Dėl avarinės būklės stogo seniausias Lietuvoje kino teatras „Romuva“ buvo staiga uždarytas 2016-ųjų lapkritį, o tokiu pat staigumu suremontuoti kultūros paminklo nepavyko. Vis dėlto kelerius metus šen ir ten glaudęsi kino gurmanai vėl turi savo namus – kino teatras naktiniu seansu penktadienį atveria duris. Nuo šiol čia bus rodomi ne tik filmai, bet ir šokio spektakliai, vyks edukaciniai užsiėmimai, konferencijos, žiūrovų taip pat lauks nauja kamerinė salė modernistinio pastato rūsyje.
Salei primatavo naują rūbą
Kaip penktadienį žurnalistams surengtame pristatyme sakė rekonstrukcijos projektui vadovavęs architektas Gintaras Prikockis, didžioji „Romuvos“ salė pasikeitė gana stipriai, bet jos išoriniai kontūrai, lubų forma, apdaila išliko autentiškos. Amfiteatras tapo žymiai statesnis ir atsirado kino teatrui nebūdinga scena, tačiau šis savivaldybės pastatas, architekto žodžiais, tampa vieša sale: čia gali repetuoti ir šokti „Auros“ kolektyvas, vykti konferencijos.
„Išlaikytas autentiškas lubų skliautas su rombinėmis briaunuotomis sijomis, šiek tiek paryškinome jį šviesa. Iškasus rūsį ir pastačius amfiteatrą, po juo taip pat įrengta antra mažoji salė. Dabar „Romuva“ turi dvi sales. Akustika, žinoma, pritaikyta dirbtiniam garsui, natūralaus garso renginiams čia yra blogai todėl, kad visos sienos sugeriančios, tačiau mikrofoną naudojantys renginiai puikiausiai gali vykti. Apatinėje salėje irgi bus rodomi filmai, vyks kameriniai renginiai“, – aiškino G. Prikockis.
Po rekonstrukcijos kino teatro talpa sumažėjo: pagrindinėje salėje įrengtos 223 vietos, mažojoje – 49. Ką tik pastatytoje „Romuvoje“ 1940 m. galėjo susėsti beveik 700 žmonių, vėliau tilpdavo 600, o prieš uždarant kino teatrą remontui – kiek daugiau nei 500. Kaip pažymėjo architektas, žiūrovų erdvę „apvogė“ scena su kulisais.
„Labai laukiu kada prasidės „Romuvos“ kino namų šeimininkų darbas. Labai mėgstu prancūzų kiną, kiek žinau, čia bus Europos kino namai, tad tikiuosi dažnai ateiti“, – šyptelėjęs pripažino G. Prikockis.
Didžiausią iššūkį metė lubos
Pasak architekto, pradėjus darbus, „Romuva“ buvo švelniai tariant apleista: „Tyrėme pastato būklę, atlikus fotogrametrinius matavimus pamatėme, kad pagrindinės salės skliautas įdubęs. Vienas iš didžiausių konstruktorių autoritetų Jurgis Ražaitis padarė vertinimą, kad lubų būklė avarinė ir kitą dieną kino teatras buvo uždarytas.“
Daugiau šia tema
Tai lėmė ir užsitęsusius darbus. Remontas vyko ilgokai, mat salėje iškart buvo pastatyti keturi metaliniai bokštai iki skliauto viršaus, kurie parėmė lubas. Darbininkai negalėjo kasti rūsio, iš pradžių reikėjo sutvarkyti sienas ir stogą.
„Pastačius bokštus, atėjo laikas kai reikėjo skliautą kelti. Domkratais jį vyrai kėlė, o aš kaip tie tiltų inžinieriai po tiltu, stovėjau po skliautu. Pasigirdus traškėjimui, buvo nejauku, bet tada mūsų konstruktorius Narimantas Girčys pasakė „užtenka kelti“, tas taškas buvo užfiksuotas, visi įtrūkimai sutvarkyti.
Uždėtas dar vienas armuoto betono sluoksnis viršuje, tik tuomet bokštai atpalaiduoti, išardyti ir buvo galima tęsti rekonstrukciją. Ji išsitempė dėl labai specifinių priežasčių. Pradėję darbus, plika akimi nieko nematėme, nežinojome, tai buvo didžiulis siurprizas“, – prisiminė G. Prikockis.
„Romuvos“ rekonstrukcija 2018-ųjų rudenį
Toliau būta smulkesnių netikėtumų, tarkime, projekte buvo numatytas ypatingas keltuvas prie laiptų, tačiau visos firmos atsisakė gaminti individualų lenktą laiptinį keltuvą. Bestudijuodami pastato planus, projekto autoriai rado, kad sienoje galima įrengti vertikalų liftą tiesiai iš lauko, kuriuo neįgalieji patenka į kasų vestibiulį.
Tiek didžioji, tiek mažoji salė, turinti atskirą keltuvą, sanitariniai mazgai pritaikyti negalią turintiems žmonėms. Dabartiniai reikalavimai, pastebėjo G. Prikockis, kiek pasikeitę, bet rekonstruota „Romuva“ visiškai atitinka projekto rengimo metu galiojusį reglamentą.
Subtilus restauruojančio architekto santykis
„Tas darbas ir gyvenimas su senais pastatais yra įpratinęs, kad kūrybos palyginti mažai, bet tuo pačiu stengiesi prisiderinti prie esamo pasato architektūros ar interjero ir atsiranda tam tikras kitas jausmas. Džiaugsmas, kad kažką išsaugojai, nesugadinai, tik papildei nedideliais potėpiais. Tokia yra su istoriniais pastatais dirbančių architektų specifika“, – svarstė G. Prikockis.
Ir pridūrė, kad restauruojant pastatus, nemažą dalį darbo atlieka profesionalai, savo amato meistrai. Tarkime, „Romuvos“ durys buvo išvežtos į dirbtuves, architektas ten keletą kartų nuvažiavo, pasikalbėjo, ir visos problemos tuo baigėsi.
„Tie profai viską daro puikiai. Kiek netikėta buvo kai dirbtuvėse išsiaiškino, kad pagrindinės durys dažytos vieną kartą, reiškia, jos ne smetoniškos. Pasirodo, tai apie 1970 m. pagaminta tiksli kopija originalių durų. Skiriasi medienos rūšis, kai kurios kitos detalės, tačiau puikus darbas, tad jos buvo atnaujintos. <…>
Ypač specialiaisiais restauravimo darbais esu patenkintas, o bendrieji statybos darbai vienur atlikti geriau, kitur yra tam tikras trūkumas. Tarp profų galime rodyti, pirštais badyti, bet žmonės paprastai net nepamato to, ką mes matome“, – kalbėjo G. Prikockis, puse lūpų prasitaręs, kad autentiškumo ambicijas vietomis apribojo pinigai.
2017 m. pradėtus rekonstrukcijos darbus atliko bendrovė „Verslo“, savivaldybės duomenimis, bendra projekto vertė – beveik 2 mln. eurų.
Didžiausias dėmesys – Europos kūrėjų juostoms
„Negalime būti lyginami su „Forum Cinemas“, su jais nesipykstame, nes esame visiškai kitokie, kitokio lankytojo namai. Auditoriją atsijoja repertuaras, „Romuvos“ žiūrovas yra besidomintis europiniu kinu, turintis lojalumą, sentimentų šiai vietai. Tai yra savotiškas sugrįžimas į namus, patogus ir jaukus būstas kino peržiūroms. Repertuarą virš 90 proc. sudarys nekomercinis kinas, šiek tiek įtrauksime amerikiečių, bet daugiausia bus europiečių kūriniai“, – žurnalistams sakė „Romuvos“ direktorė Rūta Mašanauskaitė.
Anot jos, renginių tinklelyje jau sudėta iki žiemos, tad norinčių ir planuojančių čia savo renginius yra daug, tačiau tuo pačiu „Romuva“ siekia išlaikyti kokybę, tai neturėtų būti tiesiog eilinė nuomojama salė.
„Pirmiausia, visi renginiai turi atspindėti bendrą „Romuvos“ koncepciją ir išlaikyti tam tikrą lygį. Turime planą trečiadienius skirti šokiui. Šiuolaikinio šokio teatras „Aura“ čia ketina turėti pastovią sceną, kurios iki šiol neturėjo, kad galėtų rengti savo pasirodymus. Tikimės šioje salėje pradėti kino ir šokio simbiozę.
Šalia to vyks konferencijos, teatrą rezervuoja kino festivaliai. Visi, per šiuos metus mėtęsi įvairiuose kino teatruose, sugrįžta ir labai laukia mūsų, taip pat yra mažesnių koncertinių užsakymų. Beje, jau yra nedidelis teatras, norintis savaitgalį rodyti spektaklius vaikams. Visos techninės galimybės, patogumas aktoriams, atlikėjams garantuotas“, – teigė R. Mašanauskaitė, pridėjusi, kad kiekvienu atveju dėl nuomos kalbama atskirai, tačiau veikla orientuojama į kultūrą, meną, ne tai, kas susiję su ūkiniais reikalais.
Penktadienio vakarą „Romuva“ sinefilams siūlo ruošti akių lašus ir leistis į naktinį filmų maratoną. Su vienu bilietu žiūrovai galės išvysti danų komedijos „Laukiniai vyrai“ premjerą, geriausios europietiškos komedijos prizu apdovanotą norvegų juostą „Beibis nindzė“, festivalyje „South by Southwest“ kritikų išgirtą „Nepakeliamą milžiniško talento svorį“, su Vilniaus tarptautiniu trumpųjų filmų festivaliu parengtą specialią trumpametražių filmų programą.
Naujoje kamerinėje kino salėje visą naktį suksis 1940 m. balandžio 18 d. „Romuvos“ atidarymo proga rodytas klasikinė romantinė drama „Didžioji meilės simfonija“ (1939).
Daugiau apie „Romuvos“ atidarymo renginį skaitykite čia, kino teatro repertuarą rasite čia.
—
„Romuvos“ sklypą 1938 m. įsigijo Antanas ir Petras Steikūnai, 1938 m. gruodžio 29 d. Kauno miesto statybos komisijai pateikę prašymą statyti kino teatrą. Projektą parengė architektas Nikolajus Mačiulskis, darbai turėjo kainuoti 200 tūkst. Lt. Leidimas 687 vietų kino teatrui išduotas 1939 m. vasario 3 d., statybos baigtos 1940 m. balandžio 13 d., tačiau pasidžiaugus vos metus, kino teatro veiklą nutraukė Antrasis pasaulinis karas.
Architektūros istoriko Vaido Petrulio vertinimu, miestui bene svarbiausias yra „Romuvos“ urbanistinis sprendimas. Kino teatro pastatą atitraukus į sklypo gilumą, suformuota nedidelė ir jauki viešoji erdvė, pagyvinanti perimetrinį Laisvės alėjos užstatymą.
„Planinėje pastato struktūroje vyrauja šiek tiek užapvalintos formos, primenančios to meto JAV kino teatrams būdingą streamline estetiką, tačiau išorėje esama užuominų ir į istoristinę architektūrą (pvz. karnizas). Pastato modernumą dar labiau pabrėžia įėjimą akcentuojantis stiklinis bokštelis, kuris tapo vienu iš tarpukario architektūros simbolių. Dekoratyvi durų raiška kiek primena tarpukariui būdingus „tautinio stiliaus“ ieškojimus“, – Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro portale cituojamas V. Petrulis.
