taip pamažu plaukėme“, – 2016-aisiais kalbėjo A. Adamkienė.
Daugiau šia tema
Sutarimas ir dviejų gyvenimo kūrimas bei gražinimas jiems visada buvo svarbiau už asmenines dovanas. Taip, ponai Adamkai nei gimtadienių, nei svarbių sukaktuvių, tokių kaip santuokos metinės, nei Kalėdų proga nepirkdavo vienas kitam dovanų. Iš pradžių nebuvo pinigų, o paskui, kai jau galėdavo šį tą sau leisti, jiedu pirkdavo ką nors gražaus namams.
„Susikurdavome prabangą – pirkdavome tai, ko paprastai užsigeidęs neįsigysi, – tai paveikslą, tai skulptūrėlę, tai kokį sidabrinį indelį, nes labai mėgstu sidabrą. Kad abiem būtų gražus vienos ar kitos šventės prisiminimas“, – tuomet sakė ponia Alma.
Argi nė karto viduje nesukirbėjo moteriškas noras gauti ką nors tik sau?
„Karas viską buvo sumaišęs… Bet dėl nieko nesigailiu, nepaisydama to, kokios buvo sąlygos. Būnant kartu su Valdu man niekas kitas nebuvo svarbu. Jei turim pinigų, pasitariam, ar galim sau leisti nueiti į spektaklį, koncertą ar balių, tuomet einam. Jei ne – niekur neidavom ir dėl to neliūdėjau“, – su šypsena pasakojo A. Adamkienė.
2021-ųjų rugsėjį žurnalistei Laimai Lavastei Valdas yra kalbėjęs apie pažintį su Alma, ir kaip nusprendė paprašyti jos rankos.
– Ar prisimenate pirmąjį pasimatymą su dar tik panele Alma?
– Puikiai prisimenu kiekvieną detalę iki smulkmenos. Lyg būtų vakar… Mūsų pirmas pasimatymas įvyko ant… laiptų.
Tai nutiko jau išeivijoje, Vokietijoje. Mes, lietuviai, buvome išsiblaškę po tris okupacines Vakarų zonas. Mūsų atbėgusi inteligentija, mokytojai, puikiai suprato, kad negalima palikti vaikų dykinėti stovyklose, ir jie pasistengė atkurti lietuviškas gimnazijas.
Viena pirmųjų buvo įkurta Bavarijoje netoli Miuncheno, Eichštete. Aš su draugais iš Kauno „Aušros“ gimnazijos ten ir nuvažiavome.
Gal pačią pirmą savaitę pamačiau: laiptais žemyn lipa mergaitė, geltonplaukė, su kasomis, mėlynakė.
Nežinau, kas, bet širdy iškart kažkas suvirpėjo… Nuo pirmo šio pasimatymo, kai dar nebuvome net pažįstami, širdis priklausė Jai…
Kartu baigėme gimnaziją. Po to išsisklaidėme po Vokietijos universitetus. Išsiskyrimas truko 3–4 metus, kai net nesimatėme, tik susirašinėjome.
Prieš pat mums visiems išvykstant į Ameriką atvykau į Augsburgą, kur ji gyveno su tėvais, ir išlydėjau ją į Ameriką. Netrukus ir aš atvykau į Čikagą. Sužinojau, kad Alma apsigyveno 160 km nuo Čikagos.
Iškart nuvažiavau pas ją, ir mūsų draugystė atsinaujino. Ir štai po 5 metų draugystės atėjo 1951 m. rugsėjo 1-oji diena. Mano laiminga diena… Galiu pasakyti, kad tai buvo Aukščiausiojo man dovanota gražiausia gyvenimo dovana.
– Ar prisimenate tą dieną, kai paprašėte panelės Almos Nutautaitės rankos?
– Turbūt pasipiršau gal 1950-ųjų pabaigoje ar 1951-ųjų pradžioje. Iki vestuvių buvo likę devyni mėnesiai.
– Atvykote į jos tėvų namus su gėlių puokšte?
– Savaitgaliais automobiliu atvažiuodavau pas ją. Ji jau dirbo kaip chemikė viename miesto fabrike. Ir ji atvažiuodavo savaitgaliais į Čikagą. Mūsų draugystė jau buvo stipri.
– Panelė Alma iškart sutiko tekėti, pasakė „taip“? Nesakė, kad dar turi pagalvoti? Ar labai jaudinotės prašydamas jos rankos?
– Atrodo, kad tokių kalbų nebuvo. Tiksliai neprisimenu tos dienos, kai paprašiau už manęs tekėti, bet, aišku, jaudinausi.
Ponia Alma: „Gal aš susijaudinau labiau nei jis. Pas draugus šventėme Naujuosius 1951-uosius metus. Valdas iškvietė mane šokti ir pradėjo labai iš toli: „Jokių turtų neturiu ir nepažadu, kad turėsiu. Vienintelį, ką pažadu, – visada tave mylėsiu“, – ponia Alma netikėtai nutyla ir tankiai sumirksi. – O aš pasakiau – pagalvosiu. Grįžusi namo pradėjau graužtis, kam aš taip pasakiau? Kas man protą sumaišė? Jis atvažiavo pas mane po 3 savaičių ir aš iškart paklausiau: „Kada kelsime vestuves?“ (2001 m. interviu)
– Prezidente, kodėl vestuvėms pasirinkote rugsėjo 1-ąją?
– Pasirinkome tik todėl, kad JAV rugsėjo 1-oji yra mokslo metų pradžia, o rugsėjo 2-oji – ne darbo diena. Mums išėjo trys laisvos dienos tą savaitgalį.
– Ar vestuvės buvo trankios? Kiek jų dalyvavo jūsų vestuvėse anuomet?
– Apie 40. Sukvietėme mokslo draugus, gimines, artimus pažįstamus.
– Kur vyko jūsų vestuvės?
– Mes tuokėmės Rokforde, kur Alma gyveno. Čia gyveno gal 100 000 žmonių. Buvo ir lietuvių bažnyčia, kurioje telkėsi nedidelė lietuvių bendruomenė. Vestuvių puotai buvome išsinuomoję nedidelę salę. Visas vestuves paruošė Almos mama su savo draugėmis. Buvo labai jaukios, šeimyniškos, lietuviškos vestuvės.
– Mačiau nuotraukoje, kad su nuotaka sukatės šokio sūkuryje. Buvote išmokęs šokti valsą?
– Taip! Taip ir buvo. Bet specialiai mokytis nereikėjo. Jau gimnazijoje draugai sakė, kad esame pirmoji šokių pora.
Ponia Alma: „Per mūsų vestuves Čikagoje vyriausiasis pabrolys pakvietė mane šokti. Ilgai žiūrėjo į mane ir netikėtai pasakė: „Būtų įdomu pamatyti tave po daugelio metų. Tu esi vijoklis, tu įsitvirtinsi bet kur, tau augti ir klestėti nereikia daug žemės.“
Tą akimirką aš nuliūdau, kad nesu orchidėja. Šiemet, kai švenčiame auksines vestuves, tas pats pabrolys vėl mane išvedė šokti: „Aš tau nieko nebesakysiu“, – pašnibždėjo man į ausį. Gyvenimas parodė, kad jis buvo teisus.“ (2001 m. interviu)
– Dažniausiai tik nuotakos prisimena savo vestuvinę suknelę, nes jaunikiai būna be žado nuo jų grožio. Bet gal jūs, prezidente, prisimenate?
– Prisimenu, labai graži buvo suknelė, balta, su sagutėmis nugaroje, ir balto šilko nuometas. Visi pabroliai vilkėjo juodus smokingus, pamergės, atrodo, melsvos spalvos sukneles. Buvo net 8 poros.
– Ant jūsų ir ponios Almos rankų visada matome auksinius vestuvinius žiedus. Tai tie patys žiedai, kuriuos mūvite jau 70 metų?
– Taip, tie patys. Mes patys juos išsirinkome, aš įteikiau vestuvių žiedą Almai. Niekada jų nenusimovėme.
– Ar tokios laimingos santuokos paslaptis yra moters išmintis, kaip manote?
– Mūsų visas gyvenimas skirtas pagarbai vienas kitam, vienas kito išklausymui. Jei ir būdavo vienais kitais klausimais nesutarimų, mes išklausydavome vienas kitą su visa pagarba. Galiu drąsiai pasakyti – per tiek metų nesame nė karto susipykę.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
