„Mūsų traumatologų ortopedų, norinčių dirbti su vaikais visada buvo labai mažai, nes mažylių sunkiau išklausti, ką skauda, tenka matyti daug ašarų ir dar su tėvais diskutuoti, – sako 45 metus toje pačioje įstaigoje – LSMU Kauno ligoninėje – pradirbusi vaikų traumatologė ortopedė Veronika Juodienė. Ji prisipažįsta, kad studijuodama mediciną Kaune irgi nesvajojo tapti mažųjų pacientų gydytoja, bet pradėjusi su jais dirbti niekada per beveik pusšimtį metų nepanoro ką nors pakeisti, nors turėjo ne vieną progą.
Visgi bėgantis laikas daro savo – V. Juodienę pakalbinome prieš pat jai paliekant darbovietę dėl seniai brandintos minties tapti daug laisvalaikio turinčia senjore.
Traumų ir ydų nepagausėjo
Kaip skelbiama LSMU Kauno ligoninės pranešime spaudai, be įvairiausių vaikų traumų gydymo ortopedė traumatologė V. Juodienė daug laiko skirdavo mažiesiems pacientams, kurie atvykdavo su šleivapėdystės, pilnapadystės, kelių bei klubų deformacijomis. Ir ne tik su įgimtomis, bet ir įgytomis.
„Tiek vienu, tiek kitu atveju medicina gali pagelbėti netgi be chirurginės invazijos“, – teigia medikė.
V. Juodienė pastebi, kad per ilgametę jos praktiką vaikų kojų ydos ir traumos iš esmės yra tokios pačios.
„Iš praktikos galiu pasakyti, kad daugiausiai traumų patiriama ne kovinėse sporto šakose, o komandinėse – tinklinyje, krepšinyje, futbole“, – dalijosi patirtimi ji.
Tačiau medikė nemano, kad apskritai traumų, taip pat įgytų ar įgimtų deformacijų per jos ilgametę darbo praktiką padaugėję ar sumažėję.
„Gal tik tėvai dabar labiau išprusę, aktyviai reiškia savo nuomonę, užduoda klausimus. Iš vienos pusės tai gerai, iš kitos – kartais perlenkiama lazda, kai pradedama aiškinti medikui, ką reikia daryti. Bet aš laikausi kietos pozicijos: sakau, kad privalote pasitikėti manimi arba turite ieškoti kito gydytojo“, – kalba V. Juodienė.
Klaidos lemia dideles problemas
Pasak traumatologės ortopedės, taikant įvairias procedūras, specialią pratimų programą galima išgydyti įvairias susiformavusias ar įgimtas kūno dalių deformacijas.
„Tačiau tam reikia ir tėvelių pastangų, kantrybės. Tai ilgai trunkantys procesai. Deja, pasitaiko, kad suaugusieji sustoja viduryje sėkmingai nueito kelio ir nutraukia paskirtą vaikui programą“, – apgailestauja medikė.
Kartais nusivylę tėvai skundžiasi, jog jų plokščiapadystę turintis vaikas pusmetį nešioja ortopedinius batukus, o pažangos nematyti.
„Kaulinis skliautas vaikams formuojasi iki septynerių metų, o deformacija neatsiranda per dieną ar dvi. Todėl ir korekcija negali duoti rezultatų vos po pusmečio. Pasitaiko, kad lieka tik vienas, chirurginis, gydymas“, – aiškina V. Juodienė.
Neretai tėvai padaro lemtingų klaidų pirmaisiais žmogučio gyvenimo mėnesiais.
„Septynių–devynių mėnesių vaikas pats bando stotis įsitvėręs rankytėmis, bet namiškiams nereikėtų padėti, vedžioti mažylio. Taip tik žalojamos vaiko pėdos dėl per didelio krūvio. Atsargiai žiūriu ir į vaikštynes, kurios skatina vaikus anksti stovėti ant dar nesutvirtėjusių kojyčių“, – tvirtina V. Juodienė.
Ortopedė traumatologė primygtinai ragina tėvus visada apauti savo atžalas kietapadžiais batukais, kai tik šie pradeda vaikščioti.
„Mūsų vaikai vaikšto ant kietų grindų. Jeigu pėda apauta minkštu bateliu su plonais padukais ar tik kojinaitėmis, pėdutės plokštėja“, – perspėja ji.
Pas vaikus atvedė chirurgija
V. Juodienė pasakojo, kad studijuodama mediciną visada norėjo tapti chirurge.
„Ši sritis žavėjo tuo, kad labai aiškiai matai savo darbo rezultatą“ – aiškina medikė.
Po studijų ji įsidarbino dabartinės LSMU Kauno ligoninės centro padalinyje (tada 1–oji tarybinė ligoninė) budinčiąja traumatologe, kur galėjo realizuoti savo svajonę padėti žmonėms operacinėje. 1979 m. žymus traumatologas prof. Petras Baubinas pakvietė vadovauti vaikų traumatologijos padaliniui.
„Nuo tada nesiskiriu su vaikais. Su jais likau dirbti ir tada, kai centre buvo uždarytas vaikų stacionaras, – pasakoja V. Juodienė. – Pasiūlymų turėjau ne vieną, galėjau pereiti į suaugusiųjų traumatologiją ortopediją, bet likau čia. Man čia ir kolektyvas mielas, ir mažieji pacientai patinka.“
V. Juodienė yra Lietuvos ortopedų traumatologų draugijos, Lietuvos vaikų traumatologų ir ortopedų draugijos, Europos ortopedijos ir traumatologijos asociacijų federacijos narė. Ji parašiusi daug mokslinių straipsnių, pateikusi 12 pažangių gydymo pasiūlymų.
Augo daugiavaikėje šeimoje
V. Juodienė gimė valstiečių šeimoje, augo Anykščių kaime, Gojaus kaime.
„Esu šeštas vaikas iš septynių ir vienintelė pasirinkusi mediciną“, – sako ji. Pati medikė užaugino sūnų, sulaukė trijų vaikaičių ir keturių provaikaičių.
V. Juodienė džiaugiasi, kad išėjusi į pensiją turės daug laiko bendrauti su gausia šeimyną, keliauti.
„Kai buvo gyvas vyras, su juo kiekvienais metais automobiliu keliaudavome į kurią nors šalį. Manau, atnaujinsiu šį pomėgį. Anksčiau svajojau aplankyti Paryžių, bet bėgant metams pradėjo traukti Vatikanas“, – nusijuokė gydytoja.
Kitas V. Juodienės pomėgis – knygos.
„Skaitau įvairiausią literatūrą: lietuvių klasikus, detektyvus, turiu sukaupusi įvairių enciklopedijų kolekcija. Be abejo, skaitymui irgi bus daugiau laiko ir, tikiuosi, tai man padės priprasti prie naujo gyvenimo ritmo“, – šypsosi daug metų medicinai atidavusi ortopedė traumatologė.
