2022-iesiems atėjus, „Kas vyksta Kaune“ susitiko su „Kauno vandenimis“ pasišnekėti apie praėjusių metų pakilimus ir nuosmukius bei šių metų iššūkius ir lūkesčius. Kitoje stalo pusėje sėdo generalinis direktorius Ramūnas Petras Šulskus ir administracijos ir bendrųjų reikalų direktorius Arvydas Juška. O naujienų portalo pusė turėjo klausimų ne tik apie pažangą, bet ir problemas, dėl kurių „Kauno vandenų“ vardas kauniečių lūpose skamba ne tik mielai.
Iššūkiai, kurių gyventojai pajusti neturėtų
– Kokie „Kauno vandenims“ buvo praėję 2021-ieji metai ir kokių laukiate šių? Pateikite trumpą reziumė.
– Praėję metai, sakyčiau, buvo sėkmingi, bet nelengvi. Iššūkių buvo pakankamai, daugiausia jie susiję su mūsų vykdomais projektais, kad jie būtų atlikti laiku, įsisavintos europinės lėšos ir plėtra vykdoma kaip įsipareigota. Į metų pabaigą stipriai pradėjo jaustis energetinių išteklių, medžiagų brangimas, o, kaip žinia, paslaugos kaina nuo metų vidurio atpigo beveik 5 proc.
Tos kainos žirklės – išteklių brangimas ir paslaugos pigimas – suformavo mūsų veiklai tam tikrą spaudimą ir teko dėti pastangas tam, kad maksimaliai efektyvinant veiklą kompensuotume tą skirtumą. Tai pavyko, metai visgi pelningi, nors turėjome iš anksčiau ateinančių pasekmių, kaip gana skausmingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo paskirtas mokestis už ftalatų taršą nuotekose 2014-2017 metais. Bauda siekia 700 tūkst., nors kaip buvo nuotekose tie ftalatai, taip ir yra.
Dar nesibaigia 2016 m. byla dėl nuotekų valyklos. Tačiau iš esmės ir pagal darbuotojus, ir pagal plėtrą pagrindiniai mūsų strateginiai rodikliai įgyvendinti. Aišku, norisi, kad atitinkamai būtų atlyginta darbuotojams, dedame pastangas, kad algos būtų proporcingos atliekamoms pareigoms, nes žiūrint į kolegas atsiliekame, dėl to kalbamės su Valstybine energetikos reguliavimo tarnyba. Jie turi metodikas, kaip įvertinti, palyginti įmones.
Mums aktualu pritraukti ir išlaikyti kvalifikuotus darbuotojus šiame sektoriuje, nes yra spaudimas iš komercinių struktūrų, statybos organizacijų, nemaža ir konkurencija, pasirinkimas darbuotojui yra. Pasitvirtintas 2022 m. biudžetas nusimato įtemptas, iššūkių ten pakaks – paslaugos brangimo neplanuojama, o dirbti pelningai reikia, tad ieškosime kitų išteklių efektyvinant veiklą, atsisakant nenaudojamų įrenginių, pastatų.
Apskaito ir prižiūri patys save
– Kokius išmanius sprendimus bendrovė jau diegia ir toliau diegs šiemet? Ar jų naudą jau gali pajusti paprastas kaunietis, gyvenantis paprastame devynaukštyje?
– Vandens tiekimas ir jo suvartojimo apskaita Kaune susideda iš dviejų dalių – yra vartotojais vadinami gyventojai, fiziniai asmenys, ir abonentais vadinami juridiniai asmenys. Išmanius nuotolinio nuskaitymo skaitiklius diegti ėmėme prieš trejus metus, o pradėjome nuo didžiausią suvartojimą turinčių klientų, abonentų.
Gyventojų segmente jie pradėti diegti ten, kur šaltas vanduo parduodamas ruošti karštam. Daugiabučiame name prieš šildytuvą yra skaitiklis, kuris nuskaitymą vykdo ir duomenis perduoda automatiškai. Pamėginus pavaizduoti, kaip tai veikia, tas skaitiklis nuolat yra prijungties prie tinklo režime, duomenys apie jo rodmenis ir būseną kartą per valandą perduodami bendrovei.
Tai tarsi automatinis inspektorius, be perstojo stebintis skaitiklį. Signalas iškart duodamas jei, tarkime, daugiau kaip dvi paras nefiksuojamas suvartojimas, dingo elektros tiekimas. O mėnesio gale duomenys apie suvartojimą pasiekia duomenų bazę, praktiškai be žmogaus įsikišimo, nenaudojant popieriaus suformuojama sąskaita, kuri klientui pateikiama savitarnoje ir klientas ją apmoka.
A. J.: – Šiuo metu išmanius skaitiklius turi apie 1900 įmonių ir 200 daugiabučių, kur jie sumontuoti prieš pašildytuvus, tad išvis virš 2000 „Kauno vandenų“ klientų. Vandenį tiekiame virš 5000 įmonių, tad išmanūs vandens apskaitos sprendimai jau taikomi apie pusei verslų.
Vienas kumštis su „Kauno energija“
– Esama kelių duomenų perdavimo protokolų, kuriuos išmaniems skaitikliams užtikrina telekomunikacijų bendrovės ar pačios komunalinų paslaugų įmonės. Kuriuo keliu suka „Kauno vandenys“?
– Daugėja sprendimų, projektų, kaip per nuotolį galėtų būti nuskaitomi duomenys. Dabar nuskaitinėjame internetu, tam kiekvienam skaitikliui reikalinga SIM kortelė, taip pat plinta nuskaitymas radijo bangomis, naudojant „LoRa“ tinklą. Šią technologiją vysto mūsų kolegos „Kauno energija“.
Kol kas „Kauno vandenys“ nuotoliniam nuskaitymui bendradarbiauja su „Telia“, tačiau kalbasi su „Kauno energija“, su kita bendrove yra išbandę „LoRa“ technologiją. Ant Prisikėlimo bažnyčios bokšto buvo pastatyti „LoRa“ siųstuvai, išdėstyti bandomieji skaitikliai Studentų gatvės bendrabučių rūsiuose, J. Jablonskio mokykloje.
Ne visur buvo užtikrintas patikimas nuskaitymas. Dabar esame laukimo režime, kiek žinome, „Kauno energija“ bando padengti miestą „LoRa“ ryšiu. Jei viskas normaliai veiktų, pradėtume diegti tai ir platesniam segmentui. Aišku, viskas priklauso nuo kainos. Buitinio skaitiklio, kuris turėtų „LoRa“ ar „M-Bus“ modulį, kaina būtų apie 60 eurų, kai vidutinė gyventojo mėnesio sąskaita siekia 10 eurų.
Skaitiklio kaina su mėnesiniu aptarnavimo mokesčiu dar yra aukštoka. Energetikams kai mokama už šildymą, kitos ir kainos, mūsų atveju, matome, kad tokio skaitiklio diegimas šiuo metu atsiperka klientui, suvartojančiam virš 100 kub. m vandens per mėnesį. Gyventojams ekonominė nauda dar abejotina, nors kalbant apie skaitmenizaciją apskritai, visą paslaugų spektrą galima užsakyti savitarnos portale.
– Ar daugiau išmanių sprendimų nereiškia mažiau darbuotojų? Ar įmonėje neplanuojami atleidimai?
– Tuose procesuose, kur galime įdiegti išmanias technologijos, žmonės atpalaiduojami, bet turime tokių vietų, kur šiuos žmones įdarbiname ir išnaudojame. Tarkime, įmonių išleidžiamos taršos kontrolė, kuriai išmanūs sprendimai ne visuomet pritaikytini: miesto taršos žemėlapio sudarymas, periodinis tikrinimas, kad maksimaliai sumažintume į mūsų tinklus ir galiausiai į gamtą išleidžiamą taršą. Kiek technologijos duoda sutaupymo, tiek nukreipiame darbuotojus į tas sritis, kur skaitmenizuoti ir automatizuoti procesų dar neįmanoma.
Vamzdis, kurį žino kas antras kaunietis
– Kauniečiams periodiškai užkliūva nuotekų išleistuvas į Nemuną ties geležinkelio tiltu miesto centre. Kam jis priklauso ir iš kur bėga tie teršalai? Kaip pažaboti tokius teršėjus?
– Aišku, įvairios technologijos pritaikomos vis plačiau. Esama nuolat tinklo režimu veikiančių taršos analizatorių. Jeigu kuriame išleistuve į Nerį ar Nemuną padidėtų tarša, tokiu atveju įmonė iškart gautų signalą. Bet tai dar reikalauja įdirbio, nuspręsti, kurioje vietoje pastatyti, atvesti elektros maitinimą ir visa kita, kad įrenginys būtų visiškai automatizuotas. Dabar analizuojame, kokios jų kainos, kur būtų galima įrengti, kad veiktų efektyviai, nebūtų sugadinti ar pavogti.
Tas išleistuvas Nemuną ties Kauno geležinkelio tiltu bendrovei žinomas, teko ir pačiam būtų. Ten yra pabėgių mirkymo gamyklos vamzdynas, nesusijęs su „Kauno vandenų“ valdomais paviršinių nuotekų tinklais. Tas vamzdis eina po A. Juozapavičiaus prospektu ir išspjauna nuotekas prie tilto. Kiek žinau, tai privati teritorija. Kartu su miestu yra siekis priversti to sklypo savininkus susitvarkyti, kad Kauno ribose nebūtų tokios taršos.
Spalvotas vanduo žmonių namuose
– Ne itin patenkinti ir gyventojai, iš kurių kranų kartais net savaitėmis bėga pajuodęs vanduo, akyse kemšasi namuose pastatyti filtrai. Iš kur kyla ši problema ir kaip ji sprendžiama?
– Visiškai išvengti vandens drumstumo kai dėl avarijų, profilaktikos vanduo atjungiamas, neįmanoma. Net vietiniu mastu, jeigu keičiant čiaupą namuose užsuki pagrindinę sklendę, pakeitus visada yra ir oro, ir kažkiek drumzlių. Tas pats ir platesniu miesto masteliu – likvidavus avariją ir vėl paleidus vandenį tam tikras drumstumas bus.
Tas nuosėdas sudaro geležies arba mangano oksidai: pirmuoju atveju, dalelės būna rusvos, o antruoju juodos. Petrašiūnų vandenvietės aptarnaujamoje miesto dalyje geležis, azotas ir kiti nepageidaujami elementai šalinami jau nuo 2009 m. ir praktika parodė, kad įdiegus vandens gerinimo įrenginius maždaug per pusantrų metų vamzdynuose susikaupusios nuosėdos prasivalo net ir be atjungimų. Žaliakalnyje, Dainavoje, Kalniečiuose drumstumo problemų praktiškai nebėra.
Senamiesčiui ir pietinei zonai vanduo tiekiamas iš Vičiūnų vandenvietės Panemunėje. Šio vandens gerinimo įrenginiai pradėjo veikti pernai birželį. Miesto centre atlikome didžiųjų magistralių praplovimus naudojant suspaustą orą ir tikimės, kad jau pavasarį drumstumo problema reikšmingai mažės. Aišku, yra reikalų kai reikia išplauti gatvės trasą, turi atjungti visus vartotojus, kad sukeldamas drumzles neužkimštum individualių įvadų.
Vičiūnų vandens gerinimo įrenginių atidarymas
Galiausiai, šiemet bus baigtos vandens gerinimo įrenginių statybos Kleboniškio vandenvietėje, pirmąją liniją galbūt pavyks paleisti pavasarį, o visus darbus numatyta užbaigti spalį. Tuomet visas miestui tiekiamas vanduo bus išvalytas nuo mangano ir geležies pertekliaus. Be to, dėl nemalonių kvapų, ypač šiltuoju sezonu, Marvelės valymo įrenginiuose ketinama keisti pušų žievių įkrovą, sugeriančią kvapus, jau vyksta rangos konkursas. Turime paruošę projektą pirminių nuotekų nusodintuvų, kurie yra pagrindinis kvapo šaltinis, uždengimui. Tai meta tam tikrų technologinių iššūkių, kurie dabar sprendžiami.
Šviežias asfaltas po skalpeliu
– Dažnas vairuotojas pakeiksnoja dėl ką tik paklotame asfalte vėl išpjautų lopų, šie atsiranda po gatvės remonto įvykus vandens trasų avarijoms, prireikus keisti vamzdžius. Ar yra nesusikalbėjimas su savivaldybe organizuojant darbus, o gal gatves rekonstruojantys rangovai kažką daro ne taip, kas lemia tas avarijas?
– Tikrai nebūna taip, kad nežinotume apie kokios nors gatvės rekonstrukciją, organizuojamą savivaldybės. Darbus koordinuojame su Miesto tvarkymo skyriumi, kaip vyko, pavyzdžiui, Taikos prospekte, Kęstučio gatvėje, kitur. Iš pradžių patikrinama požeminė dalis, jei reikia, remontuojami vamzdynai.
Visgi yra faktorius kai remontuojant gatvę sunkiąja technika tankinamas gruntas. Ne visur, bet tam tikrose vietose įtariame, kad tai gali būti vamzdžių lūžimo priežastis. Paskutinį nemalonų atvejį turėjome P. Kalpoko gatvėje, pačiam teko būti. Gatvė neseniai atnaujinta, ta vieta buvo visai šalia kelkraščio.
Daugiau šia tema
Ketaus vamzdis apačioje tiesiog trūko, nors buvo išbandytas. Dėl ko? Galima įtarti, tai susiję su pagrindo tankinimu prieš klojant asfaltą. Panašų atvejį pernai turėjome Taikos prospekte, ketinis vamzdis buvo tiesiog „nupjautas“, šie vamzdžiai išilgai nelūžta. Tai lemia nestabilus gruntas, ypač po įšalo, bet negalima sakyti, kad su savivaldybe nesusikalbame.
Gali pasitaikyti atskiri atvejai, bet darbus koordinuojame. Metų pradžioje gauname iš savivaldybės tvarkyti numatomų gatvių sąrašą, tada ten tikriname vamzdynus ir, esant reikalui, remontuojame. 100 proc. tokių nutikimų kaip P. Kalpoko, E. Ožeškienės gatvėse neišvengsi, bet tai nevyksta masiškai.
Solidi bauda situacijos nekeičia
– Pernai metų pabaigoje „Kauno vandenims“ skirta kelių šimtų tūkstančių eurų bauda už taršą ftalatais. Ar bendrovė nežinojo apie išleidžiamame vandenyje esančius teršalus, ar tiesiog tai ignoravo? Kodėl, kaip suprantu, jūsų požiūriu ši bauda nieko nekeičia?
– Ftalatai apskritai naudojami kaip plastifikatoriai tam, kad plastmasė būtų minkštesnė. Tai masiškai pramonėje naudojamos ir buityje randamos medžiagos. Iš bet kurio daugiabučio išleidžiamose nuotekose rastume tam tikrą ftalatų kiekį, taip pat ir mūsų po valyklos išleidžiamame vandenyje.
„Kauno vandenų“ valykla ftalatų nevalo, tokios technologijos dar nėra Lietuvoje, pavieniai bandymai vyksta Vokietijoje, Švedijoje. Dabar išleidžiamose nuotekos neviršijame leistinos ftalatų normos, bet 2014-2018 m. buvo pranešta, kad virš bazinės taršos negali būti absoliučiai jokių perviršių, o ftalatus kaip teršalą siūlyta įtraukti į taršos leidimą.
Vienetai įmonių Lietuvoje tai padarė, tarkime „Šiaulių vandenys“, pas kuriuos ftalatų lygis panašus. Tai padarius, periodiškai moki nustatytą mokestį ir negauni kaip sankcijos baudos. Mūsų atveju, taip pat klaipėdiečių, vilniečių, daugelio šalies vandens tiekimo bendrovių atvejais ftalatai į leidimą nebuvo įtraukti, nors patys aplinkosaugininkai dalyvavo patikrinimuose, tuomet rašė rekomendacijas.
O 2020 m. pradžioje patikrinimą vykdęs Aplinkos apsaugos departamentas 2014-2018 m. periodu kai kuriose pozicijose rado teršalus nedaug viršijant bazinę normą, kuri siekia 2 mikrogramus litre. Ir, žinoma, už visą laikotarpį pritaikė 1,4 mln. eurų baudą, kurią skundėme dviem instancijoms ir teismo sprendimu buvo sumažinta 50 proc. Vilniečiams bauda – apie 7 mln. eurų, klaipėdiečiams analogiškai.
Jeigu savo laiku 2014 ar 2015 m. ftalatai būtų įrašyti į taršos leidimą, gal ir būtume išvengę tos baudos, tiesiog mokėję daugiau periodiškai. Dabar turime susimokėti, bet technologiškai kaip buvo iki baudos, taip ir yra, pokyčio link švarumo nėra, tik 2021 m. ftalatai jau įtraukti į „Kauno vandenų“ taršos leidimą. Sakyčiau, tiesiog administraciniu būdu įmonei padaryta beveik 700 tūkst. eurų žala.
– Ačiū už pokalbį
