Tai, kas nutiko jaunam programuotojui iš Kauno, atrodo lyg istorija, aprašyta Kafkos romane: į sąžiningo vaikino duris pasibeldę policininkai apkaltino jį įvykdžius nusikaltimą, padavė tą esą įrodančią teismo nutartį, tada pusdienį krėtė jo namus, tikrino asmeninį paštą, peržiūrinėjo nuotraukas, iškvotė ne tik jį, bet ir žmoną su kūdikiu ant rankų, o galiausiai išėjo ir išsinešė kompiuterį.
Po visko pats „įtariamasis“ per mažiau nei minutę sugebėjo išsiaiškinti, kad elitiniai kriminalistai norėjo pasibelsti ne į jo, bet į žmogaus tuo pačiu vardu ir pavarde duris. Teisėsauga padarytą klaidą iki šiol atsisako pripažinti ir aiškina, esą viską padarė tinkamai.
„Viskas vyko kaip košmare“, – tą dieną, kai kriminalistai pasibeldė į jo duris, prisiminė vaikinas. Nors tikrasis jo vardas redakcijai žinomas, prašė jo neminėti, kad ši nemaloni istorija ateityje nepridarytų dar daugiau problemų. Taigi toliau vadinsime jį Vytautu Kazlausku.
Įtarė aferistus
2021 m. vasario 17-osios rytą Vytautas gurkšnojo kavą ir ruošėsi pradėti darbus, kai sulaukė skambučio. Policininku prisistatęs vyriškis liepė nedelsiant leistis į apačią, – jis laukia prie laiptinės durų.
„Pirmiausia teiraujuosi, kokiu klausimu, nes nesitikiu skambučio iš policijos. Jie pasakė, kad turi teismo nutartį ir norėtų pasikalbėti. Galvoju, gal kokie aferistai, nes nieko nesu prisidirbęs, nepažeidžiau jokių taisyklių. Kai viską stengiesi daryti teisingai, nesitiki, kad pas tave apsilankys policija“, – pasakojo Vytautas.
Nepaisydamas abejonių, vaikinas nusileido pasikalbėti su nelauktais svečiais. Lauke stovėjo du augaloti vyrukai su mergina, visi buvo be uniformų. Jie įteikė teismo nutartį, leidžiančią atlikti kratą jo namuose. Įteiktame dokumente buvo ne tik jo, bet jo artimųjų duomenys: vardai, pavardės, asmens kodai, darbovietės ir adresai.
Policininkai paaiškino, kad viena socialinių tinklų įžymybė apkaltino jį įsilaužus į jos „Snapchat“ paskyrą. Vytautas tos moters pavardę pirmą kartą gyvenime išgirdo iš pareigūnų.
„Klausiau, kas ji tokia, aš jos tikrai nežinojau. Tada jie man dar pasakė, kad su kažkuo buvau bendravęs per „Telegram“ programėlę. Aš irgi nesupratau, kas tai yra, nes pirmą kartą apie tokią programėlę girdėjau. Visa tai buvo teismo nutartyje, – skaitau ir negaliu patikėti: ten parašyta, kad kažkokia paskyra, iš kurios buvo padarytas nusikaltimas, priklauso man, nors niekada tokios paskyros neturėjau.
Nelabai norėjau jų įsileisti, bet man buvo pasakyta, kad teismo nutartis yra tokia, ir jei aš nesutinku, jie man uždeda antrankius ir vis tiek atlieka kratą. Kadangi neturiu ko slėpti, sutikau. Be to, pamačiau, kad po rūbais jie slepia ginklus, tad supratau: net jei čia aferistai, aš neturiu kito pasirinkimo, todėl pasikviečiau juos į namus“, – prisiminė pašnekovas.
Tuomet Vytautas buvo informuotas, kad nuo šios akimirkos jo teisės yra suvaržomos, be pareigūnų pritarimo jis negali net krustelėti, kol jie iškrės jo namus.
„Turėjo greitai grįžti žmona su mažu vaiku, jie pasakė, kad ją pasitiks. Tą dieną patyriau tiek streso, kiek nepatiriu per visus metus. Buvo toks šokas… Rankos dreba, bandai daryti, ką tau liepia. Pasijauti kaip siaubingas nusikaltėlis, nors net nesupranti, apie ką čia kalbama“, – sakė jis.
Peržiūrėjo visą asmeninį gyvenimą
Kriminalistai apėjo namus, patikrino kiekvieną daiktą, viską nufotografavo. Galiausiai jie sustojo ties kompiuteriu darbo kambaryje. Ten atidžiai peržiūrėjo failus, socialinių tinklų ir kitas paskyras su asmeninėmis nuotraukomis bei elektroniniais laiškais, liepė jiems atskleisti visus slaptažodžius.
„Stengiausi su jais bendradarbiauti, kaip tik galėjau, nes žinau, kad esu niekuo dėtas. Reikia tikėti teisingumo sistema ir įrodyti, kad nieko neturiu, ko jie ieško“, – kalbėjo jis.
Toks apsilankymas sutrikdė ir darbą – Vytautas kas rytą privalėdavo dalyvauti nuotoliniuose susirinkimuose. Pareigūnai po kelių prašymų visgi leido duoti žinią darbdaviui, kad dalyvauti negalės, tačiau priežasties paaiškinti neleido.
Pareigūnai Vytautui dar pakišo prastos kokybės nuotrauką ir pareiškė, kad čia užfiksuotas jis.
„Ten matyti žmogaus siluetas kažkokiame paplūdimyje. Sakau, nesuprantu, kieno čia nuotrauka, čia neįmanoma nieko įžiūrėti, o jie atsako, kad čia aš, ir liepia rasti tokią pat nuotrauką pas save. Grįžusi žmona taip pat ieškojo tos nuotraukos, ją išsivedė į kitą kambarį ir apklausė, tiek aš, tiek ji buvome šoko būsenos“, – pasakojo jis.
Kriminalistai per apklausą Vytautui parodė kažkokį IP adresą, aiškino, kad būtent iš jo buvo įsilaužta į paskyrą, ir geriausia būtų prisipažinti, jog adresas priklauso būtent jam.
„Aš jiems sakau, kad mano IP adresas dinaminis, tai reiškia, kad jis nuolat keičiasi. Jie man tvirtino, kad tai mano ir kad prisipažinčiau“, – prisimena jis.
Galiausiai pasitarę pareigūnai nusprendė bent jau neuždaryti Vytauto į areštinę, nes jis bendradarbiavo ir geranoriškai davė visus prisijungimus. Tiesiog paėmė jo asmeninį kompiuterį ir išvyko.
Visa krata užtruko maždaug 4–5 valandas. Vytautas pažymėjo, kad pareigūnai elgėsi kultūringai ir jiems priekaištų bent dėl bendravimo neturi.
Atsakomybės teisėsauga kratosi
Tą patį vakarą, šiek tiek atsipeikėjęs nuo patirto šoko, vaikinas pamažu pradėjo suvokti, kas išties galėjo nutikti.
„Pagalvojau: juk ne aš vienas esu Vytautas Kazlauskas. Mąsčiau, kaip save išteisinti. Tada suvedžiau į „Google“ paiešką „Vytautas Kazlauskas“ ir tą slapyvardį, kuris neva priklauso man, pasirinkau vaizdų paiešką ir mane iškart nuvedė į Vytauto Kazlausko „Twitter“ paskyrą, kuri pavadinta būtent tuo slapyvardžiu. Per mažiau nei minutę man pavyko rasti tos paskyros tikrąjį savininką. Tada sėdžiu ir galvoju: kaip tyrėjai įrodė, kad ta paskyra priklauso man?“ – stebėjosi jis.
Kaip elitiniai kriminalistai rinko įrodymus, telieka spėlioti. Vilniaus policijos atstovai dėl bet kokių komentarų liepė kreiptis į prokuratūrą. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ingrida Mikužytė, kuri sankcionavo šią kratą, per teismo atstovę perdavė, kad konkretaus atvejo nekomentuos, ir taip pat siūlė kreiptis į prokurorę. Prie teisėjos atsakymo dar pridurtas bendro pobūdžio komentaras, kad sprendimus ji priima pagal „konkrečiu momentu turimus ir jiems pateiktus prokuratūros duomenis“.
Prokurorė Rita Vaitekūnienė, kuri kreipėsi į teismą dėl kratos, atsisakė ką nors komentuoti dangstydamasi tebevykstančiu ikiteisminiu tyrimu.
Po pakartotinių kreipimųsi prokuratūros atstovė Gintarė Vitkauskaitė-Šatkauskienė visgi atsakė, kad esą buvo surinkta kažkokių duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad pas Vytautą kratą atlikti būtų tikslinga.
Esą tik po kratos ir proceso veiksmų paaiškėjo, kad duomenys apie vaikino padarytą nusikalstamą veiką nepasitvirtino, todėl jam suteiktas spec. liudytojo statusas panaikintas.
„Sudėtingas ikiteisminis tyrimas dėl, įtariama, neteisėto elektroninių duomenų perėmimo ir panaudojimo bei neteisėto prisijungimo prie informacinės sistemos, yra tęsiamas, atliekami proceso veiksmai, kurie yra neviešinami. Įtarimai šiame tyrime yra pareikšti 2 asmenims“, – nurodė prokuratūros atstovė.
Stebinantis detektyvų aplaidumas
Kadangi oficialiai teisėsauga nieko paaiškinti nenori, Delfi pabendravo su tuo Vytautu Kazlausku, pas kurį iš tiesų norėta atlikti kratą ir išsiaiškino, tiek kaip jis galėjo atsidurti kriminalistų akiratyje, tiek tai, kaip galėjo įvykti tokia klaida.
Pats tyrimas, dėl kurio per klaidą buvo iškrėstas šios istorijos herojus, pradėtas 2020-ųjų birželį. Tada šimtus tūkstančių sekėjų instagrame turinti mergina į sostinės policiją kreipėsi dėl „nulaužtos“ „Snapchat“ paskyros. Pareigūnai tai įvertino kaip apysunkį BK 198 str. aprašytą nusikaltimą: neteisėtą elektroninių duomenų perėmimą ir panaudojimą.
Tyrimo ėmėsi Vilniaus kriminalinės policijos Nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 1 skyriaus pareigūnai. Tai skyrius, tiriantis plataus spektro nusikaltimus, – tiek vagystes, tiek sukčiavimus, tiek įvairiausias kitas veikas.
Tirdami šį konkretų įsilaužimą, pareigūnai netruko nustatyti įtariamąjį D. M. Jo telefone rado, kad per „Telegram“ jis yra apie kažką susirašinėjęs su žmogumi ,slapyvardžiu „MrTrue“ (slapyvardis pakeistas, nes pagal jį labai lengva nustatyti jo savininko tapatybę).
Suvedus šį slapyvardį į „Google“, jau antras paieškos rezultatas veda į individualios įmonės puslapį tokiu pačiu pavadinimu. Šios įmonės savininkas – Vytautas Kazlauskas.
Šis V. Kazlauskas, pas kurį išties norėta daryti kratą, Delfi pasakojo, kad pats dirba su kibernetinio saugumo temomis ir kaip tik kovoja su programišiais (hakeriais).
„Policija turbūt pagalvojo, kad aš bendravau su tuo žmogumi, sugalvojo padaryti pas mane kratą, nes spėjo, kad ką nors tikrai ras“, – juokėsi pašnekovas ir svarstė, kad tokį sprendimą jie priėmė neturėdami jokių konkrečių įrodymų, nes jų tiesiog nebuvo.
Kaip policija galėjo suklysti ir iškrėsti visiškai kitą žmogų, sunku pasakyti, mat V. Kazlausko asmens kodą per jo įmonę sužinoti itin paprasta. Tam net nereikia būti gudriam detektyvui, užtenka mokėti naudotis Registrų centro duomenimis.
Pats V. Kazlauskas spėjo: kriminalistai, suvedę jo vardą ir pavardę į „Google“ paiešką, iš kelių gautų rezultatų socialiniuose tinkluose išsirinko tą, kuris nurodęs, kad yra programuotojas.
Labai komiška jam pasirodė ir detalė, kad nežinia kam priklausantis IP adresas buvo įrašytas kaip svarbus įrodymas, pagrindžiantis kratą V. Kazlausko namuose.
„Nutartyje dėl kratos prašyta, kad buvo prisijungta įrenginiu iš to IP adreso. Kieno tas adresas? Jis tikrai nėra ir nebuvo mano. Spėju, kad policija jį įrašė į nutartį, kad teisėjai atrodytų, neva oho, čia kažkoks kodas, kažkokie skaičiukai, turbūt labai rimta. Užuot kreipęsi į interneto tiekėją ir paklausę, kas naudojosi tuo IP adresu“, – negalėjo atsistebėti pašnekovas.
Pats užsiminė, kad su juo galiausiai susisiekė teisėsauga, bet tyrėja tik esą paprašė patvirtinti parodymus, jog jis nieko nežino ir nėra susijęs su jokiais įsilaužimais.
Dėl atimto kompiuterio teko pavargti
O Vytautui, pas kurį krata padaryta per klaidą, teko nemažai pavargti, kad atgautų savo kompiuterį. Pirmiausia jis nufilmavo procesą, kaip atranda žmogų, kurio išties ieškojo pareigūnai, tada susirado advokatą.
„Advokatas man paaiškino, kad geriausia būtų nerašyti skundo, nes tokiu atveju vyks nauji teisminiai procesai, jie laikys mano kompiuterį mažiausiai metus laiko, o man buvo svarbu jį atgauti kuo greičiau. Sakė, kad turbūt geriausias kelias – parašyti neoficialų prašymą prokuratūrai, paaiškinti situaciją ir paprašyti, kad man kuo greičiau atiduotų kompiuterį“, – pasakojo Jonas.
Taip jis ir padarė: parašė prašymą, pridėjo filmuką ir instrukcijas, kaip galima greičiau nei per minutę rasti žmogų, kurio išties ieško, ir viską išsiuntė prokuratūrai bei tyrėjai su prašymu grąžinti kompiuterį.
„Paskambinau prokurorei, ji labai nenorėjo su manimi šnekėti, nes jos akyse aš – siaubingas nusikaltėlis. Labai prašiau, kad mane išklausytų. Viską paaiškinau, nes bijojau, kad laišką numes ir net neskaitys. Ji iškart siaubingai supyko, sako, ko jūs čia skambinat, jei yra skundas, tai mes jį ir nagrinėsim. Aš ją sustabdžiau, sakau, palaukit, čia ne skundas, čia prašymas, būkit gera, gražinkit mano kompiuterį. Stengiausi jų nekaltinti, sakiau, turbūt kažkas čia kažką ne taip padarė. Ji man nieko neatsakė, žadėjo pasižiūrėti“, – pasakojo jis.
Po maždaug pusantro mėnesio nuo kratos Jonas sulaukė laiško, kad gali atvažiuoti į Vilnių ir atsiimti kompiuterį.
„Galvojau, neprašysiu, kad atvežtų į Kauną, dar sudaužys ar ką. Nuvažiavau, atnešė kažkoks darbuotojas, tyrėja net nepasirodė ir neatsiprašė. Pasiėmiau kompiuterį, bandžiau įjungti, aišku, jis neveikė, nes kopijuodami kietąjį diską kažką sugadino, – turėjau jį formatuoti, praradau visą savo informaciją“, – prisiminė jis.
Paskui daugiau jokių žinių iš teisėsaugos Vytautas nesulaukė – nei atsiprašymo, nei informavimo, kad jam panaikintas spec. liudytojo statusas.
„Aišku, labai siaubinga ir baisu gauti nutartį, kurioje minimas Baudžiamasis kodeksas, nes tai reiškia, kad nebegalėsi keliauti į tam tikras šalis, pavyzdžiui, į Australiją“, – pasakojo jis.
Paklaustas, kodėl niekada nesiskundė dėl pareigūnų veiksmų, pašnekovas atsakė, kad labai norėjo tą padaryti, bet augina mažą vaiką, daug dirba, todėl tiesiog negali tam skirti laiko. Be to, net sulaukus palankaus sprendimo, klausimas, ar teismas išvis priteistų kokią nors kompensaciją.
„Advokatas sakė, kad geriausiu atveju, ką aš pasieksiu, tai teismo metu pasakys, jog suklydo, ką padarysi. Daugiau nieko nepasieksiu, nes manęs neuždarė į areštinę, man nepadarė jokių sužalojimų, vadinasi, jokia žala man nepadaryta. Galiu bylinėtis nebent dėl to, kad pripažintų klaidą, bet jiems vis tiek nieko nebus, o aš prarasiu laiką ir pinigus. Supratau, kad tiesiog neapsimoka“, – kalbėjo jis.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
