Skaitytojos Linos laiškas, naujienų portalą „Kas vyksta Kaune“ pasiekęs šios savaitės pradžioje, tikrai iškėlė nemažai klausimų, mėginant išsiaiškinti, kas konkrečiai šį rudenį privertė organizatorius atšaukti daugiau nei 30 metų vykstančią tradicinę tarptautinę šventę „Šoki, trypki“. Deja, per porą dienų žurnalistei nepavyko rasti visų atsakymų. Nepadėjo nė viešai internete paskelbtas šventės pagrindinio iniciatoriaus bei rengėjo – „Suktinio“ liaudiškų šokių kolektyvo iš Kauno kultūros centro (KKC) paaiškinimas. Jame, beje, tai, kas vyksta šioje neprofesionalaus meno puoselėtojų šeimoje, skambiai pavadinta „Suktinio” širdies skausmu“.
Kultūros centro administracijos paaiškinimo nesulaukta
„Žmonių, kurie „Suktiniui“ atidavė dešimtmečius – trisdešimt, keturiasdešimt metų ir kurie iš visos širdies šoko „Šoki trypki“ šventėse, šiais metais scenoje neišvysime. Lapkričio 16 d. turėjęs vykti renginys buvo atšauktas. Ir skaudžiausia tai, kad KKC laiškuose, kuriuos gavo daugelis ilgamečių kolektyvo narių, šio sprendimo kaltininkais įvardyti… jie patys.
Tamsūs laikai kolektyve. „Suktinis“ dabar išgyvena sunkius laikus. Visos tos įtampos pradėjo kilti, kai prie mūsų kolektyvo prisijungė naujasis vadovas. Atėjo, bet tarsi negirdėjo – neįvertino viso to, ką šis kolektyvas puoselėjo ir brangino metų metus. Tie, kurie savanoriškai aukojosi, kasdien čia palikdami savo laiką, jėgas, entuziazmą, tiesiog tyliai ir nuoširdžiai dirbo, kad liaudies meno liepsna neužgestų – jų balsai ir nuomonės liko neišklausytos. Jie nebuvo nei įvertinti, nei gerbiami. Vadovo sprendimai kolektyve sėjo intrigas, kėlė sumaištį ir skaldymą. Senbuviai, tie, kurie kadaise buvo šio ansamblio stuburas, netgi buvo subtiliai paraginti palikti „Suktinį“. Tai kaip gali neskaudėti?“, – apgailestaujama viešumą pasiekusiame dalies „Suktinio“ narių laiške. „Kitos pusės“ paaiškinimo oficialiame šio kolektyvo „feisbuke“ neaptinkame.
Tarp kitko, praėjusį ketvirtadienį ir „Kas vyksta Kaune“ anonsavo būsimą savaitgalio šventę, kviesdama joje apsilankyti visus, mėgstančius šokį, dainą, muziką, tautinį meną. Bet organizatorių pranešimo apie tai, kad renginys neįvyks, portalas negavo.
Neišvengiamas kartų konfliktas?
Kiekvienas „Suktinio“ narys, realizuodamas savo poreikį bei pomėgį šokti, kurti, o taip pat kūrybos vaisius demonstruoti koncertuose ar šventėse, už tai kas mėnesį Kultūros centrui, su kuriuo sudaro sutartį, moka simbolinį 7 eurų mokestį. Jei repeticijas KKC pastoviai lanko du vienos šeimos atstovai, jų mokestis mažesnis, kaip ir socialiai remtinų kauniečių.
Tris pastaruosius metus „Suktiniui“ vadovauja dabartinis jo meno vadovas – vilnietis choreografas Martynas Kavaliauskas, kurio vardas ir pavardė atsitiktinai sutampa su jauno, populiaraus dainininko vardu bei pavarde.
Choreografo M. Kavaliausko pakalbinti žurnalistei šią savaitę nepavyko. Bet pasisekė sužinoti, kad jis puikiai parengė Kauno „Suktinį“ šiemetinei miesto dainų šventei, o taip pat – atrankai į 100-mečio dainų šventę, kurioje „Suktinis“ susilaukė nemažai pagyrų.
Reiškia, vadovas, priešingai nei teigiama dalies šokėjų nusiskundime, puoselėja senas šio kolektyvo tradicijas – būti tarp geriausių, pripažinimą pelniusių šalies šokėjų. Suktiniečiai tiek Kaune, tiek Vilniuje dainų šventėse šoko pirmosiose šokėjų eilėse, o jų vadovas buvo pagrindinis sostinėje nuskambėjusio kultūros įvykio – jubiliejinės dainų šventės – choreografo asistentas.
Martynas Kavaliauskas dar darbuojasi Vilniuje, Operos ir baleto teatre, bei Kaune – vaikus moko baleto „Suzuki“ mokykloje. Šiuo metu jis atostogauja…
Tikėtina, kad būdamas profesionalus choreografas, jis visai logiškai reikalauja kūryboje kokybės, be kurios net ir neprofesionalių šokėjų pasirodymai scenoje negali sukelti pasigėrėjimo žiūrovams. Patiems šokėjams gal ir visai smagu į savo pomėgių realizavimą žvelgti kaip į laisvalaikio bendraminčių klubo susiėjimą, kur rezultatas nelabai svarbus. Žinoma, kol jis nerodomas kitiems.
Neabejotina, jog kiekvienam menininkui, kurio „darbo vieta“ – ne prie instrumento ar stalo, apmaudu pripažinti, kad amžius anksčiau ar vėliau „atima jaunystės entuziazmą ir jėgas“. Todėl, atėjus metui, kai negali varžytis su jaunais šokėjais, dera suprasti (nors ir kaip nesinori tuo patikėti), kad laikas užleisti jiems savo vietą. Skaudu tai pripažinti, – be jokios abejonės.
Pagaliau, jeigu vadovas netinka ir nepatinka, – niekas šokėjo prievarta „Suktinyje“ (ar kitame panašiame kolektyve, juolab, mėgėjų) nelaiko. Durys atviros – eik ten, kur tiki, kad tau bus geriau. O su buvusiais „klubiokais“ labai paprasta vėliau susitikus pabendrauti kur nors prie kavos puodelio…
Po tuo pačiu stogu
Kažkada mano abu tėvai lankė anuometiniuose Kauno profsąjungų kultūros rūmuose (dabar – Kauno kultūros centras) kitą mėgėjų meno sambūrį. Tėtis buvo „Gintaro“ choro tarybos pirmininkas, mama – choristė. Chore jie susipažino, sukūrė šeimą. Kai aš gimiau, mane iš pradžių atsinešdavo, paskui – vesdavosi į repeticijas, jei tik nerasdavo, kas porą valandų jų vaiką pažiūri.
Nuo penkerių metų pradėjau lankyti vaikų vokalinį ansamblį. Jame dainavo mergaitės, vadovavo, jei nepamiršau, Povilas Žemaitis, kurio pagrindinis rūpestis rūmuose buvo berniukų choras. Abu jo vadovaujami vaikų kolektyvai, kaip ir „Gintaras“, dažnai koncertavo, mielai būdavo kviečiami padainuoti ir Kauno radiofone.
Berniukų chorą vėliau pradėjo lankyti pradėjo ir mano jaunesnis brolis, bet po kelerių metų jis pasirinko sportą – irklavimą. Vaikų vokalinis savaime subyrėjo, nes dainininkai užaugo ir pasuko į kitus žanrus (aš buvau pakviesta į bigbyto grupę ir joje dainavau keletą metų). Mano tėvai paliko „Gintarą“, kai Mamos darbovietėje susikūrė geležinkelininkų choras „Draugystė“, kuriam reikėjo stiprių dainininkų. Abu ir dainavo chore, kai kada – solo ar duetu. Iki pat gilios senatvės, kai jų balsai dar puikiai skambėjo, bet jėgų pakilti į sceną jau nebuvo likę…
Iš tų laikų, kai visa mūsų šeima lankė rūmus, kuriems ir šiandien jaučiu tam tikrų sentimentų, bene dažniausiai prisimenu koncertus Dainų slėnyje ir bendras saviveiklininkų išvykas. Ypač – daugiau kaip savaitę trukdavusias vasaros keliones garlaiviu iki Nidos (pakeliui sustojant, pailsint ar krante pakoncertuojant) bei – atgal į Kauną. Smagiai tada keliaudavo ir „Suktinio“, ir „Gintaro“, ir dramos ar išraiškos šokių kolektyvų nariai. Visi buvo laimingi, patenkinti, džiaugsmingi.
Galbūt kažkam anuometiniai vadovai irgi atrodydavo per daug griežti ir reiklūs, bet mes, „eiliniai“ saviveiklininkai, jau nekalbant apie „žmones iš šalies“, to nežinojome. Apie kokius nors vidinius nesutarimus saviveiklinio meno kolektyvuose „išorė“ niekada nieko negirdėjo.
Mėginimas išspręsti konfliktą dar nedavė rezultatų
„Suktinis“ internete išvardinęs savo buvusius meno vadovus, deja, dabartinį – nutyli. Paminėti tik šiam kolektyvui vadovavę: Jonas Danys (1955–1963), Algirdas Jurgelevičius (1964–1974), Gražina Kepežinskienė (1981–1992) bei Laimutė Rekašienė (1975–2021). Būtent šiai choreografei, prieš keletą metų išėjus į užtarnautą poilsį, „Suktinio“ meno vadovu tapo jos kolega iš sostinės M. Kavaliauskas.
Jei atvirai, tai dabar nemanau, kad tik dėl kelių šimtų eurų algos jis laikosi įsikibęs „Suktinio“ vairo. Lietuvoje daug kultūros darbuotojų (ir ne tik jų) šiais laikais „dalina“ save per kelis darbus, nes atlygiai profesionalams nėra dideli.
Nežinau, kokių idėjų vedinas vilnietis choreografas apsiėmė dirbti Kaune, bet kažkodėl tikiu, kad tos idėjos gražios. Bet kas iš tikrųjų pasėjo nesantaikos grūdą tarp naujojo vadovo ir kolektyvo senbuvių, sunku atspėti. Negi čia suveikė sena kauniečių – vilniečių priešprieša? Kažin?
Tiesa, turime pripažinti, kad naujienų portalas „Kas vyksta Kaune“ negali imtis teisėjo vaidmens, kai dalis kauniečių šokio mėgėjų kaltina vadovą vilnietį, o dalis – prie tų kaltinimų nelinkę prisidėti. Nebūtų etiška mums lįsti į vidinius „Suktinio“ reikalus…
Beje, pakalbinusi trečiadienį Kauno kultūros centro direktorę Eriką Stepankevičienę (tarp kitko, pagal universitetinį išsilavinimą – teisininkę), išgirdau, jog kai kas iš suktiniečių, neapsikentę besitęsiančio konflikto, iš viso paliko „kovų lauką“ – „Suktinį“. Bet atėjo į kolektyvą naujų šokėjų.
„Taip, vadovo tikslas – gera pasirodymų scenoje kokybė, iš čia – ir reiklumas, kuris kai kam tikriausiai nepatinka. Todėl keliolikos kolektyvo senbuvių įžiebtas konfliktas dar nenuslopsta. Kalbėjomės, aiškinomės, bandėme ieškoti kompromisų. Bet girdime tik vieną reikalavimą – atleisti vadovą. Ir pilasi į visas puses įžeidinėjimai, skaudinimai, visokie neteisingi kaltinimai, pamirštant, jog reikalaujant pagarbos sau, reikia laikytis pagarbos kitam.
Tame, kas čia vyksta jau ne vieną savaitę, yra labai daug neteisybės. Tačiau viliamės, kad nuo viso to pavargusiems kiek pailsėjus, viskas bus aiškiau. Nurims pagaliau niekam naudos neduodančios aistros, ir „Suktinis“ vėl dirbs normaliu ritmu, kaip daug metų iki šiol dirbo. Ir vėl mūsų šokėjai džiaugsis kūrybos procesu, šokiu bei pasiektomis naujomis kūrybinėmis aukštumomis“, – kalbėjo Kultūros centro vadovė.
Dėl šventės „Šoki, trypki“ ji pripažino, kad buvo išplatintas KKC pranešimas, jog šis renginys iš anksto nurodytą dieną (praeitą šeštadienį) nevyks. Tiesa, prie Kauno kultūros centro uždarytų durų tądien sulaukta kelių, matyt, minimo pranešimo nemačiusių, žiūrovų. Bet ten budėjusiai direktorės pavaduotojai paaiškinus atėjusiems žmonėms, jog tarptautinė šokių šventė atidėta, piktų priekaištų dėl to niekas nepareiškė.
Steigėjo komentaras
Kauno kultūros centro steigėja yra Kauno miesto savivaldybė. Jos administracijos Kultūros skyriaus vedėja Agnė Augonė į „Kas vyksta Kaune“ keletą klausimų atsakė tokiu komentaru:
„Tarptautinis liaudiškų šokių festivalis „Šoki, Trypki“ jau tapęs neatsiejama Kauno miesto tradicija ir šiemet turėjo įvykti 34-ąjį kartą. Deja, dėl kilusių vidinių nesutarimų tarp liaudiškų šokių kolektyvo „Suktinis“ narių ir daliai jų atsisakius repetuoti, nuspręsta šį rudenį renginio verčiau atsisakyti su galimybe perkelti jį į kitų metų pavasarį.
„Suktinis“ yra ilgiausiai gyvuojantis liaudiškų šokių kolektyvas Lietuvoje, skaičiuojantis jau beveik 90 metų nenutrūkstamos veiklos. Kauno kultūros centro administracija imasi visų reikiamų veiksmų problemai išspręsti, kad ilgamečiai šokėjai darniai ir lydimi abipusės pagarbos bei supratimo, grįžtų ant parketo. Jų pačių noras bendradarbiauti, kokybiškas tarpusavio mikroklimatas yra ypatingai svarbūs ir gali nulemti tolesnį „Šoki, Trypki“ festivalio bei paties „Suktinio“ tradicijų tęstinumą.
